Tačiau Martyna neslepia – kol ji pradėjo su šiais gyvūnais dirbti teko tikrai nemažai paplušėti, o pasiekimai akivaizdūs – išmaišiusi daug šalių Martyna šiuo metu vieši Japonijoje.
Merginos susidomėjimas žirgais laikui bėgant vis augo. Iš pradžių pradėjusi skaityti knygas, žurnalus, enciklopedijas apie juos, galiausiai ji pradėjo lankytis Josvainių bei vėliau Akademijoje esančiuose žirgynuose ir ryžosi išmokti joti. Martyna džiaugėsi susipažinusi su tikruoju žirgų pasauliu, o dabar su malonumu nori tais įspūdžiais bei turima patirtimi pasidalinti ir su mumis, ir su mūsų laikraščio skaitytojais.
– Išduok paslaptį, ką veiki Japonijoje?
– Čia kartu su kitais žirgus mylinčiais specialistais treniruojame pradedančiuosius, ruošiame jiems žirgus. Tą darome dėl vieno tikslo – nepatyrusiems raiteliams iš pat pradžių, vos atsisėdus ant žirgo yra sunku jį suvaldyti, nelengva jį perprasti, todėl būtina ištreniruoti juos būti ramiais ir patikimais.
Be to, ruošiame žirgus ir varžyboms. Tačiau viešėdama vis kitoje šalyje stengiuosi nepraleisti progos susipažinti su ta šalimi, todėl turėdama laisvo laiko ir pakeliauju.
– Ir kas Japonijoje tave labiausiai sužavėjo?
– Labiausiai žavi žmonių svetingumas, draugiškumas. Labiau nei bet kurioje šalyje čia rodomas dėkingumas, negailima pagyrimų ir visi žmonės, su kuriais teko susidurti, yra labai nuoširdūs ir visada besišypsantys. Rodos, čia, skirtingai nei kitose šalyse, jie neturi problemų ir tiesiog moka skleisti tik gerumą, tai tikrai labai žavi.
Be to, ir darbas su žirgais čia šiek tiek skiriasi, japonai turi kiek kitokį jojimo stilių nei Europoje besitreniruojantys.
– Kada planuoji grįžti į Lietuvą ir kokie tolimesni tavo planai?
– Rudens viduryje planuoju grįžti į Lietuvą, tada laukia sunkios treniruotės, bandymas įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, svajones, ir norisi kilti į aukštesnį lygį ir vis populiarinti jojimą. Kol kas planuoju ilgesnį laiką likti Lietuvoje, kelionės šiek tiek vargina ir norisi pastovumo, ypač, kai planuojame pradėti savo veiklą – o tam reikės nemažai laiko. Taip pat prieš akis Lietuvos žiemos čempionatas, kuriame labai noriu dalyvauti.
– Esi lankiusis ir su žirgais dirbusi bei juos treniravusi ne vienoje šalyje, papasakok, kur dar teko pabuvoti?
– Esu apkeliavusi bene visą Europą. Ilgesniam laikui teko apsistoti Ispanijoje, Prancūzijoje, Danijoje, taip pat esu svečiavusis Kinijoje. Danijoje dirbau ilgiausią laiką, pusantrų metų, buvo gana sunku, kadangi dirbti teko ir raitele, joti bent su dešimčia žirgų kiekvieną dieną, bei arklidžių vadybininke, turėjau prižiūrėti visus darbus, arklides, kad viskas vyktų sklandžiai.
Visos šalys palieka daug įspūdžių, daug naujų potyrių, nes kiekvienoje susipažįsti su naujais žmonėmis, susipažįsti su naujais žirgais. Kai dirbi mėgstamą darbą, atrodo, lyg ir nieko netrūksta, tačiau labiausiai iki šiol man įsiminė Honkonge prieš pusantrų metų vykusios penkių žvaigždučių varžybos. Dar dabar menu jas – vaizdas buvo tikrai įspūdingas, ten dalyvavo geriausi pasaulio raiteliai, turėjau galimybę ne tik juos stebėti, bet ir susipažinti, pabendrauti su jais, pamatyti, kokia paties aukščiausio lygio aplinka žirgų sporto pasaulyje.
– O ar nesunku adaptuotis svečiose šalyse?
– Prisitaikyti man labai lengva, galbūt dėl to, kad kur beapsilankyčiau sukuosi savo sferoje, tad nesunku rasti bendrą kalbą su aplinkiniais, man patinka ir įdomu keliauti, todėl, manau, tai yra tarsi palengvinimas apsilankant skirtingose šalyse. Sunkiausia buvo adaptuotis Japonijoje, kadangi klimatas, aplinka bei maistas yra visiškai kitoks nei Europoje, bet ilgainiui prie visko pripranti ar susikuri tai, kas būtų priimtina ir patiktų (šypsosi).
