Metų pabaigoje pasirodysiantis filmas pasakoja apie garbingo amžiaus damas, vis dar einančias iš proto dėl Jos Didenybės Mados. Kol visos brandaus amžiaus moterys ilgisi jaunystės ir vis dar gyvena prabėgusių dienų prisiminimais, šios stilingos ir itin ekstravagantiškos damutės džiaugiasi kiekviena diena, linksminasi su draugėmis, o svarbiausia – nė neketina nustoti puoštis.
Kai pirmą kartą išvydau „Advanced Style“ ištrauką, neturėjau nė menkiausio supratimo, kad kuriant šį spalvingą ir nuotaikingą filmą nagus (tiksliau, filmavimo kamerą) yra prikišusi lietuvė Lina Plioplytė. Iki šiol stebiuosi, kad jauna ir talentinga mergina, dažnai įvairiuose mados tinklalapiuose vadinama viena stilingiausių niujorkiečių, Lietuvoje yra negirdėtas ir nežinomas personažas.
„Ar Jums nesvarbi Lietuvos nuomonė?“ – teiraujuosi filmų kūrėjos. „Nežinau. Na, aš juk neskambinu Lietuvos žurnalistams ir nesakau: „Ei, aš darau įdomius dalykus, parašykite apie mane.“ Tai būtų lėkšta. Bet smagu, kad lietuviškasis „L’Officiel“ mane pastebėjo, man tai tikrai malonu.“
„Ar pažintį su Ari Cohenu taip pat galėtumėte pavadinti vienu iš tų „įdomių dalykų?“ – pasiteirauju.
„Taip! Pirmą kartą jį pamačiau kavinėje. Ari tiesiog priėjo prie manęs ir pasakė, kad neseniai persikėlė į Niujorką, ieško čia draugų ir nori su manimi susipažinti. Tądien jis ne tik elgėsi, bet ir atrodė neįprastai – vilkėjo keistais marškiniais ir dėvėjo dar keistesnius šortus, – pasakojimą apie jųdviejų pažintį ir drauge kuriamą filmą pradeda Lina. – Spontaniškai užsimezgusi pažintis išaugo į kūrybinį tendemą. Dabar drauge su Ari lankome moteris, kalbiname jas ir filmuojame.“
Nors filmas dar nepristatytas ir net nebaigtas kurti, jis jau turi gerbėjų ratą, kuriame yra net tokių mados mylėtojų kaip Dita von Teese ir Diane Pernet.
Paprašyta daugiau papasakoti apie šį filmą, Lina mielai sutinka: „Visų pirma, viena svarbiausių užduočių buvo rasti kuo vyresnio amžiaus damų. Jei esi keturiasdešimt ketverių, tu mums neįdomi. Dar vienas kriterijus buvo filmuoti tas moteris, kurios nėra turėjusios nė vienos plastinės operacijos. Bene pagrindinė filmo idėja – brandos grožis ir žavesys. Juk net ir būdamas senas gali atrodyti puikiai ir džiaugtis gyvenimu.
Be abejonės, filmas yra skirtas mada besidominčiai publikai, mat esminis filmo herojes vienijantis bruožas yra beprotiška aistra gražiems apdarams. Viena iš pagrindinių veikėjų neapsivelka drabužių derinio tol, kol jis visiškai suderinamas. Jos apranga būtinai turi atitikti tam tikrą epochą ar būti vientiso stiliaus.“
Pasiteirauju, ar senatvė Amerikoje yra suprantama kitaip nei Lietuvoje. Lina sutinka: „Iš esmės taip. Septyniasdešimt šešerių metų moteris gali turėti savo drabužių parduotuvę, tris kartus per savaitę eiti į restoranus ir dar pasilinksminti vakarėlyje. Filme norime atskleisti idėją, kad kiekvienas iš mūsų galime būti toks, koks yra, ir nebijoti savęs. Juk gyvenimas per trumpas, kad jį varžytume visuomenės suformuotais stereotipais. Tikiuosi, tų moterų gyvenimai įkvėps daugybę žmonių.“
Šiuo metu Lina gyvena Niujorke, Bruklino rajone.
