aA
„Lietuviai po truputį šturmuoja akademiją, bet žinau, kad esu pirmoji lietuvė dramos programoje", - sako teatro režisūros magistrą Karališkoje Škotijos Konservatorijoje studijuojanti mergina. Apie studijas svetur, karjeros pradžią, spektaklį Vilniuje ir ateities planus - pokalbis su iš Kupiškio kilusia Rasa Niurkaite.
Rasa Niurkaitė, T. Lukšio nuotr.
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Ar teatras buvo tavo pašaukimas? Kaip atsidūrei Škotijoje?

- Visada žinojau, kad teatras yra tai, ką aš turiu daryti, kad tai yra mano tikslas gyvenime, tačiau dėl to, kad tai buvo taip svarbu, nesiryžau stoti į akademiją - bijojau nepasisekimo.

Vėliau noras niekur nedingo ir tik augo, galvojau mesti Lietuvių filologijos ir reklamos studijas Vilniaus universitete, bet buvo jau per vėlu.

Buvau išvykusi 7 mėnesiams į Ispaniją su „Erasmus“, kur studijavau programas, susijusias su menais, susidraugavau su vietiniais teatro žmonėmis, tada grįžau baigti studijų, dirbau koorporacinį darbą, o baigus studijas pradėjau dirbti renginių koordinatore Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Dirbdama ten įkūriau savo nepriklausomą teatro trupę, kurios paskutinė premjera įvyko prieš išskrendant į Glazgą.

Bandžiau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) 3 kartus, bet visuomet labai jaudinausi, nes labai to norėjau ir nebuvau priimta. Bet tai tik sustiprino mano ryžtą bandyti ir siekti daugiau, todėl nusprendžiau kreiptis ir į Karališkąją konservatoriją.

Buvau priimta ir į LMTA režisierių kursą. Nors visada svajojau studijuoti akademijoje, akivaizdu, kad tokios galimybės praleisti negalėjau, nes į programą Škotijoje priima tik 3 studentus, o kasmet stoja daugybė žmonių iš viso pasaulio - negalėjau patikėti, kad aš būsiu viena iš jų. Tiesą pasakius, labai ilgai negalvojau ir nusprendžiau atsisakyti vietos LMTA, nes žinojau, kad visada norėjau susipažinti su kitokio teatro tradicija, o Škotijos teatras šiuo metu išgyvena aukso amžių.

- Kaip vertini studijas Karališkoje Škotijos Konservatorijoje, kokios jos?

Rasa Niurkaitė
Rasa Niurkaitė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kadangi studijos trunka tik kiek daugiau nei 12 mėnesių, jos yra labai aktyvios, mes buvome iš karto įmesti į procesą ir repeticijas. Čia praleidau tik kiek daugiau nei porą mėnesių, iš kurių pirmasis buvo skirtas sceninio judesio ir vokalo pamokoms, jau režisavau A. Čechovo, Euripido (fizinio teatro projektas), šiuolaikinių škotų dramaturgų kūrinius. Neseniai baigiau dirbti su dramaturgu Mike Cullenu, kurio pjesė „Anna Weiss“ išversta į keliolika kalbų ir kuris dabar rašo pjesę specialiai man ir mano aktoriams, todėl procesas buvo įdomus ir naujas - nedaug kas gali dirbti su dramaturgu idėjos generavimo procese.

Tačiau atsikvėpti laiko nėra, nes jau prasideda darbas su renesanso epochos spektakliu, kur dirbsiu režisieriaus Gordon Barr asistente statant „Edvardą II“.

Taigi studijos labai įtemptos, bet, ko gero, labiausiai mane nustebino ir vis dar stebina dėstytojų kolektyvas, net negaliu jų vadinti dėstytojais, jie ko gero labiau kolegos, kurie pasirengę visada padėti, visais klausimais.

- Kokie tavo ateities planai? Ar juos sieji su užsieniu?

- Kadangi mokausi čia, žinoma sieju savo planus su Škotija ir Jungtine Karalyste, visą sausio mėnesį dirbsime Šekspyro Globe teatre, kur mėnesio gale Londono auditorijai pristatysime spektaklį.

Konservatorija atveria duris (kaip ir LMTA Lietuvoje) ir leidžia susipažinti su daugybe talentingų ir patyrusių žmonių, esu jaunų Jungtinės Karalystės režisierių asociacijos narė, dalyvauju jų kūrybinėse dirbtuvėse, susitikimuose, todėl natūralu, kad atsiranda planų.

