Jei ne nesibaigiantys karai, suirutės, okupacijos, mūsų valstybėje sukauptos meno vertybės nenusileistų didžiausių pasaulio šalių muziejų rinkiniams. Su Romualdu Budriu, Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi, bandome apžvelgti, kas šioje srityje sukaupta ir kas prarasta per pastaruosius 700 metų.
© Shutterstock nuotr.

Nuo krikščionybės iki Žygimanto Senojo

Pasak pašnekovo, pirmieji meno kūriniai Lietuvą turėjo pasiekti kone vienu metu, tik iš skirtingų pusių. Visų pirma tai – bažnytinis menas, atėjęs per senovės Rusią iš Bizantijos ir – kita kryptimi – per Lenkiją. Ar buvo pasaulietinio meno elementų Mindaugo ar Gedimino dvaruose, deja, galime tik pafantazuoti. Nieko iš tų laikų neišliko.

Pirmieji žinomi darbai – gotikinio laikotarpio bažnytinis menas. Pirmiausia tai seniausia iki mūsų dienų išlikusi freska – Vilniaus katedros kriptoje XIV a. pabaigoje nutapyta epitafinė kompozicija „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu“.

Manoma, kad tai vietinio meistro kūrinys. Įdomu, kad šios freskos kūrėjas buvo įgudęs tapyti stačiatikių ikonas, tačiau atlikdamas šį užsakymą stengėsi kiek įmanoma tiksliau atitikti katalikiškos ikonografijos reikalavimus. 2006-aisiais buvo atrasta polichrominės tapybos elementų Trakų Vytauto bažnyčioje (XV a.). R. Budrio teigimu, daugiau jokių meno kūrinių iš to laikotarpio neišliko. Juk mūsų senosios valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – istorija – tai nesibaigiantys karai su Rusia, turkais ir totoriais, vėliau – su švedais. Tad buvome tarsi Rytų Europos „pereinamas kiemas“.

Kultūrinis sprogimas LDK

Kai kas iš mūsų istorikų mano, kad tikras meno kūrinių renesansas – tiesiogine ir perkeltine prasme – LDK kilo, kai Žygimantas Senasis vedė italę Boną. Ši atsigabeno visą gurguolę savo dvariškių ir kartu – daugybę meno kūrinių.

„Visų pirma, – pabrėžia Romualdas Budrys, – pats karaliaus dvaras turi būti ganėtinai turtingas. O po įvykdytos valakų reformos labai praturtėjo ir valdovo dvaras, ir jo pavyzdžiu pasekę stambieji feodalai.“ Tad Bona atvyko į tą socialinę terpę, kuri buvo labai palanki priimti visas Europos kultūros madas. Ilgai galima kalbėti apie Žygimanto Senojo ir jo sūnaus Žygimanto Augusto išpuoselėtus Valdovų rūmus Vilniuje ir juose sukauptas meno vertybes.

Bemaž viską nusako popiežiaus nuncijaus laiško, rašyto į Romą, toks sakinys: „Aukso čia daugiau negu popiežiaus rūmuose.“ O juk be aukso dar buvo daugybė gobelenų, užsakytų pas geriausius to meto Flandrijos meistrus. Amžininkai dar mini ir skulptūras, ir paveikslus, ir drožinius iš dramblio kaulo. Be to, valdovo pomėgiais feodalizmo laikais kaip maži vaikai sekdavo visi didesni ar mažesni feodalai.

Tad galima neabejoti, kad panašių meno kūrinių, tik gal mažesnio „kalibro“, buvo to meto Valavičių, Pacų, Radvilų ar Goštautų rūmuose. Ypač didelę dailės kūrinių kolekciją buvo sukaupę Radvilos. Vien sovietų ir vien iš Nesvyžiaus – pagrindinės Radvilų rezidencijos – išvežto archyvo svoris buvo 50 tonų! O juk LDK teritorijoje buvo šimtai didesnių ir tūkstančiai mažesnių dvarų dvarelių.

Tačiau Renesanso laikotarpio meno dirbinių pas mus pačius išliko labai mažai: keli gobelenai, dalelė itin puošniai įrištų knygų iš Žygimanto Augusto bibliotekos atsidūrė Vilniaus universitete. Iš tų laikų dar išliko italų dailininko Džiovanio da Montės XVII a. tapytas paradinis Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio portretas (kone visu ūgiu).

