Lietuvė fotografė Karolina Valeikaitė kartu su savo vaikinu Marco Coppola metė darbus, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę – keliauti po pasaulį. Mergina prisipažįsta, kad norėdama užsidirbti pinigų tolimoms kelionėms visą vasarą turėjo dirbti daug ir sunkiai, tačiau dabar pora gali mėgautis gražiausiais pasaulio paplūdimiais, tankiomis džiunglėmis ir kasdien patiriamais nuotykiais.
© K. Valeikaitės nuotr.

Kelionės akimirkomis Karolina ir Marco dalijasi savo „Instagram“ paskyrose. Nenuostabu, kad įspūdingos nuotraukos sužavėjo tūkstančius gerbėjų. Mat Karolina yra profesionali fotografė, studijas baigusi Middlesex universitete Londone.

K. Valeikaitė sutiko DELFI papasakoti savo istoriją ir pasidalinti savo kelionių nuotraukomis.

Papasakokite, prašau, apie save. Kur augote, mokėtės, kuo domėjotės?

– Augau ir mokyklą baigiau Vilniuje. Fotografija pradėjau domėtis nuo mažų dienų, bet pati fotografuoti pradėjau tik maždaug nuo 16-os metų, kai gavau dovanų savo pirmąjį fotoaparatą.

Man visada patiko veikla, susijusi su kūrybiškumu. Pradėjau fotografuoti drauges ir neštis fotoaparatą į mokyklą. Laukui bėgant vis labiau domėjausi fotografija, labiausiai žavėjo mados fotografija, žiūrėdama žurnalus svajojau, kad kada nors ir mano darytos nuotraukos ten pateks. Užsidegiau noru tapti profesionalia fotografe.

Kodėl nusprendėte studijuoti užsienyje?

– Visada norėjau studijuoti užsienyje. Žinojau, kad mados sostinės yra tik kelios pasaulyje, o priimtiniausia man buvo išvykti į lietuvių numylėtą Londoną.

Be to, man labai „įstrigo“ vienas įvykis. Kai buvau 10-toje klasėje, važiavome į studijų parodą, kurioje vyko universitetų pristatymas moksleiviams. Aš priėjau prie vieno staliuko ir paklausiau, ko reikia, kad galėčiau studijuoti fotografiją. Žmogus man atsakė, kad svarbiausia yra turėti gerą fotoaparatą. Paklausiau: o kas, jeigu neturiu gero fotoaparato? Atsakymas mane nustebino: „Tuomet nereikia studijuoti fotografijos“. Esu karštakošė, toks atsakymas mane supykdė ir sužlugdė paskutines viltis likti studijuoti Lietuvoje.

Tad išvykote studijuoti į Londoną. Kaip Jums patiko ten gyventi? Kokie pliusai minusai?

– Fotografijos studijas baigiau 2015 metų vasarą. Visuomet sakau, kad Londoną ir myliu, ir nekenčiu. Dažnai jausdavau, kad laikas tirpte tirpdavo, per darbus ir mokslus likdavo mažai laiko sau. Turėdavau dirbti pusę etato, kad galėčiau save bent kažkiek išlaikyti, mano tėvai irgi prie to prisidėjo. Esu be galo dėkinga už jų man suteiktą galimybę pabaigti mokslus sėkmingai.

Gyvenimo Londone pliusai yra tokie, kaip ir visuose didmiesčiuose – miestas niekados nemiega, yra galimybė susipažinti su daugybe įdomių žmonių. Bet yra ir didelis minusas – dažnai pažintys taip ir neišauga į tikras draugystes, nes arba tu neberandi laiko, arba kitas žmogus. Jeigu reikia važiuoti valandą vien paplepėti prie kavos, gerai apgalvoji, ar ta kava verta šitiek laiko.

Bet ne viskas taip blogai, turbūt aš esu tiesiog šiek tiek pavargusi nuo Londono tempų ir atstumų, ištrūkusi iš ten jaučiuosi laisviau.

Kaip klostėsi jūsų karjera po mokslų? Pasukote į mados fotografiją?

