Pirmą kartą į R. Gramaliausko sodybą–vienkiemį užsukusiam šio rašinio autoriui į akis krito neįprasti užrašai prie įvažiavimo bei perspėjimas tvirtovės teritorijoje nerūkyti, negerti, o važiuoti, eiti bei joti čia galima tik šeimininkui leidus. Pats įvažiavimas keblokas, mat dėl nesibaigiančių lietų keliukas pažliugo, tad išlipus iš automobilio teko gailėtis nepasiėmus aulinių batų.
Lapkričio vidury siautėjęs gaisras numatomos statyti tvirtovės teritorijoje paliko apanglėjusių pastatų karkasus, riogsančias apanglėjusių rąstų krūvas, sudegusį automobilį, apstu kitų nebaigtų tvarkyti gaisro liekanų.
Su R. Gramaliausku kalbėjomės jo namuose, kurių gaisras, laimė, nepalietė. Susėdome virtuvėje, stalą šeimininkas apdairiai užklojo laikraščiais, saugodamas, kad svečias nesusiteptų rūbų. Kambaryje karaliavo chaosas: dalis sienų plytelių nukritusios, palei koklinę krosnį priversta pliauskų ir virbų, ant stalo – senas nešiojamas televizorius, po stalu – kartoninės dėžės, vienoje viauksėjo jauniklis šuniukas, nestigo pajuodusių puodų ir kito gero.
Paprašytas papasakoti apie savo gyvenimo filosofiją ir sumanymą statyti blaivybės tvirtovę, R. Gramaliauskas buvo atviras – į gimtuosius Lenkimus iš Klaipėdos jis ir sugrįžo turėdamas tikslą paversti Lietuvą blaivia šalimi.
– Klaipėdoje turėjau blaivininkų ratelį. Nusprendžiau pastatyti blaivybės tvirtovę, bet tam reikia milijono litų. Atvykau čia prieš 14 metų ir pradėjau darbuotis. Kviečiau kartu važiuoti ir žmoną, bet ji nevažiavo, o vėliau pasimirė.
Vienam, aišku, nelengva sukaupti lėšų tvirtovės statybai. Ji būtų švietėjiško pobūdžio, surengčiau parodą ir visos Lietuvos mastu įrodyčiau, kad degtinė, vynas, kiti alkoholiniai gėrimai lietuviams yra svetimas dalykas ir skirti tik žmonių valiai slopinti, kad juos būtų lengviau valdyti.
Paroda atspindėtų istoriją, kaip vystėsi žmonių nuodijimas degtine, juk buvo laikotarpių, kai tai daryta net prievarta. Aš daug domėjausi šia sritimi ir galiu pasakyti, kad degtinė yra tiesiog narkotinė medžiaga, – dėstė sodybos šeimininkas.
Tad reikia milijono litų, kuriuos R. Gramaliauskas žada sukaupti iš gyvulininkystės. Kokį ūkį pašnekovas įsivaizduoja, kad iš jo būtų galima uždirbti tokius pinigus?
– Be abejonės, norėjau įsteigti galingą ūkį, tik taip galėčiau sukaupti statybinių medžiagų. Man buvo pasisekę išsiplėsti iki keturių karvių, baigė priaugti ir penkta, jeigu ne gaisras. Tai smūgis, privertęs žengti atgal. Turėdamas dešimt karvių galėčiau galvoti apie statybos pradžią, juk nebūtina sutaupyti iškart visus pinigus. Tačiau dabar situacija sudėtinga, vien už tvirtovės projektą Klaipėdoje iš manęs paprašė 13 tūkst. Lt, ir juos „užkalti“ nebus lengva, – svarstė R. Gramaliauskas.
Dar iki gaisro gyvulių laikytojas buvo suplanavęs statyti 20 vietų karvių fermą, sakė, ir brėžinius turi, taigi sudegęs tvartas vis viena būtų buvęs nugriautas. Tačiau tada nebūtų žuvę gyvuliai, kurių liko tik viena karvė. Iš jos bandą atgaivinti ir žada.
Paklaustas, kodėl nedalyvauja ES projektuose, juk tada reikalai pajudėtų greičiau, R. Gramaliauskas atskleidė netikėtą savo požiūrį.
– Aš nesu ūkininkas. Ne tik ūkininkas nesu, bet ir į Europos Sąjungą nesu įstojęs. Aš jos net nepripažįstu, noriu būti laisvas. Ir kad Lietuva būtų laisva. Tik Lietuvos narystei NATO neprieštarauju, nes tai užtikrina mūsų valstybės gynybą, patys juk neapsiginsime. O Europos Sąjungos įstatymai riboja mūsų valstybės laisvę, – išrėžė pašnekovas.
Informaciniame skyde šūkiai „Ne – Jevropos kryžiuočių sąjungai“
ir „Ne – žemę užsieniečiams“
R. Gramaliauskas sakė jau prie sovietų pradėjęs rinkti žinias apie alkoholio žalą ir suprato, kad jo gyvenimo kelias – blaivybė.
– Alkoholis atmuša laisvės siekį, todėl sovietai žmones ir girdė, kad lietuviai nesipriešintų. 1981 metais mečiau gerti. Po to, kai nuvažiuodavau į uošviją, visi mano svainiai geria, o aš ir negerdamas lygiai su jais dainuoju. Jie man visokiais būdais stengėsi įpilti degtinės ir stebėjosi, kaip galiu atsispirti negėręs nė alaus. Alkoholio gėrimas ardo smegenų ląsteles ir trumpina žmogaus gyvenimą, – konstatavo R. Gramaliauskas.
Fotografuotis šeimininkas pakvietė į kitą kambarį, kuriame ant sienos kabėjo blaivystės sąjūdžio vėliava ir lietuviška trispalvė, nestigo ir kitos simbolikos. Stalą dengė šūsnys popierių, kuriuose galėjai įskaityti raginimus neiti į restoranus, barus ar kavines, sutaupytus pinigus aukoti „lietuvių giminės išlaisvinimui iš kryžiuočių vergijos“, stoti į blaivininkų sąjungą ir kt.
O blaivybės tvirtovė R. Gramaliausko sodyboje kol kas simbolinė, apie ją informuoja prie kelio ant aukšto rėmo pakabinta informacinė lenta. Belieka tikėtis, kad lenkimiškio ūkis atsigaus ir būsimoje tvirtovėje galėsime susipažinti su paroda, iliustruojančia pragaištingą alkoholio galią.
