aA
Kelerius metus Belgijoje gyvenanti lietuvė aktorė Irina Lavrinovič jau spėjo nusifilmuoti Liuksemburgo kūrėjų kurtame filme, sukurti galybę performansų ir patekti į lietuviško filmo aktorių trupę. Jauna moteris neslepia, kad ji mielai dalyvauja tautiečių kurtuose projektuose, tačiau dirbti su užsieniečiais jai taip pat ne naujiena.
Lietuvė aktorė Belgijoje: aktorinis – tai tik vienas iš žmogaus įgūdžių
© "Info ekspresas"

– Aktorystės mokslus baigėte Lietuvoje, vėliau gyvenimas jus nubloškė į Belgiją, kur esate apsistojusi šiuo metu?

– Gyvenu Briuselyje. Gyvenimas čia – kitoks nei gyvenimas apskritai Belgijoje. Briuselis labai kosmopolitiškas, čia visi atvažiuoja arba pravažiuoja pro šalį. Mūsų, menininkų, suvažiavusių iš skirtingų pasaulio šalių, čia daug. Kai kas klausia, atsakau, kad nepažįstu Belgijos kultūrinio gyvenimo, pažįstu internacionalinės platformos kultūrinį gyvenimą.

– Pirmasis jūsų užsienio debiutas buvo liuksemburgiečių filme, kodėl jūsų veido neišvystame lietuvių kurtuose filmuose?

– Po metų turėtumėte mane išvysti naujajame Romo Zabarausko ilgo metražo filme „Nuo Lietuvos Nepabėgsi“ („You Can‘t Escape Lithuania“). Filmavimai numatomi liepos mėnesį. Aš atliksiu Indrės – pagrindinį moters – vaidmenį. Dalyvavimas šiame filme man yra ne tik kūrybinis bendradarbiavimas su talentingais ir drąsiais Lietuvos menininkais, bet ir mano balsas už lyčių lygybę, LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų, aut. past.) teisių palaikymas Lietuvoje.

– Ar po filmo „Doudege wénkel“ premjeros dar teko darbuotis su užsienio filmų kūrėjais?

– Nusifilmavau kultūrinio TV-projekto „pilote“ „OnlyWinners“ su Janu Bucquoy‘umi. Taip pat esu pakviesta vaidinti jo ilgo metražo filme „Liège-Bastogne-Liège“(„Twenty Years After“). Bet filmui dar nesurinktas reikiamas biudžetas.

– Jei aktorius kurį laiką nedirba scenoje ar prieš kameras, kuo užsiima, kad išgyventų?

– Čia, Belgijoje, kai menininkai nedirba, gyvena arba iš valstybinės pašalpos arba plauna indus. Bet čia menininkas visada juda, treniruojasi, tobulėja, eina į skirtingas judesį, balsą, kūną, vaizduotę lavinančias dirbtuves, kurių čia yra labai daug ir labai skirtingų.

– Lietuvoje dalyvaujate meniniuose projektuose, prisidėjote prie „Operomanijos“. Ar dažnai prisijungiate prie Lietuvoje gyvenančių kolegų veiklos?

– Šiuo metu esu gana nutolusi nuo Lietuvos meno pasaulio. Gal dažniau palaikau ryšį su lietuvių menininkais, gyvenančiais ir kuriančiais ne Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kai sutinku savataučių bendraminčių, kai kūrybiniai interesai sutampa.

– Atliekate ir performansus, gal galite paaiškinti, kam skirtas šis, dažnai viešose vietose atliekamas, saviraiškos žanras?

– Mane domina kitos formos, kiti keliai, kiti sprendimai, esu jautri konceptui, struktūrai. Man nebeįdomu ateiti į teatro ar šokio spektaklį ir matyti vis tą patį geriau ar blogiau padarytą. Ir man nesmagu tokiuose darbuose dirbti. Tai, kas buvo nauja vakar – šiandien jau tapo klasika, jau praeita. Nematau prasmės kartoti tai, kas jau padaryta mano kolegų. Renkuosi nežinomas kryptis, liečiu nepažįstamas formas ir tai užburia. Labai domiuosi perfomansu, taip pat eksperimentuoju su situacionizmu, happiningu, provokacija, domina politinės provokacijos žanras. Performansas – tai labai plati, dar neišsemta meno rūšis, gali būti atliekamas tiek viešose vietose, tiek privačiose, tiek šokio, teatro scenose. Šis žanras man atvėrė kitą požiūrio perspektyvą, viską pradėjau matyti plačiai. Kas mane labiausiai domina performanse? –nesuvaidintas išgyvenimas, tikras veiksmas, tikras pasiūlymas, tikra patirtis, tikras bendravimas su žiūrovu.

– Viename interviu aktorius išskyrėte į aktorius kūrėjus ir atlikėjus, kuriam tipui priklausote jūs pati ir kodėl?

– Dabar man atrodo dar kitaip. Man atrodo, kad „aktorius“ – tai įgūdis, įrankis, priemonė, („skill“ and „tool“). Tai kažkas, kas įgyjama ir paskui naudojama spektaklyje, kine, performanse, komerciniais tikslais, gyvenimo situacijose. Aktorinis – tai kaip viena iš kalbų – galima mokėti vieną kalbą, o galima kalbėti keturiomis kalbomis. Tai – tik vienas iš įgūdžių. Žmogaus galimybės yra tokios beribės, kad mes galime būti daugiau negu viena. Aš nesu tik aktorė, aš turiu ir ugdau savyje daug daugiau įgūdžių. Visi šie įgūdžiai man reikalingi kūrybai.