„Aš nesiskundžiu gyvenamąja vieta, – sako Lina. – Man svarbiausia, kad gyvenu Niujorke, dėl to esu labai patenkinta. Prieš atvykdama į šį miestą trejus metus praleidau Kolorade ir Kalifornijoje, bet ten niekada nesijaučiau kaip namuose. Erdvės didžiulės, žmonių gatvėse nesutiksi, nes visi važinėja griozdiškais automobiliais. Apie madą ar gatvės stilių net neverta kalbėti.
Kai atvykau į Niujorką, supratau, jog tai vienintelis miestas Amerikoje, kuriam būdingas europietiškas mentalitetas ir kuriame nesijauti vienišas. Iki tol visa Amerika man atrodė kaip tuščia plynuma, niekuomet nepasijutau jaukiai. Žinau, daugelis mano, kad Niujorke gyvenantys žmonės yra vieniši, nors juos visuomet supa minia.
Tačiau mano teorija tokia, kad tarp tų devynių milijonų žmonių visuomet atsiras nepažįstamasis, su kuriuo galėsi padiskutuoti tau rūpimais klausimais ar netgi pafilosofuoti apie gyvenimo prasmę. Niujorke aš daug sužinojau apie gyvenimą. Nors tai ir nėra „kalbantis“ miestas kaip, pavyzdžiui, pietų šalys, bet čia žmonės nemažai bendrauja, čia aš jaučiuosi gyva. Šis didžiulis miestas turi neapsakomą energijos kiekį. Tai vieta, kuri nori ar nenori įkvepia tave kurti, nes juk visi aplinkiniai taip pat kuria.“
Pasiteiravus, ar nevargina šis geltonų taksi automobilių ir dangų siekiančių dangoraižių miestas, kurio gatves paskubomis mindo milijonai skirtingiausių žmonių, pašnekovė teigia: „Žinote, iš tiesų Niujorkas mane veikia lygiai taip pat, kaip kava. Tačiau išgertas per didelis kavos kiekis gali padaryti tave paranojišką. Dėl to bent kartą per tris mėnesius reikia išvažiuoti iš šio miesto ir pailsėti gamtoje.“
Besiklausant įkvepiančių ir su beribe aistra pasakojamų samprotavimų, pasidaro smalsu sužinoti, koks gi buvo kūrėjos gyvenimas Lietuvoje ir kokioje šeimoje brendo ši filosofiška ir talentinga jauna moteris: „Esu laiminga, nes mano asmenybė vystėsi intelektualioje ir laisvoje aplinkoje.
Su šeima galėjau kalbėti apie visa, ką tik norėjau, visuomet buvau suprasta. Mano mama domėjosi ir dar iki šiol domisi sapnais, dėl to skatino mane juos analizuoti. Filosofo Carlo Gustavo Jungo teorijos taip pat buvo karšta tema mūsų namuose. Tikriausiai visa tai ir skatino mano kūrybiškumą, fantazijos polėkį. Tėtis mane supažindino su džiazo ir bliuzo stilių muzika, kartu eidavome į džiazo klubus šokti.
M. K. Čiurlionio kūryba taip pat neatsiejama nuo mano paauglystės. Mūsų namų lentynos buvo pilnos jo knygų. Taigi dėsninga, kad jo estetika, spalvos mane be galo įkvepia. Man patinka, kaip jis įsivaizduoja dangų, kaip piešia jūrą... Net jo pavasaris yra būtent toks, kokį ir aš pati jį įsivaizduoju.“
„Rodos, Lietuvoje turėjote puikias sąlygas kurti, tobulėti ir mėgautis gyvenimu. Kas Jus paskatino išvykti iš gimtosios šalies?“ – pasiteirauju.
„Į Jungtines Valstijas atvažiavau studijuoti žinių žurnalistikos. Tačiau besimokydama supratau, kad šios studijos man yra ne prie širdies, norėjosi kurti. Gavusi užduotį visuomet stengdavausi ją pakreipti menine linkme, dažnai rengdavau reportažus apie madą ar kultūrą. Tuomet, dar studijuodama, vasarą atlikau praktiką gerai žinomame ir jaunimo pamėgtame žurnale „Nylon“. Suvokiau, kad universitete įgytas žinias galiu panaudoti meniniame ir kūrybiniame kontekste“.
