Iš Skuodo kilęs mokslininkas yra knygelių „Žemaičių rašybos patarimai“, „Žemaičių rašyba“, vadovėlio studentams „Lietuvių kalba“ dialektologijos skyriaus autorius. Be viso to, jis yra sukaupęs daug įvairių tarmių kalbinės medžiagos, aktyviai dalyvauja žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ veikloje.
Studentai, sako, šio dėstytojo paskaitas ir pratybas lanko net sirgdami. Kitaip – ką nors praleidus, bus sunku išlaikyti egzaminą, kurį įveikti iš pirmo karto pavyksta tik patiems laimingiausiems. Šį teiginį „Šeimininkės“ pašnekovas patvirtino plačia šypsena ir žodžiais: „Tarmės yra didelė mūsų vertybė ir begalinis turtas.“ Tai ir tapo viso pokalbio tema.
Kada ir kaip susidomėjote lietuvių kalbos tarmėmis?
Pirmiausia įstojau į Vilniaus universitetą ir pradėjau studijuoti lituanistiką. Pirmame kurse išgirdau, kad veikia jaunųjų mokslininkų būrelis, jam vadovavo garsusis profesorius žemaitis Aleksas Girdenis. Impozantiška ir labai patraukli jo asmenybė paskatino į jį ateiti. Aišku, žinojau, kad yra tarmės, pats esu šiaurės žemaitis ir puikiai mokėjau savąją, tačiau neįsivaizdavau, kad jos yra tokios įdomios ir gali tapti moksliniu interesu.
Pirmakursiui studentui tai buvo atradimas, malonus netikėtumas. Man buvo artima ir labai patiko būrelio „propaganda“, skelbianti, jog tarmės yra vertybė ir jas privalome saugoti, puoselėti. Šios mintys buvo visiška priešingybė visuomenėje įsivyravusiai nuostatai, jog tarminis kalbėjimas atspindi išsilavinimo, kultūros stoką. Ne paslaptis, kad prieš trisdešimt ir daugiau metų buvo raginama kuo greičiau atsikratyti tarmių, tuomet būsią geriau bendrinei kalbai.
Visuose kursiniuose bei diplominiame darbe nagrinėjau mano širdžiai, prigimčiai, suvokimui brangius dalykus. Kadangi viskas sekėsi neblogai, man buvo pasiūlyta tęsti mokslus aspirantūroje. Joje mokydamasis, minėtojo prof. A. Girdenio vadovaujamas parašiau disertaciją tema „Kirčio atitraukimo dinamika šiaurės žemaičių tarmėje“. Tais laikais ši tema buvo nauja, svarbi ir aktuali.
Kodėl tarmės yra tokios vertingos?
Mes, lietuviai, esame maža tauta, todėl turime puoselėti ir labai palaikyti tuos dalykus, kurie mūsų tautą išskiria iš kitų. Vienodumo pasaulyje yra per daug ir išsilaikys tik ta šalis, kuri turi kažką savito, labai įdomaus ir išskirtinio. Vienas iš tų dalykų yra mūsų kalba, o toje kalboje – gyvos tarmės. Pasaulyje mes, ko gero, esame patys unikaliausi, nes mažoje teritorijoje turime tiek daug ir tokių skirtingų tarmių.
Unikalu ir tai, jog lietuvių kalbos tarmės skiriasi kur kas labiau nei daugumos didesniųjų kraštų kalbos. Pavyzdžiui, ukrainiečių, baltarusių, rusų kalbos tarpusavyje turi mažiau skirtumų nei mūsų tarmės. Tą patį galima pasakyti ir apie šiaurės vokiečių ir olandų, estų, suomių kalbas. Pavyzdžių galima pateikti labai daug. Minėtas išskirtinumas bei savitumas tautai suteikia galimybę išlikti ir išsilaikyti.