Galima neabejoti, kad šis tapytojas, kaip ir kiti Bonos dėka Lietuvą ilgam „atradę“ italų menininkai, dirbo ne viename didiko dvare. Deja, iš XVI ir XVII a. mums teliko vos keli paveikslai bei skulptūros. Bažnytiniam menui pasisekė labiau. Bažnyčios okupantų buvo plėšiamos ne taip greitai kaip dvarai, be to, šventikai per amžius jau buvo įgudę saugoti jiems patikėtas meno vertybes. Ir R. Budrys šį teiginį iliustruoja vienos parodos istorija.

Ką atskleidė viena paroda?

Apie 2000 m. Lietuvos dailės muziejus surengė milžinišką sakralinio meno parodą. Buvo užsimota pagaliau imti ir apžvelgti, kokias meno vertybes sukaupė mūsų bažnyčios per pastaruosius kelis šimtus metų. Pasirodo, to bažnytinio meno sukaupta daugiau kaip 20 tūkst. vienetų, o jų aprašas vos sutilpo į penkių tomų katalogą.

Rengiant minėtą parodą neapsieita ir be tiesiog sensacingų atradimų. Štai, atrodytų, paprasta, kokių Lietuvoje yra daug, Ramygalos bažnyčia. Statyta gana vėlai – XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. O joje, pasirodo, išliko gotikinė auksinė monstrancija, slėpta ir saugota dar medinės Ramygalos bažnytėlės klebonų ir taip perduota dvasininkų iš kartos į kartą. Juk bažnyčiose esančios monstrancijos, kielikai, kryžiai, paveikslai, altoriai – visa tai vietos feodalų aukos.

Jei ne pačiais dirbiniais, tai pinigais. Turint omenyje, kad dvarininkija feodalizmo laikotarpiu bažnyčiai aukodavo apie 10 proc. savo pajamų, galima įsivaizduoti, kokiomis sumomis operavo to meto žemvaldžiai ir kiek lėšų jie skirdavo menui. Juk už tiek pinigų, kiek jų vien Petro ir Povilo bažnyčiai Vilniuje ar Pažaislio vienuolynui pastatyti bei išpuošti išleido Pacų giminė, tikriausiai buvo galima pastatyti pusę to meto sostinės.

Tad R. Budrys feodalinį mūsų valstybės laikotarpį apibendrina nelinksmai: „Mūsų valdovai ir didžiausi to meto feodalai savo sukauptomis meno kolekcijomis mažai kuo nusileido didžiosioms to meto Europos valstybėms. Yra išlikę tikslūs duomenys, kad turėtas bent vienas Rubenso ir bent pora Rembranto tapybos darbų. LDK laikais feodalai kolekcininkai buvo sukaupę nemažai aukščiausios klasės meno kūrinių, kurie vėliau, deja, iškeliavo į Rusijos ir Vakarų Europos muziejus bei privačias kolekcijas.“

XIX a. – praradimų tąsa

Po visų trijų sukilimų (1794, 1831 ir 1863 m.) prieš okupacinę Rusijos imperijos administraciją ši atsakydavo ne tik karinėmis operacijomis.

Buvo vykdomas buvusių sukilimų vadų ir paprastų bajorų dvarų nusavinimas. „Trofėjai“ paprastai atitekdavo carinės armijos karininkams. Prieš tai dvarų kilnojamosios vertybės (meno kūriniai ir baldai) neretai iškeliaudavo į Rusiją – Ermitažą ar privačias kolekcijas. Pašnekovas prisimena, su kokiu skauduliu jam kažkada tokį epizodą pasakojo bene žymiausias mūsų XX a. meno vertybių kolekcininkas Edmundas Laucevičius. Pasak jo, vien po 1863 m. sukilimo vos ne kas antruose kilminguose namuose Peterburge atsirado raudonmedžio baldų, konfiskuotų iš bajorų, sukilimo dalyvių.

Labai pavėluotai (Europoje valstybinių ar pusiau privačių muziejų kūrimas prasidėjo dar XVIII a.) – 1856-aisiais – Vilniuje buvo atidarytas Senienų muziejus – pirmasis viešas muziejus Lietuvoje.

Jis buvo įkurtas Vilniaus archeologinės komisijos iniciatyva, perkėlus į Vilniaus universiteto aulą privatų grafo Eustachijaus Tiškevičiaus muziejų. Grafo veiklą atspindi mokslinės ekspedicijos po Skandinavijos valstybes surinkta archeologinių titnaginių kirvių kolekcija. Po 1863-iųjų sukilimo muziejų ištiko tai, kas ištikdavo ir mūsų bajorų dvarus: didžioji dalis vertingų eksponatų buvo išvežta į N. Rumiancevo muziejų Maskvoje, o likusieji tapo Vilniaus viešosios bibliotekos dalimi.

