Lietuvio namai – šventovė

Šiuolaikiniam žmogui, ypač gyvenančiam mieste, namai, butai ir ištisi daugiabučių kvartalai yra virtę tik miegamaisiais rajonais – unifikuotais, bedvasiais. Todėl vis daugiau žmonių ilgisi ir siekia įkurti tikrus namus, vietą, kurioje jam būtų gera, ramu ir saugu, kur gimtų, gyventų ir mirtų kelios kartos. O kokį ryšį savo namams jautė mūsų seneliai ir proseneliai?

Kokie papročiai, apeigos ir tikėjimai jį liudija? Šia tema sutiko pakalbėti Lietuvos liaudies kultūros centro vyriausioji specialistė, papročių poskyrio vedėja, etnologė Nijolė Marcinkevičienė.

Kad laimintų ir saugotų

Sodyba buvo idealaus pasaulio modelis, rojaus žemėje išraiška. Dainose minimas margas tėvo dvarelis su vario varteliais reiškia pasaulio centrą. Žmogus buvo to pasaulio kūrėjas, taigi, prilygo Dievui. Jis kūrė namus perimdamas tėvų ir senelių patirtį, paskirdavo specialią erdvę sutuoktiniams, vaikams, karšinčiams. Statė taip, kad namai padėtų ir būtų patogūs, todėl gerai apmąstydavo ir suplanuodavo kiekvieną erdvę: kur bus namas, šulinys, pirtis, tvartas, sodas, daržas, mėšlynas.
„Mano gyvenimas“ – taip daug kur Lietuvoje vadinama gyvenamoji aplinka.

Namuose ir aplink juos, kaip tikima, gyveno nematomo pasaulio būtybės, galinčios padėti ir pakenkti. Paprasti buities daiktai sakralizuoti ir padėdavo užmegzti ryšį tarp žmonių ir dvasių, tarp gyvųjų ir išėjusiųjų. Todėl kiekvienas daiktas buvo gražinamas, marginamas, o kiekvienas ornamentas, ženklas bei raštas turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Žmonės žinojo daugybę papročių, apeigų ir tikėjimų, kurie buvo laikomi magiškais, šventais ir pagelbėdavo įvairiais gyvenimo atvejais, teikdavo saugumo, ramybės jausmą. Deja, šiandien jie daug kam atrodo tik kvaili ir nesuprantami prietarai.

Senieji kupetiniai kaimai (iki XVI a.) kūrėsi pamiškėse, paupiuose, jų trobos kilo be griežtos sistemos, nelygu reljefas. Senajame kaime gyvendavo ištisos žmonių kartos, ne tik gyvieji, bet ir mirusieji, kurie, kaip buvo tikima, aktyviai dalyvaudavo bendruomenės gyvenime. Per valakų reformą žemė buvo atmatuota rėžiais, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje kūrėsi gatviniai – rėžiniai kaimai. Žmogus tapo vis labiau matomas ir priklausomas nuo kaimynų, jautėsi esąs bendruomenės ląstelė. Kaimo pakraščiai, nedirbamos žemės, krūmynai, pelkės laikytos pavojingomis nelabųjų dvasių veikimo sferomis, svetimu pasauliu.

Niekas nestatydavo namo ten, kur kažkada ėjo senas kelias ar buvo senos kapinės, pilkapiai. Juk keliu keliauja visokie žmonės, geri ir blogi. Netoli turėjo būti vandens, nesvarbu, upė, ežeras ar tik kūdra, ir, žinoma, vandens gysla – šuliniui.

Dėdami pirmąjį rąstų vainiką iškart aukodavo auką. Meistras vidury trobos užkurdavo lauželį, kad troboje nebūtų parazitų, – tikėta apvalomąja ugnies galia. Lauželį kurdavo ir ieškodami tinkamos namui vietos: jei ugnis plaikstydavosi, gesdavo – vieta netinkama gyventi.