Naujausias iš jų, mano spektaklis festivaliui „On The Verge“ apie baleto šokėjus, trumpam grįžus į Lietuvą bandysiu pakalbinti kuo daugiau šokėjų, medžiagą taip pat renku ir Škotijoje, ir, tikėkimės, visa tai pavirs į spektaklį, raginantį nebijoti pradėti gyvenimą iš naujo - tokį spendimą teko priimti ir man pačiai.

Bet, žinoma, Lietuva yra mano namai ir čia yra mano žmonės. Norėčiau dirbti ir Lietuvoje, bet puikiai suprantu, kad tai nebus lengva studijas baigus užsienyje. Kitąmet, jei viskas susiklostys palankiai, planuoju atvežti spektaklius su aktoriais namo - jie be galo nori pamatyti šalį, kurioje gimė ši keistuolė.

Baigus studijas norėčiau dirbti tarptautiniu lygiu, nepamirštant Lietuvos. Nebijau apie tai garsiai kalbėti, nes jei netikėsi savimi, kaip tavimi patikės kiti? Taigi toks mano tikslas. Artimiausiuose planuose mano spektaklio repeticijos festivaliui, "On The Verge", naujos M. Cullen rašomos pjesės „The Goldfish“ premjera ir jei viskas susiklostys gerai, naujo spektaklio premjera Vilniuje rudenį.

Keletą vakarų per savaitę dirbu viename restorane, tai mano pirmasis protinių gabumų nereikalaujantis darbas ir jis veikia kaip meditacija, nes nors kūnas pavargsta, galva pailsi nuo visą dieną besisukančių minčių.

- Papasakok daugiau apie studijas, ar jos brangios? Ar sunku pragyventi studentei iš Lietuvos?

- Studijos ten mokamos ir jos kainuoja daug. Labai daug. Laimei, gavau paramos iš Škotijos organizacijų, kurios padengė dalį sumos. Kadangi fondai Lietuvoje nesuteikė man paramos, šios stipendijos lėmė, kad mano studijos iš „neįmanomų“ tapo „sunkiai įkandamomis“.

Pragyvenimas Škotijoje nėra toks brangus, kaip, pavyzdžiui Anglijoje, bet už nuomą moku 4 kartus daugiau, nei mokėjau Vilniuje. Butu dalinuosi su aktore iš Londono bei smuikininke iš Ispanijos. Gyvenu ramiame šeimyniniame rajone, kur po 6 valandos vakaro retai sutiksi žmogų, daug dažnesnis susitikimas su aplinkui lakstančiomis lapėmis.

Keletą vakarų per savaitę dirbu viename restorane, tai mano pirmasis protinių gabumų nereikalaujantis darbas ir jis veikia kaip meditacija, nes nors kūnas pavargsta, galva pailsi nuo visą dieną besisukančių minčių.

- Kaip manai, kodėl tau pasisekė įstoti, kas lėmė sėkmę?

- Mano kolegės režisierės skrido į atranką iš Honkongo ir Kanados, bet aš, kaip visada pavėlavusi, nusiunčiau savo anketą su motyvaciniu laišku ir manęs paprašė atsiųsti DVD su pasirinktos scenos iš jų pateiktų pjesių repeticija. Po to man paskambino kurso vadovas daryti interviu.

Atsimenu visą dieną sėdėjau teatre jaudindamasi, kad jis kalbės glasgiečių tarme, kuri yra labai stipri, ir aš nieko nesuprasiu, bet viskas vyko sklandžiai.

Jam pasakius, kad jis turės tik tris studentus, vilčių įstoti beveik nebeturėjau, bet buvau laiminga kad jis paskambino, žinojau, kad ko gero jis šimtams žmonių neskambino ir džiaugiausi, nes vadinasi, kad kažką manyje pamatė. Todėl įsivaizduojate mano nustebimą, kai sužinojau, kad aš viena iš trijų. Netikėjau gal kokią savaitę ir galvojau, kad tai pokštas, galvojau iš įtampos sustos širdis, bet nieko - išgyvenau.