Vėliau Tiškevičiai Vilniuje įkūrė Dailės istorijos muziejų, kuris savo ruožtu transformavosi į Mokslo bičiulių draugijos rinkinius. Deja, į minėtų muziejų fondus patekdavo tik likučiai to milžiniško buvusio LDK kultūrinio palikimo.

R. Budrys pasakoja ir tokį epizodą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tie patys Tiškevičiai susirinko vertingiausius meno kūrinius iš visų savo dvarų dabartinės Lietuvos teritorijoje. Karui pasibaigus, viską sugebėjo parsigabenti iš jau bolševikinės Rusijos. Tačiau tų vertybių negrąžino į atgautus dvarus, nes, kaip dauguma buvusių feodalų, įtartinai žiūrėjo į nuo Lenkijos atsiskyrusią Lietuvą. Tad visi meno kūriniai buvo įkurdinti Tiškevičių rūmuose Varšuvoje. Tačiau jau pirmosiomis karo dienomis viskas sudegė – ir rūmai, ir tai, kas juose buvo...

Pernelyg didelė meilė liaudies menui

Be abejo, tarpukario Lietuvoje meno muziejai kūrėsi netuščioje vietoje. Amžiaus pradžioje įsikūrusi Lietuvos meno draugija jau nuo 1909 m. po kiekvienos surengtos parodos ėmė pati išpirkti kai kuriuos meno kūrinius, taip padėdama pagrindus atsirasti fondams, kuriuose ėmė kauptis bent jau XX a. mūsų šalies meno kūriniai.

Beje, minėta draugija išsaugojo ir M. K. Čiurlionio kūrybą, įsigijusi dailininko darbus iš jo našlės. Antrąkart mūsų dailės genijaus kūrybą išgelbėjo Jurgis Baltrušaitis, tapęs atsikūrusios Lietuvos atstovu bolševikinėje Rusijoje.

R. Budrys teigia matęs bolševikų įkurtos slaptosios policijos orderį areštuoti J. Baltrušaitį. Kitoje orderio pusėje ranka parašyta: „Neliesti. Paskirtas Lietuvos atstovu.“

Taip šio ir kitų mūsų tautiečių dėka dalis meno kūrinių, su šimtais tūkstančių pabėgėlių pasitraukusių nuo kaizerinės kariuomenės į Rusijos gilumą, sugrįžo į Lietuvą.

Tiesa, tarpukario Lietuvoje tokio visaapimančio dailės muziejaus, koks buvo įkurtas po Antrojo pasaulinio karo, nebuvo. Veikė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, kur dalis fondų ir ekspozicijos buvo skirta dailei. Dalis senosios mūsų dailės kartu su to meto atrinktų dailininkų bei skulptorių kūriniais įsikūrė M. K. Čiurlionio galerijoje. R. Budrys paaiškina gana keistą, žvelgiant mūsų akimis, to meto mūsų meno puoselėtojų požiūrį.

Mūsų inteligentai, pirmoji karta nuo žagrės, labai žavėjosi liaudies menu – nuo verpsčių iki austų juostų, o beveik visą dailę iki XX a. pradžios, kai ėmė gimti profesionalioji lietuviška dailė, laikė vos ne kitataučių kūryba. Todėl tas milžiniškas laiko tarpas ir jo metu sukurti tokio pat masto dailės kūriniai tarsi buvo nustumti į šalį.

Paskutinis praradimų laikotarpis

Karo metus pašnekovas apibūdina lakoniškai: „Rusai nespėjo (nes neskubėjo plėšti, juk manė, kad atėjo „visiems laikams“), o vokiečiai nesidomėjo (nes čia nekabojo H. Geringo meno kūrinių medžiotojų komandas dominusių kūrinių)...“

Vilniaus miesto muziejaus, vėliau pavadinto Vilniaus valstybiniu dailės muziejumi, direktoriumi per pirmąją bolševikų ir visą nacių okupacijas dirbo Adolfas Valeška. Iš esmės jo dėka buvo išsaugota tai, kas iš dvarų 1940 m. vasarą buvo suvežta į šį muziejų. Vis dėlto R. Budrys turi rimtą priekaištą buvusiam direktoriui: „Jis nesutvarkė muziejaus inventorinių knygų. Tiksliau – muziejuje nebuvo jokios meno kūrinių inventorizacijos. Tik vėliau, kai 1944-aisiais muziejui ėmė vadovauti Levas Karsavinas, pagaliau buvo inventorizuota viskas, ką muziejus jau turėjo sukaupęs.“