Gyvųjų ir mirusiųjų santarvė

Stalas senovėje buvo ne tik valgymo ir šeimos narių kasdienio bendravimo vieta. Tai pats švenčiausias namų baldas, vienijantis gyvuosius ir mirusiuosius. Per šventes: Velykas, Kalėdas, stalas tapdavo aukojimo vieta – altoriumi, prie jo buvo kviečiamos ir vėlės. Prie stalo atlikdavo vestuvių apeigas.

Kūdikį prieš veždami krikštyti dėdavo ant stalo, kad augtų protingas bei linksmas. O mirusį namiškį, kol jam dirbdindavo karstą, guldydavo ant nukelto ir ant dviejų suolų padėto stalo viršaus. Per šermenis tą stalą apsėsdavo giedotojai. Išnešus karstą, ant stalo reikią padėti duonos ir druskos, kad velionis nepasiimtų namų skalsos (kitur duoną ir druską vyniodavo į mirusiojo drabužius ir dėdavo į jo lovą, po laidotuvių išnešdavo į lauką ir iškratydavo.) Po laidotuvių prie to paties stalo žmonės susėsdavo gedulingų pietų.

Stalą užlaikydavo švariai – negalima ant jo dėti net šukų, vaikams draudžiama sėdėti ant stalo...
Garbingiausia pirkios vieta – krikštasuolė: kampas užstalėje, kur sueina suolai. Čia sėdėdavo šeimininkas, per šventes – garbingiausias svečias, ant sienos kabodavo daili rankšluostinė su pačiu puošniausiu jaunamartės atsineštu rankšluosčiu. Per Kūčias čia net dėdavo šieno (ne tik po staltiese), nes tikėjo, kad šioje vietoje ilsisi atėjusios vėlės.

Kiekvienoje troboje buvo ir „juodasis kampas“, kuriame kėpsojo šluota, žarsteklis, pamazgų kibiras. Tačiau ištikus bėdai padėdavo ir šie daiktai: pavyzdžiui, užėjus audrai, žarstekliu galima į šoną nuvaryti juodą debesį.

Slenkstis žymėjo ribą tarp išorės ir vidaus, o po slenksčiu gyvenę namą saugantys naminukai. Todėl su slenksčiu susiję daug draudimų: negalima sveikintis per slenkstį, kad nesusipyktum, ant jo sėdėti, kapoti kirviu. Svetimam, juolab piktam, blogam žmogui neleisdavo peržengti slenksčio. Slenkstis turėjo būti švariai numazgotas.

Kiekviena kertė svarbi

Ne mažiau svarbios buvo durys. Čia matuodavo vaikų ūgį: įpjaudavo rieves, o sergančiam vaikui – kryžiuką. Jei mažylis praauga kryžiuką, geras ženklas, vadinasi, pasveiks, užaugs. Duris reikia darinėti iš lėto, atsargiai, kad „žmogaus laimė, kuri visuomet jį seka, suspėtų drauge išeiti ir sugrįžti“, netrankyti durų, kad „laimei pirštų neprivertume“. Veždami vaiką krikštyti, atverdavo duris kuo plačiau, „kad gyvenimas būtų platus ir slaunas“. Mirusio vaiko karstą nešant pro duris, pirmas išeidavo tėvas, kad daugiau vaikų nemirtų.

Langas – namo akys, pro kurias žmogus nuo mažų dienų stebėdavo pasaulį. Lango rasa gydydavo dedervines ir kitas odos ligas. Kūčių vakarą ant palangės statydavo degančią žvakę, kad vėlės nepaklystų, rastų kelią į namus, kur jų laukė vaišės.

Krosnis buvo tokia svarbi, kad iki šiol vadinama žmogaus kūno dalimis – stuburas, kakta, padas, gerklė. Pakrosnyje senovėje gyvenę žalčiai. Šventa buvo ir krosnyje (židinyje) besikūrenanti ugnis. Ji galėjo ne tik šildyti, maitinti, bet ir paleisti namus pelenais. Buvo tikima, kad namų ugnis gali būti kaip skaistykla mirusiesiems. Juk po mirties žmogus kurį laiką privalo atgailauti žemėje ir dažniausiai jam paskiriama vieta – krosnyje (kitur medžiuose arba ant aukšto).