– Taip. Kaip minėjau, visada norėjau fotografuoti madą. Susiradau darbą produkcijos kompanijoje „AMP for Mert&Marcus“. Man patiko ten dirbti, bet stresas ir reikalavimai, kaip ir galima buvo tikėtis aukštoje madoje, buvo dideli. Jaučiausi beprotiškai laiminga, kad gavau galimybę su tikrais profesionalais dirbti ištisus metus. Tokia galimybė dirbti tokioje kompanijoje ne kiekvienam pasitaiko. Bet po kurio laiko suvokiau, jog tai nėra tai, ką aš norėčiau daryti visą likusį gyvenimą.

Tuomet ir ryžotės permainoms ir savo gyvenimo kelionei? Kaip jai ruošėtės? Iš kur gavote pinigų?

– Mintys palikti Londoną kilo jau labai seniai. Svajojau kraustytis į išsvajotą Kaliforniją, tuomet buvo galimybė pagyventi Kuboje, bet visos tos svajonės taip ir liko svajonėmis. Su savo širdies draugu Marco turėjome ilgą platonišką draugystę, kuri virto simpatija ir galiausiai – meile. Pradėjome dviese svajoti apie išvykimą į Azijos šalis, paskui visos idėjos virto planu.

Lietuvė su draugu metė darbus ir keliauja po pasaulį, o jų nuotraukos žavi tūkstančius
© K. Valeikaitės nuotr.

Mano draugas jau turėjo susitaupęs nemažą pinigų sumą, tad didžiausias galvos skausmas – kaip man susitaupyti pinigų kelionei per ganėtinai trumpą laiką.

Galiu jums atvirai pasakyti – keliauti gali kiekvienas, jeigu turi užtektinai noro. Aš atsisakiau rytinės kavos, paskutinėmis savaitėmis prieš išvykimą nakvojau pas draugę ant sofos, atsisakiau naujų pirkinių ir mažų menkniekių. Stengiausi valgyti tik darbe duodamą maistą, o dirbau ištisai. Susiorganizavau keturis darbus, kartais dirbdama 110 valandų per savaitę (taip, miegodavau vos 3 val. ir valandą per pietų pertrauką). Tačiau aš nesijaučiau pavargusi, tiktai kūnas primindavo apie save skausmais.

Aišku, „netempiau“ taip 4 mėnesius, būdavo pertraukos, bet ši vasara man buvo nuobodžiausia vasara gyvenime, atsisakydavau susitikti su draugais, kad tik galėčiau kuo daugiau pinigų sutaupyti. Tačiau kai turi tikslą, žinai, kad ateityje laukia nuotykiai, tuomet daug lengviau.

Lietuvė su draugu metė darbus ir keliauja po pasaulį, o jų nuotraukos žavi tūkstančius
© K. Valeikaitės nuotr.

Ką patyrėte kelionių metu? Kokios tai buvo šalys, kokie įspūdžiai, nuotykiai?

– Patyrėme labai daug nuotykių ir įspūdžių. Pirmą mėnesį praleidome keliaudami po Maroką, išsinuomojome automobilį, iš anksto užsisakėme nakvynės vietas, todėl tai buvo labiau kaip poilsinė kelionė. Tikri nuotykiai prasidėjo, kai atvykdami į naują vietą nežinojome nei kur eiti, nei kur apsistoti ar ką daryti.

Mianmare žmonės mums pasirodė be proto draugiški ir paslaugūs. Vaikai žiūri smalsiai ir šypsodamiesi, jautėme daug gerų emocijų tokioje neturtingoje, bet gražioje šalyje. Spėjome pamatyti ir paplūdimius, ir senąsias šventyklas.

Lietuvė su draugu metė darbus ir keliauja po pasaulį, o jų nuotraukos žavi tūkstančius
© K. Valeikaitės nuotr.

Tuomet nuvykome į Tailandą kelioms dienoms. Spėjome pamatyti kelis įspūdingus vaizdus, bet nelabai norėjome likti nuolatiniame šurmulyje, tad pasukome į Kambodžą. Pradėjome nuo Siem Reap šventyklų ir keliavome iki pietų – Sihanoukville. Norėjome sustoti vienoje vietoje keliems mėnesiams ir įgyti praktikos, tad pradėjome ieškotis darbo. Radę gatvėje skelbimą, kad ieškomi žmonės dirbti Koh Rong saloje, mes nusprendėm išbandyti. Mums buvo pasiūlytos vadovų vietos viename viešbutyje su atlyginimu, vieta apsistoti ir maistu. Ko daugiau mums bereikia?!