Deja, tai, ko nepadarė karas, atliko lenkų repatriacija į Lenkiją pokario metais. Pašnekovas dūsauja: „Galime tik spėlioti, kokių meno kūrinių Lietuva neteko dėl savo muziejų darbuotojų neatidumo ar atvirų vagysčių tų asmenų, kurie persikėlė gyventi į Lenkiją.“

Lietuvos dailės muziejus šiandien

R. Budrys pateikia tokius du skaičius: 1950 m. L. Karsavino inventorizuotame Lietuvos dailės muziejuje buvo... 2 338 eksponatai, šiandien jų – daugiau kaip 230 tūkst. Parodų salėse kabo vos 5 proc. to, kas saugoma šiuolaikiškai įrengtuose fonduose bei saugyklose.

Muziejaus fondai turtėja nuo pat pokario metų. Sovietmečiu šį muziejų (kaip ir kitus mūsų istorijos ar dailės muziejus) labai rėmė kolekcininkai. Pastarieji anuomet išmaišydavo kone visą Sovietų Sąjungą, kad parsivežtų tikriausiai dar XIX a. netektų su Lietuva neabejotinai susijusių meno vertybių. Juolab kad muziejus tuo metu turėjo pakankamai lėšų pirkti iš jų meno kūrinius.

Dabar, nepriklausomybės laikotarpiu, Lietuvos dailės muziejų vis dažniau „atranda“ emigracijoje atsidūrę menininkai. Ne taip jau seniai Lietuvą pasiekė apie 700 tapytojo Vytauto Kasiulio darbų. Pernai – apie 400 Arbito Blato paveikslų, maža to, šio menininko žmona su sūnumi teigia, jog tai – dar ne pabaiga. Šis meno kūrinių grįžimo procesas nesiliauja, stebindamas ir džiugindamas meno vertintojus bei mėgėjus vis naujais artefaktais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Prorusiški separatistai rado naują taikinį: pasakoja kraupią istoriją apie Lietuvos karius (635)

Lietuvių kariai Ukrainoje išprievartavo mažametes mergaites, o vietos pareigūnams atsisakius...

Banko akibrokštas: liepia algą pervesti į jo sąskaitą, kitaip pakels palūkanas (150)

Bankų klientai turėtų labai atidžiai skaityti pasirašomų sutarčių sąlygas ir ne visada...

S. Skvernelis apie G. Palucko komentarus dėl Astravo AE: panašu į Kremliaus ruporą papildyta 09.21 (87)

Premjeras Saulius Skvernelis sako, kad vieši Socialdemokratų partijos lyderio Gintauto Palucko...

Partijų reitinge pirmauja konservatoriai (144)

Opoziciniai konservatoriai šiuo metu turi didžiausią visuomenės palaikymą, o valdantieji...

Vilniuje pabiro konteineriai su vištomis dėl įvykio apsunkintas eismas (47)

Vilniuje Geležinio Vilko ir Ukmergės gatvių sankirtoje iš sunkiasvorio automobilio iškrito...

Ieškoma dingusi be žinios pavėžėjimo paslaugas teikianti Andžela Markevičienė (23)

Vilniaus policija ieško dingusios be žinios Andželos Markevičienės. Moteris rugsėjo 20 d....

Lietuvių verslumas stebina: įspėja, kas laukia norinčių neteisėtai užsidirbti

Smėlis ir žvyras – plačiausiai paplitusios naudingosios iškasenos Lietuvoje. Taip pat ir labai...

Orai: pagaliau galėsime mėgautis rudeniu (11)

Antroje savaitės pusėje pamažu įvyks permainos. Ketvirtadienis dar nieko naujo neatneš, o nuo...

Tragedija pasibaigęs susidūrimas atvėrė labai skaudžią Lietuvos problemą (14)

Pastovūs laukinių žvėrių ir vairuotojų susidūrimai verčia susimąstyti apie tai, kad galbūt...

Pasaulį sugraudinusios šokėjos gyvenimas apsivertė: kelias iki šypsenos buvo ilgas ir skausmingas

Projekte „ Britain 's Got Talent “ su šokėjų grupe „Merseygirls“ pasirodžiusi Julia...