Kalbant pasidaro aišku, jog į Vilnių grįžti Lina neplanuoja. Ji pateikia argumentų: „Vilnius ir Niujorkas – skirtingos erdvės. Vilniuje yra vienokių įdomių dalykų, Niujorke – kitokių. Tačiau Niujorke man be galo patinka. Čia yra režisierių, mados žmonių, kurie mane domina ir su kuriais man patinka bendrauti. Čia dar tiek daug mano neištirtų, nematytų vietų... Šis miestas suteikia itin daug kūrybinių galimybių, mano atveju tai dokumentiniai filmai. Jei žinai, apie kokį herojų nori sukurti filmą, lengvai su juo susitiksi ir tai įgyvendinsi.“
Niujorkas – viena pagrindinių mados sostinių, o šio megapolio mados savaitės vadinamos bene įspūdingiausiomis...
„Šį rugsėjį buvo septinta Niujorko savaitė, kurioje dirbau. Visuomet laukiu šio renginio. Smagu, kai į miestą priplūsta aukštaūgių modelių, o šalia jų aš jaučiuosi tokia mažutė. Smagu žiūrėti, kaip japonai ar kinai juos nuolat stabdo ir fotografuoja. Taip pat įdomu tai, kad į Niujorką tomis dienomis suplaukia viso pasaulio tinklaraštininkai, miestui jie suteikia dar daugiau spalvų, charakterio ir gyvybingumo.
Kita vertus, tai sunkus ir sekinantis metas, mat per mados savaites aš uoliai darbuojuosi. Pavyzdžiui, jei nori patekti į Marco Jacobso kolekcijos pristatymą, į renginio vietą turi ateiti trimis valandomis anksčiau, kad užsiimtum gerą vietą. Tai lyg alkūnių ir kamerų karas, mat kiekvienas šalies fotografas ar operatorius nori patekti į šį renginį“, – pasakoja Lina.
Mados pasauliu kvėpuojanti mergina turi daug ką pasakyti apie šią sritį ir joje dirbančius dizainerius: „Esu pamišusi dėl dėvėtų drabužių parduotuvių. Tai puikus kokybės, originalumo ir kainos santykis. Taip pat jaučiu silpnybę „eBay“ parduotuvei internete. Jei kalbėtume apie dizainerius, norėčiau įsigyti Chanel švarkelį. Jį derinčiau su šilkiniais naktinių tipo šortukais, ryškiomis pėdkelnėmis ir tekstūrinio audinio marškiniais. Miu Miu kuria neapsakomo grožio batus. Johnas Galliano visuomet maloniai nustebina. Pamenu vieną jo kolekciją, kurioje buvo plačiakraščių skrybėlių – tikrai klasiška. Viviene Westwood – taip pat viena mano mėgstamiausių. Ji kuria puikią punk stiliaus ir moteriškumo samplaiką.“
„Ar jums mada – meno rūšis?“ – smalsauju aš. „Tikrai taip. Žinoma, galbūt kartais gali pasirodyti juokinga, kaip mes visi šokinėjame dėl kokio nors skudurėlio.
Nereikia pamiršti, kad drabužiai yra viso labo tik materialūs daiktai. Tačiau kruopštumas, meistriškumas, kūrybiškumas ir saviraiška tikrai veikia. Ryškiai atrodydamas tu ne tik gerai jautiesi, bet ir pralinksmini aplinkinius. Norint tai padaryti, tikrai nereikia aukštosios mados šedevrų ar be proto brangių drabužių – esmė yra spalvos, jų derinimas, formų ir tekstūrų pajautimas.
Mano nuomone, mokėjimas išreikšti savo vidines vertybes ir požiūrį į gyvenimą drabužiais – tai tikrų tikriausias menas“, – įsitikinusi Lina.
