Lietuvos istorikai tada kaltino ir dabar negeru žodžiu mini Tautų Sąjungą (šiuolaikinių Jungtinių Tautų pirmtakę), sustabdžiusią lietuvių kariuomenę Vilniaus prieigose. „Ūkininko patarėjas” pasidomėjo, kodėl Pirmoji Lietuvos Respublika 1918-1940 metais laimėjo daug karo mūšių, ypač kuriantis valstybei, bet nepasiekė nė vienos geopolitinės pergalės.
Pasirodo, labiau nei lenkų patrankos ir tarptautinių taikos tarpininkų intrigos Lietuvai kenkė tuometinių tautos politinių, karinių, kultūrinių vadų susidvejinusios asmenybės. Visuomenę jie ragino „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę”, bet tarpusavyje bendravo, susirašinėjo, net šūkavo, lošdami preferansą, lenkiškai, o šešiolika metų pirmoji Lietuvos dama buvo Lenkijos diktatoriaus Juzefo Pilsudskio giminaitė.
Teoriškai pergalė, praktiškai - jokios naudos
1973 m. spalio 6 d. Egiptas, Sirija ir dar kelios arabų valstybės nepaskelbusios karo užpuolė Izraelį. Prasidėjo vadinamasis Jom Kipuro (Paskutiniojo teismo dienos, Ramadano arba Spalio) karas. Per dvi dienas milijoninė arabų armija pralaužė Izraelio (375 tūkst. karių) gynybinę Bar Levo liniją ir jau galvojo apie pergalės paradą Jeruzalėje.
Tačiau žydai susitelkė, pirmiausia sustabdė egiptiečius ir sirus, paskui veržliai kontratakavo, persikėlė per Sueco kanalą (Vakarų šalys atsisakė parduoti Izraeliui šiuolaikinių pontoninių tiltų, todėl žydų tankai ir pėstininkai į Egiptą prasibrovė per palaikes konstrukcijas, paskubomis suręstas iš Antrojo pasaulinio karo laikų pontoninių atramų, surankiotų Prancūzijos sąvartynuose).
Neatlaikę izraeliečių puolimo, egiptiečiai leidosi bėgti, žydų tankai be jokių kliūčių galėjo veržtis į Egipto sostinę Kairą. Izraelio kareiviams buvo likę žygiuoti vos 101 km iki miesto. Tada Maskvos primygtinai raginama iki tol ramiai snaudusi Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pareikalavo, kad žydai sustotų ir grįžtų šiapus Sueco kanalo, į Sinajaus pusiasalį, į tas vietoves, kur dabar yra lietuvių turistų pamėgtas Šarm el Šeicho kurortas (iki 1967 m. Šešių dienų karo buvęs paprasčiausias arabų žvejų kaimas, visą Šarm el Šeicho (žydiškai Ofiros) infrastruktūrą - viešbučius, nardymo mokyklas - sukūrė Izraelis, 1982 m. pagal taikos sutartį grąžinęs miestą ir visą pusiasalį Egiptui). Izraeliečiai pakluso Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijai Nr. 338 ir, neparagavę savo pergalės vaisių, 1973 m. spalio 25 d. grįžo namo.
Lietuviai sujaukė karines doktrinas
1920 m. lapkričio 17 d. anksti rytą Lenkijos kariuomenė, iki tol jau užgrobusi trečdalį Lietuvos, vėl pradėjo pulti Širvintų-Giedraičių-Dubingių fronto ruože. Generolo Liucijano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) vadovaujamas lenkų ekspedicinis korpusas (1-oji lietuvių (!) ir baltarusių pėstininkų divizija bei 13-asis Vilniaus (Wilno) ulonų pulkas) veržėsi į Kauną. Paskui legionierius jau keliavo marionetinės iš Varšuvos valdomos „Vidurinės Lietuvos” valstybėlės valdininkai.