Viena moteris susapnavusi mirusią anytą. Toji sako: „Būk gera, nekurk tos krosnies visus metus, nes man paskirta čia būti.“ Moteris išpildė šį prašymą, o po metų anyta vėl prisisapnavo dėkodama, kad galėjo atbūti bausmę. Iš čia ir prietaras: jei nuo krosnies nusidegini pirštą, nesikeik, o sukalbėk „Amžinąjį atilsį“ vėlelei.

Lova buvo skirta ne tik miegoti, bet ir liudijo tų namų vyriausiosios dukters darbštumą ir turtingumą: būdavo tiesiama gražiausia lovatiese ir statoma arčiausiai durų, kad ji kuo greičiau ištekėtų.
Kad jauna pora susilauktų sūnaus, po jų lova kišdavo kirvį, kad gimtų duktė – kultuvę.

Namo palėpė – paslaptinga vieta, kur gyvenusios namų dvasios, todėl užlipus ten reikia nepamiršti už jas pasimelsti. Prariekus naują duonos kepalą, kampelį numesdavo ant aukšto. Ten buvo saugomos ir sudžiūvusios šventintos Žolinės puokštės, paskui įdedamos į mirusiojo karstą.

Saugojosi piktųjų dvasių

Dažną sodybą juosianti tvora saugodavo ne tik nuo gyvulių ar neprašytų svečių, bet ir nuo nematomų jėgų. Ji buvo naudojama būrimams. Ant tvoros pamautas ąsotis – šeima laukiasi sūnaus.

Per Sekmines merginos ant tvoros vėdindavo savo kraitinius audinius, kad visi matytų jų darbštumą ir turtą. Tvora baigdavosi vartais, kurie žymėjo perėjimą į šventą namų erdvę. Čia sutinkami ir išlydimi svečiai, vestuvininkai. Jaunoji ant vartų kabina juostą arba rankšluostį. Ir dabar per įvairias šeimos ar kalendorines šventes statomi vartai – taip išskiriama, sakralizuojama vieta.
Nuošaliausios gyvenamosios erdvės vietos – jauja ir pirtis. Buvo tikima, kad čia lankosi laumės ir kipšai, todėl išsiprausti reikia suspėti iki dvyliktos nakties.

Šulinys liaudies pasakose suvokiamas kaip kelias į anapusinį pasaulį. Su šuliniu susiję daug burtų, kuriais tikimasi nuspėti ateitį.

Vienkiemius juosė medžių: ąžuolų, uosių, liepų, beržų, šermukšnių, eilė. Kiekvienas medis turėjo galių saugoti žmogų nuo gamtos stichijų ar kitokių nelaimių. Arčiausiai sodino liepas, nes tikėjo, kad net išrautos audros jos niekada negriūna ant namo ar žmogaus. Prie namų žmonės sodindavo įvairiausius žolynus ir vaismedžius. Liaudies dainose dažniausiai minimos obelėlė, serbentėlė, vyšnių sodelis. Obuolys – skalsos ir laimės simbolis. Vengiama prie sodybų sodinti tik egles, kurios nuo seno buvo mirties medžiai. Yra užrašytas paprotys vaiko ūgį žymėti ant sodybos medžio – tai neabejotinai apeiginis momentas, kai medis tarsi padeda vaikui augti.

Namą puošė gėlių darželis, o jį puoselėti – netekėjusių dukrų pareiga. Svarbiausios apeiginės gėlės – rūtos. Dainose minimos ir mėtos, lelijos, pinavijos. Dukroms ištekėjus, darželį prižiūri martelė. Daržely pakasdavo naujagimės mergaitės placentą, o berniuko – po slenksčiu, kad liktų namuose. Daržas – moterų, bobelių sritis.

Etnologė džiaugėsi, kad Ignalinos rajone yra išlikę autentiškų kupetinių kaimų: Senųjų Katinautiškių kaimas, Kukutėliai, Miežiškės, kurių gyventojai išsaugoję autentišką pasaulėjautą.