„Taip pat ir saviraiškos forma“, – įsiterpiu aš, o pašnekovė pritaria: „Žinoma, kitaip ir būti negali. Tiesa tokia, kad net jei mes tiesiogiai ir nesirenkame išskirtinių drabužių, vis tiek galime atrodyti išskirtinai. Juk apsirengti kiekvienam reikia. Jei apsimauname mėlynus džinsus ir baltus marškinėlius – atrodome vienaip. O jei apsimauname mėlynus džinsus, baltus marškinėlius, glotniai sušukuojame plaukus ir užsidedame Ray-Ban akinius nuo saulės – atrodome kitaip. Ir jaučiamės kitaip.“
Lina Plioplytė – išties įsimintinos ir ekstravagantiškos išvaizdos mergina. Dažnai ją išvystumėte vilkinčią spalvotus ir raštuotus drabužius, pasidabinusią masyviais aksesuarais, mūvinčią įvairiaraštes ir įvairiaus ilgio pėdkelnes, kurios asocijuojasi su tam tikrais personažais, sakyčiau, lyg ir primena raudonplaukę strazdanę Pepę Ilgakojinę.
Kita vertus, pati menininkė sako, kad ją domina realūs, o ne išgalvoti personažai. Freddie Mercury, Axlis Rose’as ar Andy Warholas – tai vieni jos įkvėpėjų. Man paklausus, ar po šiais rėksmingais drabužiais slepiasi tokia pati pašėlusi ir ryški asmenybė, Lina atsako: „Norėčiau tikėti, kad mano stilius nėra tik spalvotas ledinuko popierėlis. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad esu normalus žmogus, ir dėl to jaučiuosi labai patenkinta. Leidžiu sau daug eksperimentuoti, nesibijau kitokios nuomonės. Tikiu, kad ši laisvė padeda atsirasti ir kitoms mano laisvėms. Jei aš apsirengsiu drąsiau ir spalvingiau, mąstysiu ir kursiu taip pat ryškiau. Drabužiai man – tai įkvėpimas būti originaliai.“
Anot pašnekovės, ji norėtų rengtis dar ekstravagantiškiau nei dabar, tačiau jos vaikinas visuomet perspėja, jeigu ji perlenkia lazdą. Kita vertus, draugas niekada negaili patarimų, pavyzdžiui, kokius batelius derinti prie vienos ar kitos suknelės. Lina atskleidžia savo, kaip pati pavadina, fetišistinį potraukį prie blizgių drabužių.
Mergina mano, kad ši aistra atėjo iš prisiminimų apie močiutę ir įspūdingas jos blizgančias seges.
„Juk tame pilkai granitiniame posovietiniame gyvenime blizgūs drabužiai ir aksesuarai buvo pirmas požymis, bylojantis apie prabangą ir tariamai gerą gyvenimą“, – prisiminimais dalijasi Lina. Dar viena silpnybė – tai leopardo raštai.
„Juodos pėdkelnės atrodys žymiai geriau su raštu nei be jo. Ir apskritai man būdingi neįprasti, netikėti deriniai. Mano drabužinėje lengvai aptiktumėte havajietiškus marškinius arba marškinėlius su vyriško lytinio organo paveikslėliu. Tiesa, šiais metais nusprendžiau nebepirkti pigių ir nekokybiškų drabužių, mat befilmuodama stilingas damutes perėmiau jų pomėgį lankytis dėvėtų drabužių parduotuvėse. Jose randu išskirtinai gerų dizainerių kūrinių“, – atskleidžia paslaptį pašnekovė.
Kupiną energijos ir originalių idėjų lietuvaitę Liną palieku dūzgiančio Niujorko šurmulyje. Atsisveikindama pusiau juokais, pusiau rimtai pasiūlau į filmą įtraukti garsiąją Vilniaus Rožytę. Lina klusteli. Galbūt ji ir pasinaudos šiuo pasiūlymu. O kol kas yra aišku tai, kad mes nekantraudami lauksime dokumentinio filmo „Advanced Style“.
Naujame žurnalo „L'Officiel“ numeryje skaitykite:
Vulgarumo istorija
Tarpduryje – septintojo dešimtmečio aidas
Kryptingi mados savaičių vėjai
Interviu su podiumų mūza Svetlana Lazareva
Sveikinimai pasaulio madai!