Puolančių lenkų buvo 50 tūkst., besiginančių lietuvių kareivių - 25 tūkst. Jauną Lietuvos valstybę galėjo išgelbėti tik stebuklas arba priešui nelaukta kovos taktika. Karininko Teodoro Balno (apie šį Lietuvos patriotą nepavyktų surasti nė menkiausios užuominos skaitinėjant Krašto apsaugos ministerijos tinklalapį ar vartant didžiuliais tiražais išleistas ir vėliau pakartotinai išspausdintas knygas apie Lietuvą išdavusius ar iš jos pabėgusius generolus Vincą Vitkauską bei Stasį Raštikį...) vadovaujamas 200 nutrūktgalvių lietuvių pulkas tarsi šiuolaikinis JAV kariuomenės ypatingosios paskirties būrys Afganistane „Task Force 373", naikinantis talibų vadus, 1920 m. lapkričio 18-osios naktį nesustodamas nužygiavo 14 km, lapkričio 19-osios ankstų rytą prisėlino iš užnugario prie generolo L. Želigovskio rinktinio Gardino pulko, smogė pusryčiauti besirengusiems, apie bulvių košę su spirgais tegalvojusiems lenkų karininkams ir užėmė Širvintas. Į lietuvių nelaisvę pateko 200 legionierių (taip pat ir visas pulko štabas), mūsiškiams atiteko didelis karo grobis - 2 patrankos, 24 sunkieji kulkosvaidžiai, 250 šautuvų, 9 minosvaidžiai.
Kelias į sostinę buvo atviras
Šią pergalę lenkai iki šiol bando nutylėti, o sovietų (dabar Rusijos) istorikai - sumenkinti. 1977 m. išspausdintame Lietuvos SSR istorijos vadovėlyje prof. Regina Žepkaitė rašė, kad „pergalė prie Širvintų (...…) buvo pasiekta atsitiktinai”. Esą puolimo nesitikėta ir Lietuvos kariuomenė jam nesiruošė.
Kautynės kilo, anot R. Žepkaitės, dėl to, kad lenkų žvalgas ar patrulis nuklydo į lietuvių pozicijas. Lietuviai pradėjo šaudyti, lenkai - bėgti. Bet po to apkvaitę lenkai buvo sumušti ir prie Giedraičių. Joks sovietinis istorikas jau neišdrįso kalbėti apie antrą „atsitiktinumą”. Lietuvos kariuomenė persekiojo netvarkingai besitraukiančius legionierius iki pat Lentvario.
Iki išsvajotojo Vilniaus liko vos 18 km. Kas tuo metu dėjosi lenkų okupuotoje Lietuvos istorinėje sostinėje, 1925 m. sukurtame romane „Prieš dieną” vaizdžiai aprašė Antanas Žukauskas-Vienuolis: „Visokie lenkomanai ir atgabenti iš Lenkijos valdininkai kiekvieną minutę buvo susirengę bėgti, nenorėjo dirbti ir patys skleidė gandus, vieną už kitą baisesnius. (...) Dr dr dr drrr ,- drioksėjo patrankos, regėjos, jau priemiestyje. (...) Iš visų kampų ir skersgatvių (į geležinkelio stotį) bėgo skubėjo tūžmasties apimti žmonės. „Panowie, prędzej uciekać! Wojciechu, uciekaj co masz spiechu!” (Ponuliai, bėgte marš! Vaitiekau, mauk kiek kojos neša!)” - krizeno ir juokais kiekvieną bėgantįjį lydėjo lietuviai kurpiai, iš antro aukšto iškišę galvas.”
Tarpininkus turėjo pasiųsti velniop
Ir staiga - netikėta atomazga. 1920 m. lapkričio 21 d. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisija įsakė Lietuvos valdžiai sustabdyti savo karius. Tarsi lietuviai būtų grįžę ne į savo kultūros ir istorijos lopšį, bet žygiavę į Lenkijos gilumą ir atsidūrę tokiu pat atstumu nuo Varšuvos, kaip žydai 1973 m. nuo Kairo... Kai vyko Širvintų ir Giedraičių mūšiai, Lietuva nebuvo Tautų Sąjungos narė (įstojo į šią organizaciją tik 1921 m. rugpjūčio 28 d.), todėl mūsų aukštieji politikai galėjo pasiųsti po velnių tuometinį Tautų Sąjungos generalinį sekretorių škotą Džeimsą Eriką Dramondą (James Eric Drummond) ir baigti operaciją lietuvių kariams išvadavus iš lenkų Vilnių, Punską, Gardiną ir Lydą.
Priešų dvasinės kančios
„Ūkininko patarėjui” lenkiškuose archyvuose pavyko rasti duomenų, kad daugiau nei pusė L. Želigovskio rinktinės lietuvių-baltarusių divizijos kareivių būtų perėję į mūsų pusę tęsiantis lietuvių laisvės žygiui į Vilnių. Lenkų ekonomistas ir istorikas Stanislavas Svianievičius (Stanisław Swianiewicz), 1940 m. sovietų pasigailėtas ir nenužudytas kartu su kitais belaisviais lenkų karininkais Katynėje, jaunystėje priklausė žinomos teroristinės lenkų organizacijos POW (Polska organizacja wojskowa) Livonijos padaliniui, o 1920 m. spalio mėnesį buvo L.Želigovskio legionierius Vilniuje.