– Jau daugiau nei dešimtmetį draugauji su žirgais. Kuo jie tave patraukė ir kodėl dar mažai mergaitei jie pasirodė tokie įdomūs?
– Mane itin sužavėję žirgai ilgainiui tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, o dabar jau šitiek laiko praleidusi ir šitiek dėmesio skyrusi savo mėgiamai veiklai, kitoje sferoje savęs tiesiog nebeįsivaizduoju.
Tik baigusi mokyklą išvažiavau dirbti su žirgais į užsienį, pirmiausia teko lankytis Prancūzijoje, pas raitelį, kuris dukart dalyvavo Olimpinėse žaidynėse, turi begalę čempiono titulų ir net gi yra parašęs knygą „Secrets and method of a great champion“, tai buvo neįkainojama patirtis ir jo pamokas atsimenu iki šios minutės. Labai norėjau dar daugiau išmokti bei sužinoti, tad nesustojau ir jau trejus metus tik tuo ir užsiimu.
– Kokiais pasiekimais šiandien gali pasigirti?
– Didelių asmeninių pasiekimų neturiu, man mano mėgiamas darbas ir yra didžiausias pasiekimas, kad galiu daryti tai, kas mane nuolat traukė ir žavėjo. Šioje veikloje mano sritis yra ruošti žirgus varžyboms ir jais rūpintis, kad jie atrodytų bei jaustųsi puikiai. Tačiau jau pusantrų metų treniruojuosi profesionaliai kaip raitelė, paskutinysis laimėjimas – pirmoji vieta dailaus jojimo varžybose Japonijoje. Labai džiaugiuosi šiuo pasiekimu, kadangi tai buvo pirmas bandymas dalyvauti šios disciplinos varžybose, kuris man jau pirmo pasirodymo metu leido užimti prizinę vietą. Paprastai joju konkūrą.
– Kas sunkiausia buvo ruošiantis šioms varžyboms?
– Būtent šioms varžyboms, kurios vyko Japonijoje, sunkiausia buvo išmokti jojimo testą, kurio metu reikėjo atlikti tam tikrus elementus tam tikroje aikštelės vietoje. Kadangi anksčiau niekada nieko panašaus nebuvau dariusi, buvo labai sudėtinga nesumaišyti. Labai jaudinausi, kadangi varžybų metu buvo vertinama ir raitelio sėdėsena, žirgo aliūrai, tikslumas atliekant elementus, žirgo paklusnumas – viskas atrodė painu, bet man pavyko.
– Ar konkurentai nesuvaržo ir nepakiša kojos pasirodant?
– Spaudimas iš jų visada yra jaučiamas, visi nori pasirodyti kuo geriau, bet, mano nuomone, svarbu dalyvauti ne tik dėl laimėjimo, bet ir dėl savęs. Po varžybų pamatai, kur toliau reiktų tobulėti, kokios tavo klaidos, o su laiku pasirodo ir rezultatai. Žinoma, su kai kuriais raiteliais bendradarbiaujame, dalijamės patarimais.
Štai paskutinius metus kartu su drauge dukart Lietuvos jaunių čempione Evelina Žičkute dirbame komandoje, kartu treniruojamės pas puikius trenerius, kurie davė puikių žinių, padedame viena kitai. Laukiame nesulaukiame grįžti ir treniruotis Lietuvoje, beje, ne pas bet ką, o Evelinos tėtį Feliksą Žičkų – jis Pasaulio taurės etape pelnęs elegantiškiausio raitelio titulą.
– Visada vyksta tik tokio stipraus lygio sportiniai jojimo renginiai?
– Ne. Rengiamos varžybos būna labai įvairaus lygio – gali būti labai paprastos kviestinės varžybėlės, tarsi maža šventė, ar tiesiog uždaros klubo varžybos. Kiek kitokio tipo ir aukštesnio lygio nacionalinės varžybos, kuriose dalyvauja jau geresni, didesnę patirtį turintys raiteliai, ir aukščiausio lygio yra tarptautinės varžybos, kurios yra skirstomos į lygius (1–5 žvaigždučių). Į jas renkasi geriausi raiteliai iš įvairiausių pasaulio šalių.
– Paskutiniųjų varžybų metu jojote savo žirgu?
– Deja, ne. Jojau privačiu vienos raitelės mėgėjos žirgu. Tai buvo švedų šiltakraujis keturiolikos metų žirgas. Dvejus metus jis turėjo pertrauką nuo profesionalaus sporto dėl patirtos traumos, tad šioms varžyboms negalėjome ruoštis pilnu tempu, reikėjo būti atsargiems, neperspausti žirgo, kadangi kojų traumos labai lengvai atsinaujina. Tad ruošėmės pamažu ir tiesiog bandėme parodyti, ką galime šiuo metu. Gaila, savo žirgo šiuo metu neturiu, tad kiekvienoje šalyje tenka joti vis su naujais partneriais.