Žinau, kad akademijoje yra pora lietuvių muzikantų ir pažįstu merginą, kuri studijuoja kino ir televizijos bakalaurą, kartu su ja kadaise vaidinome A. Pulkauninko kinetinio teatro trupėje Vilniuje. Lietuviai po truputį šturmuoja akademiją, bet žinau, kad esu pirmoji lietuvė dramos programoje, todėl lietuviškai akademijoje kalbėti netenka.

- Ar susiduri su kokiais nors sunkumais?

Rasa Niurkaitė
Rasa Niurkaitė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Na, pirmiausiai studijuoti teatro specialybę ne gimtąja kalba yra sunku. Visų mano kursiokų gimtoji kalba yra anglų. Kursas (aktoriai ir režisieriai) labai margas: turime daug anglų, amerikiečių, kanadiečių, turime porą airių, porą škotų, australę ir mane.

Tikrai nėra lengva ir nors angliškai kalbu gana gerai, net pjesės skaitymas atima daug daugiau laiko nei kitiems, kas jiems galbūt aktualu man gali būti visiškai nauja. Bet kursiokai labai mane palaiko ir visada primena, kad didžiuojasi, jog nepabūgau to ir studijuoju.

Dar kartais sunkiai suprantu glasgiečių dialektą, nors konservatorijoje jų nedaug, bet mieste dažnai reikia perklausti žmonių, ką jie sakė ir po to apsimesti, kad supratai ir šypsotis, nors neturi jokio supratimo, ką jie sakė.

Bet džiugu, kad ir mano kursiokai susiduria su šia problema.

Pinigų klausimas irgi visada nepaleidžia, bet reiks rasti būdą iš to išsukti...vienaip ar kitaip. Pasirinkau profesiją, kuri turtų nesukraus, tai pamažu prie to pratinuosi. Esu be galo laiminga, kad profesoriai, kažkaip keistai skamba, nes mes kaip kolegos, net jų pavardžių nežinau, yra pasirengę padėti.

Štai šią savaitę dramos departamento dekanas su manimi susitiko tiesiog pakalbėti, kalbėjome gal pusantros valandos apie teatrą, mane, planus - kaip nemokamas psichologo seansas, kita režisierė vakar matė mane verkiančią nuo įtampos dėl savaitės darbo, buvo susitikimas su ja. Dėl aplink esančių dėstytojų problemos nebaisios, nes jie visada pasirengę padėti, nors tai ir būtų tik išklausymas. Manau tai labai svarbu.

- Ką patartumei norintiems, bet nedrįstantiems studijuoti užsienį?

- Aš nedrįsau per ilgai. Bet supratau, kad tai yra mano kelias ir jei aš neisiu juo, tai apskritai nėra prasmės eiti kažkur. Manau yra svarbu surasti savo aistrą ir tada kelias susidėlios pats.

Ir nemanau, kad tai yra naftalinu dvelkiantis patriotizmas, tiesiog man yra skaudu žiūrėti, kad lietuviai ima nebemylėti Lietuvos, bet tik dėl to, kad ją tapatina su politika, ekonomika ir kitomis problemomis.

Turime tik vieną gyvenimą, todėl reikia bandyti būti tuo, kuo norisi, o kai nebesinori, bandyti iš naujo. Kartais, kai jautiesi įstrigęs, labai gerai išspirti pagrindą sau iš po kojų ir prarasti pusiausvyrą, leisti inercijai nunešti tave kitur.

Manau tas pats galioja ir studijoms užsienyje - jei žinai savo tikslą ir žinai, kad tai tau padės, ar paprasčiausiai norisi išbandyti kažką kitą - bandyk, stok, išvažiuok!

Bet, manau, labai svarbu yra prisiminti iš kur tu esi, prisiminti žemę ir žmones, kurie tave užaugino, archetipus, kurie yra giliai įsišakniję ir skleisti žinią apie Lietuvą kitur. Ir nemanau, kad tai yra naftalinu dvelkiantis patriotizmas, tiesiog man yra skaudu žiūrėti, kad lietuviai ima nebemylėti Lietuvos, bet tik dėl to, kad ją tapatina su politika, ekonomika ir kitomis problemomis, bet Lietuva yra visai kas kita - tai tauta, istorija, legendos, burtai, gamta. Na gal ir padvelkiau naftalinu, bet tiesiog aš to nesuprantu ir džiaugiuosi, kad kitos šalys domisi Lietuva ir aš, kad ir kur eičiau ir ką daryčiau sakau, kad esu lietuvė, ne europietė, kaip mane vadina šioje saloje.