Šiandien labai džiaugiuosi, kad požiūris į tarmes, vadinamoji tarmių politika, labai pažengusi į priekį ir nebėra nusistatymo prieš jas. Dabar mokantieji tarmiškai kalbėti gali didžiuotis ir jausti savo vertę, nes tarmės jau vertinamos visiškai kitaip nei prieš 30-40 metų. Tarmėms plačiai atverti vartai, suprantant, kad jos suteikia gyvybę lietuvių kalbai. O kalba – visos tautos pagrindas. Jei neturėtume kalbos, prarastume svarbiausią tautos pamatą. Būtent kalba yra kertinis jos akmuo, žemaitiškai sakant, kūlis.
Ar jaučiamas tarmių artėjimas prie bendrinės lietuvių kalbos? Kokia apskritai tarmių perspektyva, rytdiena?
Žinoma, bėgant laikui, tarmės kinta, šiek tiek niveliuojasi ir artėja prie bendrinės kalbos. Natūralu, jog integraciniai dalykai ryškesni nei diferenciaciniai. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vyksta civilizacijų, kultūrų suartėjimas. Juk žmonės vis labiau bendrauja. Vis dėlto dabar sunku įsivaizduoti, kad tarmės kada nors išnyks ir jų nebeliks. Mūsų vaikai ir anūkai tikrai girdės tarmes ir tarmišku žodžiu kalbės.
Kaip žemaičių tarmės specialistas galiu paklausti: kur šiandien žemaičiai tvirtai laikosi? Šiaurinėje Lietuvos dalyje, kuri labai nutolusi nuo bendrinės kalbos lopšio, esančio vakarinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyje, ties Marijampole, Vilkaviškiu, Griškabūdžiu. Tuo tarpu tarmės, esančios arčiau bendrinės kalbos, yra labiau jos veikiamos, supanašėja.
Anksčiau niekas net neabejojo, kad Raseiniuose, Tauragėje, Kelmėje, Tytuvėnuose, Kuršėnuose gyvenantys žmonės kalba žemaitiškai. Šiandien minėtose vietose žemaitišką šnektą retai beišgirsi. Natūralu, nes čia – pakraštinės žemaičių tarmės, šalia jų prasideda kita tarmė, todėl jos ir supanašėjo su bendrine kalba. Bet keliaukim link Švėkšnos, Varnių, juolab į Telšius, Plungę, Kretingą, Skuodą. Čia puikiai išsilaikiusios tarmės. Jomis šneka tiek tėvai, tiek vaikai. Lygiai tokia situacija ir Aukštaitijoje. Apie Alytų dzūkai yra sumenkę, bet šiaurės panevėžiškių, rytų aukštaičių uteniškių, kupiškėnų tarmės yra stiprios ir nepriekaištingos.
Ar jauni žmonės taip pat yra linkę saugoti ir branginti savo tarmę kaip ir jų tėvai?
Norint to pasiekti, mūsų kartai reikia dėti labai daug pastangų. Be abejo, jaunimui tarmės neatrodo tokios svarbios ir reikšmingos, kol nesusąmonėja, neįsitikina, neišgirsta, neperskaito, nepamato.
Labai džiaugiuosi, kad mokyklose daug nepagrindinių pamokų, jei tik yra mokinių, mokytojų susitarimas, gali būti vedamos kalbant tarmiškai.
Tarminės šnektos skiepijimas yra sveikintinas pirmiausia dėl to, kad gerai išmokus bendrinę kalbą, šalia jos – dar ir tarmę, vaikams susiformuoja dvi kalbinės sistemos, kurios labai padeda mokantis užsienio kalbų. Moksliškai įrodyta – prie dviejų kalbų sistemos jungti trečiąją (anglų, vokiečių, prancūzų) yra kur kas lengviau nei prie vienos.
Nors nenoriu žemaičių tarmės iškelti prieš kitas, tačiau turiu pasakyti: aktyviausiai tarmes saugo ir puoselėja žemaičiai. Jų tarmė labiausiai skiriasi nuo bendrinės kalbos. Užtat mes su prof. A. Girdeniu nebijome pasakyti, kad minėta tarmė yra atskira kalba. Žemaičių tarmė turi savo fonetiką, morfologiją, sintaksę, leksiką –visus kalbos požymius, todėl ją drąsiai galima vadinti žemaičių kalba. Be to, šia tarme yra vedamos kai kurios radijo, televizijos laidos, leidžiami laikraščiai, žurnalas „Žemaičių žemė“, rašomos knygos. Labai džiaugiuosi, jog žemaičių rašybos patarimais naudojasi vis daugiau žmonių.