– Ką daryti tokiu atveju, jei žirgas su raiteliu neranda bendros kalbos?
– Tokiu atveju reikėtų ieškoti sprendimų – jei tai nuosavas žirgas, reiktų klausti profesionalų patarimų bei pagalbos, galbūt yra išsprendžiama problema, jei tai per sunku padaryti, tektų jį parduoti.
– Prieš tai žirgą turėjai, kodėl teko jo atsisakyti ir ar išsiskyrimas buvo sunkus?
– Mano atveju žirgas neatitiko mano lūkesčių, taip pat jam jau buvo šiek tiek vėlu siekti sportinės karjeros, tad teko parduoti kaip mėgėjišką žirgą aukštumų nesiekiančiai raitelei. Jis iškeliavo pas mylinčius naujus šeimininkus į Švediją. Žinojau, jog juo puikiai pasirūpins, dėl to atsisveikinti nebuvo pernelyg sunku. Tačiau šioje situacijoje daug kas priklauso nuo žmogaus. Vieni reaguoja lengviau, kiti sunkiau, mano atveju, tai jau nebėra sunku, kadangi esu sutikusi neapsakomai daug mielų širdžiai ir gerų žirgų, tai jau tampa įprasta atsisveikinti su draugais, sutikti naujus, toks jau yra žirgų sporto pasaulis.
– Besiklausant susidaro įspūdis, kad dirbant su žirgais ir siekiant gerų rezultatų reikia ne vien teorinių žinių. Kaip tau tai pavyksta?
– Reikia labai norėti ir viskas pavyksta. Be abejo, jei net ir nepavyko, nereikia nuleisti rankų. Privalome turėti valios pasimokyti iš savo klaidų, toliau domėtis, vis labiau stengtis, jokiais būdais neprarasti pasitikėjimo savimi nepasisekus. Patirtis ateina su laiku ir ši taisyklė tinka visiems. Tačiau galėčiau drąsiai sakyti, jog reikia turėti ir jutimą bei visada klausyti to, ką sako širdies balsas.
Labai daug priklauso ir nuo to, jeigu yra galimybė dirbti su profesionalais, kurie turi daug patirties ir ja besidalindami gali pagelbėti, padėti ir net paprasčiausiai supažindinti su vienokiais ar kitokiais dalykais, kurie vėliau gali būti panaudojami ir praverčia praktikuojantis pačiam.
– Ar ateityje nėra noro įkurti savo nuosavą žirgyną?
– Be abejonės, yra, ir ties tuo jau yra dirbama. Kartu su drauge Evelina, kurią minėjau anksčiau, jau seniai planuojame kaip smagu būtų turėti savo bazę, tad su jos tėčio Felikso Žičkaus ir visų mūsų šeimos narių pagalba bandysime įgyvendinti planus. Aišku, sunku pasakyti, kada pavyks tą padaryti, bet kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo, tad džiaugiuosi bent jau ta galimybe, kuria galėjome pasinaudoti.
– Ar jau įsivaizduojate koks jis bus?
– Daug visokių minčių sukosi galvoje, kol galiausiai susidėliojo realus vaizdinys. Dabar turime svajonę įrengti būtent tokį žirgyną, kuriame būtų puikios sąlygos tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų tiek žirgui, tiek raiteliui. Čia turėtų būti puiki ir erdvi aikštė, didelės levados žirgams, kuriose jie galėtų atsipūsti, dušas žirgams.
Tačiau yra ir daug niuansų, su kuriais susiduriame įrengiant žirgyną, patogumo labui reikia įrengti ir kambarį žmonėms, kuriame jie galėtų pasiruošti prieš treniruotes ar pailsėti po jų. Investicijų išties daug, bet po truputėlį mes galime pasiekti ti, ko norime – tereikia tikėti savimi ir aplinkiniais, kurie gali tau padėti.
– Viskas kruopščiai apgalvota. Neabejoju, kad žirgai jums tikrai daugiau nei tik gerus rezultatus pasiekti leidžiantys gyvūnai?
– Žinoma, visų pirma žirgas yra geriausias draugas, jis suteikia mums geriausių emocijų, tad būtų labai negražu neatsidėkoti jam ir laikyti jį tik kaip priemonę. Asmeniškai man, pasidaro taip gera, kai matau, jog mano žirgas yra laimingas, jo akys švyti, tuomet jis ir stengiasi labiau, ir darbas vyksta daug smagiau. Po kiekvienos treniruotės stengiuosi pasirūpinti žirgu, man svarbu, kad jis nesijaustų kaip priemonė, kurią paimi iš gardo kada nori ir pastatai, kai atsibosta. Norint pasiekti gerų rezultatų labai svarbus žirgo ir raitelio ryšys, tad tai yra kasdienis mūsų bendradarbiavimas, vienas kito pasirūpinimas – mes esame komanda.