– Papasakokite apie performansą „We Need Buoyancy“. Ką žiūrovui ir klausytojui bandėte perduoti?

– Šį fizinį performansą mes sukūrėme kartu su choreografu Asher Lev. Jau kurį laiką domiuosi fizinėmis šamanistinėmis praktikomis. Viena jų – intensyvus ritminis kvėpavimas (hyperventilation), kita – oro laikymas arba „nekvėpavimas“. Vienas iš kūrybinių klausimų buvo ar tokios praktikos gali būti performanso dalimi. Mes parodėme, kad gali. „We Need Buoyancy“ žiūrovas tampa liudytoju ramios kūno būsenos transformacijos į visiškai ekstazišką „susijaudinusį“ kūną. Žiūrovas įsitraukia į šį išgyvenimą ir patenka į savotišką magišką pasaulį. Šitas darbas reikalauja rimto fizinio pasirengimo, atletinių duomenų, kasdienių treniruočių, disciplinos, savikontrolės. Jeigu būčiau tik aktorė, nebūčiau pajėgi atlikti šito performanso.

– Aktorių gyvenimai atrodo spalvingi ir įdomūs. Kaip manote, kodėl būtent menininkams neretai šis pasaulis tampa per mažas ar nebemielas gyventi?

– Manau dėl to, kad kažkaip neteisingai susidėlioja vertybės. Dažnas menininkas turi stiprų ego, ir natūraliai jam viskas sukasi tik aplink jį patį. Kokio dydžio turėtų būti ego, kad pasaulis atrodytų per ankštas? Mes, menininkai, esame per daug jautrūs sau patiems. Jeigu, užuot buvę jautrūs savo rūpesčiams, mes būtumėm jautrūs gamtai – kiek gražių ir didžių dalykų sukurtumėm. Mūsų pasaulis toks stebuklingas, čia yra tiek daug ką nuveikti.

– Esate minėjusi, kad ne tik vaidinate, bet ir mokotės būti režisierė. Kas jums atrodo sunkiau – vykdyti nurodymus ar pačiai sugalvoti istorijos vystymąsi?

– Man atrodo, jog taip lyginti negalima. Nieko nėra sunkaus. Viską galima daryti jeigu yra noro. Pavyzdžiui, maniau, kad šokti yra sunku. Studijų metu man buvo kartojama, kad esu nelanksti, nelabai greitai įsidėmiu šokio frazes. Ir šis kompleksas mane varžė judėti. Kai atvažiavau į Briuselį, šiuolaikinio šokio Meką, šokėjai pamatę kaip judu, galvojo, kad esu viena iš jų. Ir tai mane paragino rimtai užsiimti judesiu. Dabar suprantu, kad galiu būti net labai įdomi šokėja.

– Kiekvienas aktorius turi mėgstamiausias akimirkas savo darbe, kuriomis nuolat mėgaujasi. Kas jums patinka labiausiai?

– Mano mėgstamiausias momentas, kai su kolegomis vakarais po repeticijų ką nors skaniai valgome ir dalinamės įspūdžiais apie kūrybinį procesą, fantazuojame.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po Estijos nusikalstamo pasaulio „krikštatėvio“ nužudymo – chaosas: nieko panašaus dar nebuvo (26)

Kodėl po Estijos nusikalstamo pasaulio „krikštatėviu“ vadinamo Nikolajaus Tarankovo mirties...

Tokios krizės automobilių prekeiviai dar nematė: pirkėjų nė kvapo (29)

Dėl koronaviruso paskelbtas karantinas paralyžiavo visą Lietuvos verslą, bet automobilių prekyba...

Orai: per Lietuvą keliaus audros debesys (1)

Sekmadienį virš Rytų Žemaitija nusidrieks kontrastingas atmosferos frontas. Vakariniuose rajonuose...

Priversta saviizoliuotis iš Norvegijos grįžusi lietuvė: man aiškiai parodė, kad esu emigrantė ir antrarūšė budulė (643)

Karantinas Lietuvoje šiuo metu yra labai sušvelnintas, o nuo birželio 1 d. buvo ir išplėstas...

COVID-19 sirgęs vyras apibūdino ligos pradžią: net nejuto, kad smarkiai karščiuoja (128)

„Įprastai, kai turi temperatūros, jauti šaltkrėtį, nuovargį, o šįkart to nebuvo“, –...

Statė namą sau, bet neliko nepastebėtas didelio koncerno: lietuvio būsto idėja sulaukė pasisekimo (194)

Tomui Petrauskui – 26-eri, tačiau jis šiandien savomis rankomis stato modulinius ekologiškus...

Tragedija, pakeitusi fechtavimosi sportą: olimpinis čempionas mirė nuo lūžusios rapyros dūrio į akį (41)

Šiuolaikiniame fechtavimosi sporte traumos – didelė retenybė: kostiumai ir kaukės patikimai...

Bedarbio statusas: kaip mokėti PSD ir kokių naujų išmokų tikėtis jau netrukus (91)

Vienuoliktą karantino savaitę Užimtumo tarnyba „suskaičiavo viščiukus“. Karantininės...

Kruvinas vakaras Kroatijoje: Golubickui lūžo žandikaulis – reikalinga operacija

Atnaujintas Kroatijos futbolo čempionatas itin prastai prasidėjo 20-mečiui saugui iš Lietuvos...

Paulius Jurkevičius. Kava su sviestu ir kiti klausimai daktarui (106)

Vieni jį dievina. Kiti keiksnoja. Vieni giria jo profesijos išmanymą. Kiti be gailesčio...

|Maža didelių žinių kaina