S. Svianievičius prisiminė: „1920 m. spalį žygiavome į Vilnių, kuris tuomet buvo lietuvių rankose. Pirmosios kautynės, jau yra ir aukų. Mudu su draugu priėjome prie sužeisto priešo. Kai pakėlėme jį nešti į ligoninę, nelaimingasis iš skausmo sudejavo: „O, Jėzau!” Tiesiog netekome žado... Juk prieš tai kovėmės su rusų bolševikais. Mano draugas, kuris gavo „Virtuti Militari” ordiną (Narsiųjų kryžių - aukščiausią Lenkijos karinį apdovanojimą) gindamas Varšuvą nuo rusų, dabar pabalęs, susijaudinęs ištarė: „Klausyk, nenoriu žudyti savo brolių, pereinu pas lietuvius, juk aš pats lietuvis!”
Visoms valdžioms tinkamas žmogus
Kitoje fronto pusėje buvo priešingų pavyzdžių. 1920 m. rudenį, kai tapo aišku, kad karas su Lenkija dėl Vilniaus neišvengiamas, mūsiškiai susigriebė teturintys vieną kavaleristų pulką, o lenkai – visą raitelių armiją. Buvo sukurta lietuviška kavalerijos divizija, bet reikėjo karininko, kuris jai vadovautų. Tuometinis krašto apsaugos ministras Konstantinas Žukas pasakė kariuomenės vadui Silvestrui Žukauskui: „Lietuvoje yra tik vienas tam tinkamas žmogus, bet bėda – jis lenkas”.
Tas „neprilygstamasis” buvo carinės Rusijos kariuomenėje tarnavęs Vilkaviškio dvarininkas Bronislovas Skomskis (Bronisław Skomski). Pulkininkas B.Skomskis sutiko vadovauti Lietuvos kavalerijai, bet dėl viso pikto pasiteiravo generolo S.Žukausko: „Ar tamsta žinai, kad esu lenkas?” Nepriklausomybės kovų karvedys S.Žukauskas ramiausiai atsakė: „Nieko tokio. Aš - taip pat (lenkas).” Abu karininkai kalbėjosi lenkiškai. 1920 m. lapkričio 19 d. išlaisvinant Širvintas, generolas S.Žukauskas nedalyvavo. Apie pulkininko B. Skomskio nuopelnus per Širvintų ir Giedraičių mūšius istorija apskritai nutyli.
Anoniminiai išdavikai
Neaišku, kas iš Lietuvos vadovų 1920 m. lapkritį išdavė šalį ir padovanojo lenkams lietuvių pergalę. Valstybėje tuomet apskritai nebuvo tikros, tvirtos valdžios. Lenkijos legionams puolant Lietuvą, nuo 1920 m. spalio iki 1921 m. vasario mūsų Steigiamasis Seimas buvo išsiskirstęs. Vietoj jo veikė vadinamasis Mažasis Seimas - pirmininkas Aleksandras Stulginskis ir šeši nariai.
Pirmasis atkurtos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona atsistatydino 1920 m. birželio 10 d., pasirašęs laikinąją šalies Konstituciją, kurioje buvo nurodyta, kad iki to laiko, kol Steigiamasis Seimas išrinks prezidentą, jo pareigas eis Steigiamojo (bet ne Mažojo!) Seimo pirmininkas. Vyriausybei vadovavo gydytojas Kazys Grinius. Taigi to meto Lietuvoje buvo trys svarbiausios politinės figūros – Mažojo Seimo pirmininkas krikdemas A.Stulginskis, premjeras valstietis liaudininkas K.Grinius ir faktiškasis prezidentas, būsimasis tautos vadas A. Smetona.
Artimas draugas atskleidė viešą paslaptį
Buvęs Lietuvos premjeras Augustinas Voldemaras prieš 80 metų piktinosi: „Lietuvą valdo dvi lenkės”. Jis turėjo galvoje dvarininkę Sofiją Chodakauskaitę (Zofia Chodakowska), 1904 m. ištekėjusią už jauno Lietuvos patrioto A.Smetonos, ir jos seserį Jadvygą (Jadwiga), 1919 m. atšokusią vestuves su žemės ūkio specialistu Juozu Tūbeliu, vėliau – ilgamečiu Lietuvos finansų ministru ir premjeru. Už savo kandų liežuvį buvęs artimas A.Smetonos bendražygis A.Voldemaras skaudžiai nukentėjo – iš pradžių gyveno policijos stebimas, vėliau įkalintas, paskui ištremtas iš Lietuvos.