– Lengva išsiauginti ir išsitreniruoti čempioną?
– Tikrai nėra lengva, tai reikalauja begalės sunkių treniruočių, visiško atsidavimo, tačiau galėčiau pridurti, kad paruošti raitelį čempioną yra kur kas sunkiau nei žirgą (šypsosi).
– Kodėl?
– Jeigu žirgas yra nuo pat mažens treniruojamas profesionalų, mokomas jų, užaugusiam žirgui jau būna „įdiegta“, jog jis turi padėti raiteliui, jis moka techniškai šokti per kliūtis, net ir po ilgesnės pertraukos žirgas nepamirš ką jis moka, o raiteliui reikia dirbti pastoviai, nedaryti pertraukų, kadangi vėliau reikia viską atsiminti iš naujo, raitelis privalo vis atnaujinti turimas žinias.
– Gerą pasirodymą daugiau lemia genai ar žirgo paruošimas?
– Labai svarbūs abu aspektai. Prieš treniruojantis su žirgu reiktų pakankamai atsakingai apžvelgti žirgo genus, kurie padeda parodyti, kuriai disciplinai jis turėtų būti ruošiamas.
Tuomet, žinoma, ir paruošti žirgą lengviau, juk jei jis sutvertas dalyvauti dailaus jojimo varžyboms, būtų sunku paruošti jį konkūriniam jojimui ir atvirkščiai.
– Ar ateityje neplanuoji keisti dabartinės veiklos pobūdžio?
– Šiuo metu savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje srityje. Būdama jaunesnė išbandžiau begalę veiklų: lankiau muzikos, dailės mokyklas, šokius, chorą, tačiau užsiimdama šiomis veiklomis visada galvodavau, kada galėčiau greičiau nuvažiuoti į žirgyną.
Pradėjus lankytis žirgyne man stigo drąsos pradėti jodinėti, būti šalia neramių žirgų, bet noras visgi buvo didesnis, todėl pavyko perlipti per save. Aišku, dar ir dabar tenka įveikti baimę šokant aukštas kliūtis ar jojant ant kokio pasiutusio žirgo, tačiau aš prie to jau pripratusi ir man tai visiškai netrukdo, kartais netgi trūksta adrenalino (šypsosi).
Bet su laiku vis lengviau sekasi pasirūpinti žirgu. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad šiame sporte kuo daugiau išmoksti, tuo daugiau pamatai ir supranti, kad iš tikrųjų dar nieko nemoki. Net geriausi pasaulio raiteliai treniruojasi ir dirba kiekvieną dieną – tobulėjimui ribų nėra. Svarbiausia šiame darbe yra kantrybė, užsispyrimas bei atsidavimas tam, ką darai.
– Lietuvoje šiuo metu darosi vis populiariau, ir atsiranda vis daugiau žirgynų bei norinčiųjų pradėti jodinėti. Kokiais patarimais galėtumėte pasidalinti?
– Jei pradedate jodinėti, norėčiau palinkėti daug kantrybės, kadangi tikrais raiteliais netampama staiga, prireikia daug metų darbo, ypač užsispyrimo. Svarbiausia nenukabinti nosies, kai nepasiseka, ir negalvoti, kad jau esate profesionalas, kai pasisekė – visada prisiminkite, kad tobulėti visada yra kur. Todėl linkiu visada siekti savo užsibrėžtų tikslų ir nenustoti tikėti savo jėgomis bei klausyti savo trenerių, jie tikrai visada bando patarti, kad jums patiems būtų geriau.
– Įdomu, kokios šiuo metu žirgų kainos?
– Kainos tikrai yra labai įvairios. Žirgą galima įsigyti ir už tūkstantį eurų, ir už kelis milijonus. Priklauso nuo žirgo kilmės, paruošimo, pasiekimų. Visų pirma prieš renkantis žirgą reikėtų įsitikinti, ar pajėgsite jį išlaikyti, kadangi tai yra labai brangu. Kiekvieną mėnesį reikia, jog žirgą apžiūrėtų veterinaras, jam reikalingas pastovus kalvis, turi būti tikrinami dantys, jam būtini vitaminai bei pašarai ir kitoks inventorius, kuris kainuoja nemažus pinigus.
Tuomet apsvarsčius visas sąlygas reikėtų nuspręsti, ar sportuoti ketinate profesionaliai, ar mėgėjiškai. Toliau jums gali padėti jūsų treneris, kadangi jis puikiai žino jūsų galimybes bei kokio tipo žirgo jums reikėtų norint tobulėti.