- Ką tau jau davė studijos ten?

- Studijos man davė išties daug, nors praleidau rodos ne daug laiko. Mus iškart įmetė į sistemą, egzistuojančią Jungtinėje Karalystėje - 2 savaitės repeticijų ir pasirodymas. Mes pratinami prie darbo ritmo. Be to yra be galo keista, kai tave stebi kaip režisierių ir sako tau pastabas, daugiau tokia galimybė nepasitaikys, nes režisierius yra paprastai tas, kuris stebi.

Turėjome ir turime labai intensyvias sesijas balso ir judesio technikai stiprinti, tai leido pažinti savo kūną ir atradau daugybę naujų metodų darbui repeticijose. Man taip pat patinka, kad čia atsisakė balų sistemos, esi vertinamas pagal padarytą pažangą ir tai atskleidžiama sesijose su koordinatoriumi, kur studentas kalba apie tai, kas pavyko, kas buvo sunku, kaip tai galima spręst ir kokie tavo planai toliau, kokios sritys į kurias reiktų gilintis. Be to, čia ruošia darbui po to.

Mano programos absolventų įsidarbinimo lygis pirmaisiais metais po studijų yra 98 proc. Čia iš karto ruošia karjerai, todėl turime sesijas nuo mokesčių ir sutarčių iki to, kokią portretinę nuotrauką geriausiai turėti ir kaip pristatyti save visuomenėje. Neturiu patirties su Lietuvos magistro studijomis, todėl apie jas kalbėti negaliu, bet mokantis Vilniaus universitete aš visada jaučiausi kaip studentė, kad man viskas buvo nuleidžiama iš viršaus. Čia aš nesijaučiu studentė, jaučiuosi jauna savo karjerai besiruošianti profesionalė, nes taip su manimi elgiasi visas konservatorijos kolektyvas. Čia yra svarbus kiekvienas studentas, svarbi jo fizinė bei psichinė gerovė, svarbi jo ateitis ir konservatorija parodo visas duris, kartais net padeda jas atidaryti.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Liberalų krizė apima visą Lietuvą: Pagėgiuose spaudžiama ranka Komskiui, Klaipėdoje bręsta skilimas (31)

Liberalų sąjūdžio Pagėgių skyrius subyrėjo – didžioji dauguma nusprendė trauktis iš...

Atlygis už neryžtingumą: ką Putinui davė „neveiksmingos“ sankcijos (64)

Nepaisant to, kad iš esmės kiekvieną savaitę galima išgirsti apie naujas sankcijas Rusijai arba...

Įspėjimas pirkėjams: apžiūrėkite įsigytus vaisius, nes juose gali būti adatų (79)

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) įspėja vartotojus būti budrius – šalies...

Garsus britų ekspertas apie pergudrautą Maskvą: užklupome juos nelauktai (111)

Sankt Peterburgo naujienų portalas „Fontanka.ru“ paskelbė trečio įtariamojo Sergejaus...

Kitą sekmadienį vėl suksime laikrodžius (97)

Kitą sekmadienį, spalio 28 dieną, 4 valandą nakties persuksime laikrodžius viena valanda atgal ir...

Pravieniškėse veikusio nusikalstamo susivienijimo byla nebus grąžinta prokuratūrai (4)

Vilniaus apygardos teismas penktadienį paskelbė, kad negrąžina prokuratūrai bylos dėl...

Menas viešosiose erdvėse tampa konfliktų priežastimi: ar jo išvis reikia? Iš MO muziejaus atidarymo

Menas, rodomas viešosiose erdvėse, pasiekia platesnę auditoriją nei rodomas muziejuje, bet jis...

Su Gražuliu pas notarę dėl vaiko išlaikymo susitikusi Birutė neatsistebi: vaizdelis buvo kaip iš „TV pagalbos“ (188)

Skandalą dėl savo nesantuokinio ir iš pradžių slėpto vaikelio Lietuvoje sukėlęs politikas...

Rudenį namai pakvimpa pyragais: 3 receptai, kurie sušildys

Geras filmas ar knyga, garuojantis puodelis arbatos ir nuostabaus skonio pyragas . Argi tai neskamba...