Visi šie dalykai man yra labai brangūs. Tarmių vertę jaučiu vidumi ir matau, kad tai nėra laikinas akibrokštas, pigus išsigalvojimas, todėl ir puoselėju tarmes, bandau tokį suvokimą skiepyti savo studentams, visai aplinkai, kurioje aš gyvenu.
Namuose su vaikais kalbate žemaitiškai?
Mūsų vaikams buvo galima išmokti dvi tarmes. Pasvalio tarmę, nes žmona yra aukštaitė, ir mano – žemaičių. Pasirinkome pastarąją, kadangi žmona įvertino mano kaip kalbininko norą, žemaitišką užsispyrimą, gebėjimą žinias perduoti šimtu procentų.
Esant „dvikalbei“ situacijai namuose, visiems reikėtų įsidėmėti, jog geriausia atžalas mokyti tik vienos kurios tarmės. Vadovaudamasis šiuo metodiniu patarimu, su atžalomis žemaitiškai pradėjau bendrauti nuo pirmųjų dienų. Nors jie žemaitišką šnektą girdėjo nuo mažumės, tarmės mokytis buvo nelengva. Lūžis įvyko pradinėse klasėse. Dabar jie džiaugiasi mokėdami tėčio tarmę.
Suaugęs žmogus gali išmokti tarmiškai kalbėti?
Gali, bet tai nebus tikras, gyvas tarmės išmokimas.
Kokios yra tarmių ir bendrinės kalbos sąveikos?
Tarp bendrinės kalbos ir tarmių yra labai glaudus ryšys. Skirtingas tarminis kalbėjimas pastebėtas VII-VIII amžiuje, o bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, todėl, be jokios abejonės, sąveika yra. Drąsiai galima sakyti – bendrinė kalba labiau veikia tarmes, nei tarmės bendrinę kalbą. Tai natūralu, nes visi lietuviai mokosi ir eina į mokyklą, skaito spaudą, žiūri televiziją.
Tačiau tarmės šiandieninei bendrinei kalbai yra labai svarbios, ji daug iš jų gali gauti: žodžių, įvairių intonacinių modulių, gražių palyginimų. Tai, kas vertinga pačioje kalboje. Bendrinės kalbos tobulumui ribų nėra. Žinant tai, organizuojamos ekspedicijos, rengiami žodynai, fiksuojama gyva medžiaga.
Yra ir kitas niuansas. Kai ko nors reikia bendrinei lietuvių kalbai, kalbininkai pirmiausia ieško ne kitose kalbose, o tarmėse. Užtat mūsų kalboje palyginti nedaug tarptautinių žodžių, skolinių.
Jūs jau beveik trisdešimt metų su studentais vasarą važiuojate į ekspedicijas. Ar jos yra Jūsų silpnybė?
Iš tikrųjų, taip sakyti galima. Nuo 1978 metų, kai pradėjau dirbti tuometiniame Pedagoginiame institute, atrodo, nesu praleidęs nė vienos ekspedicijos. Į jas važiuojame su lituanistais, nes jiems dėstau dialektologijos kursą, ekspedicijos jiems yra kaip mokomoji praktika. Tokie išvažiavimai yra naudingi, kadangi leidžiame įvairias knygas, o per ekspedicijas ir surenkame joms medžiagą.
Pirmosios ekspedicijos daugiausia vykdavo Žemaitijoje, dabar geografija išsiplėtė, mat daug dirbame su Šiaurės Lietuvos tarmėmis, mūsų lituanistai rengia Joniškio tarmės žodyną.
Per ekspedicijas aš labai atsigaunu. Teigiamai nuteikia gyvas bendravimas su žmonėmis, turinčiais kitokį kalbėjimą, supratimą. Juos labai vertinu ir iš jų semiuosi tvirtybės bei stiprybės.