Koh Rong sala – beprotiško grožio. Niekada nemačiau tokio skaidraus vandens ir balto smėlio. Kalėdas ir Naujuosius metus sutikome čia, po mėnesio ar kelių tęsime savo keliones Vietname, Filipinuose, Indonezijoje ir Malazijoje. Dar namo nesinori, todėl planuojame susirasti darbų šen bei ten.

Turėjome neišpasakytai daug nuotykių. Labiausiai įstrigo keli. Kartą per draugo gimtadienį mes pasiėmėme valtį ir plaukėme iki kito miestelio, grįžtant atgal mus užklupo milžiniška liūtis, sutemo beveik akimirksniu ir mums reikėjo eiti per džiungles 40 minučių (turiu galvoje per tikras džiungles, be jokių išmintų kelių). Įveikėme jas sveiki ir nepraradę geros nuotaikos, pakeliui sutikom beždžionių ir didelių vorų.

Lietuvė su draugu metė darbus ir keliauja po pasaulį, o jų nuotraukos žavi tūkstančius
© K. Valeikaitės nuotr.

Kita įsimintina istorija buvo Mianmare, Sename Bagane. Ten yra daugiau kaip 2000 šventyklų ir mes nusprendėme surasti tokią šventyklą, kuri būtų be turistų. Dažniausiai prie didesnių šventyklų stovi vaikai raktų saugotojai, kurie prižiūri ir padeda turistams. Norėjome, kad ir jų nebūtų. Galiausiai atradome vidutinio dydžio apleistą šventyklą ir sumanėme kopti į viršų. Kopėm tuneliu, tarp vorų ir kitokių gyvių, kol galiausiai pasiekėme viršų ir puikus vaizdas atpirko visas baimes.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

„Baltųjų pėdkelnių“ legenda: paslaptingų snaiperių iš Baltijos šalių bijojo visas Kaukazas (99)

1992-ųjų rudenį, prasidėjus karui Abchazijos regione, Kaukaze ėmė rastis vadinamosios...

Sodo bendrijos gyventojams neramios dienos: laukia iškeldinimas iš namų (33)

Sodų bendrija „Baltasis gandras“ jau daugybę metų kovoja už dar sovietmečiu gautus sklypus,...

Pasinaudojo moters bejėgiškumu: atėmė viską, ką turėjo (50)

Panevėžio apylinkės teisme – beprecedentė byla. Prokurorai siekia panaikinti sandorius, kuriais...

Atrado žemėje užkastus kalinio raštelius: patiriame tai, ko žmogaus protas nėra pajėgus įsivaizduoti (99)

Naujai rekonstruotas dokumentas, kurį 1944 metais Aušvice parašė vienas Graikijos žydų kalinys,...

Situacija Ispanijoje kaista: didžiulė minia išėjo į gatves (152)

Katalonijos prezidentas Carlesas Puigdemont as šeštadienio vakarą pareiškė, kad Katalonija...

Jubiliejiniame Dž. Butkutės koncerte Kaune – trikdžiai: teko stabdyti pasirodymą (196)

Likus mažiau nei pusvalandžiui iki Džordanos Butkutės koncerto pradžios Kaune, Nemuno saloje,...

Tragedija, kuri lig šiol stovi akyse: šį nusikaltėlį privalome įkalinti iki gyvos galvos (76)

Laikas negydo žaizdų – kiekvieną dieną prieš akis stovi tragiškai pasibaigusios nakties...

Vis dar turi parako: S. Krupeckaitei – Europos čempionato sidabras (15)

Lietuvė Simona Krupeckaitė Berlyne (Vokietija) vykstančio Europos dviračių treko čempionato...

Stilingi ir atsipalaidavę programuotojai darbe vaikšto mūvėdami kojines (83)

DELFI Stilius praėjusį penktadienį apsilankė Vilniuje esančiame Izraelio bendrovės biure „ Wix...

Vienas geriausių XIX amžiaus chirurgų – 300 proc. mirtingumas ir netyčia nupjautos sėklidės (20)

Prieš anestetik ų išradimą chirurgija buvo visai kitokia. Laikas buvo viskas ir kiekvienas...