Pernai vasarą ant Vilniaus rajono maršrutais važinėjančių autobusų atsirado dvikalbiai užrašai, be kita ko skelbiantys, kad važiuojama iš „Wilno” į „Niemenczyn”. Vilniaus r. autobusų parko direktorius Darius Gasperavičius (Dariusz Gasperowicz) pareiškė neketinantis ištrinti užrašų lenkų kalba, kad ir kiek jį bebaustų Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija. Matyt, vyras turi įtakingų užtarėjų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Panašiai tarpukario Lietuvoje lenkų mokyklas nuo įkyrių lietuvių inspektorių užstodavo pirmoji ponia S.Smetonienė.
Kas ką mušė?
Prieš karą Kaune leisto lenkų laikraščio „Chata Rodzinna” („Gimtasis namas”) redaktorius Edmundas Jakubovskis (Edmund Jakubowski) tvirtino, esą niekam „laikinojoje sostinėje” nebuvo paslaptis, kad A.Smetona muša žmoną lenkę, norėdamas ją atversti į lietuvybę. Tačiau kiti istorikai įrodinėja atvirkščiai – patriotas A.Smetona net ir pasipiršo panelei Sofijai lenkiškai. Lenkų istorikas, filosofas, genealogijos ir heraldikos specialistas Marekas Ježis Minakovskis (Marek Jerzy Minakowski) neseniai paskelbė, kad
S. Chodakauskaitės proprosenelis buvo Janas Krizostomas Pilsudskis (Jan Chryzostom Piłsudski), iš kurio giminės kilo ir diktatorius Juzefas (Jozef) Pilsudskis, 1920 m. norėjęs prijungti prie Lenkijos „Kauno provinciją”. Gal A.Smetona ir J.Tūbelis iš pykčio, kad yra po žmonų padais, praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio viduryje nusprendė: Lietuvai geriau būtų priklausyti rusams, o ne lenkams?..
Tikrieji Nepriklausomybės signatarai
1918-1923 metais (įskaitant ir Klaipėdos sukilimą) per Lietuvos nepriklausomybės kovas žuvo 40 mūsų karininkų,1292 kareiviai, 67 šauliai. Sužeisti 93 karininkai, 2438 kareiviai, 146 šauliai. Be žinios dingo 16 karininkų, 813 kareivių. Nuo užkrečiamų ligų, bado, patyčių mirė 297 į priešų nelaisvę patekę Lietuvos kariai.
98 proc. žuvusių savanorių ir šauktinių buvo lietuviai, šiek tiek žydų (sionistai rėmė Lietuvos nepriklausomybę, nes suprato, ką kiekvienai tautai reiškia būti be savo valstybės, bet kairieji – trockistai - norėjo, kad Lietuva ištirptų Maskvos užkurtos pasaulinės revoliucijos liepsnose). Baltarusių, tų šiandieninių pasipūtusių „tikrųjų” Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisių perėmėjų ir „tiesioginių” Vytauto Didžiojo palikuonių, tarp atkurtos Lietuvos gynėjų taip pat nelabai daug buvo.
Verčiau vienysis su broliais slavais
Buvęs sovietų politinis kalinys Antanas Terleckas ir lenkų istorikai tvirtina, kad ne mūsų savanoriai, bet J.Pilsudskis 1920 m. išgelbėjo Lietuvą nuo sovietų. Tačiau pirmosios Nepriklausomybės karo aukos – eilinis Povilas Lukšys ir karininkas Antanas Juozapavičius - krito kaudamiesi su rusais.
Gal būtent Lietuva, kurioje įklimpo daug raudonosios armijos pajėgų, numatytų pasiųsti į sovietų-lenkų frontą, padėjo J.Pilsudskiui sumušti rusus prie Varšuvos 1920 m. rugpjūtį? O prieš tai traukdamiesi lenkai, kaip rašė Lietuvos užsienio reikalų ministras (1920-1921 metais) dr. Juozas Purickis, 1920 m. liepos mėnesį nutarė Vilnių verčiau atiduoti rusų bolševikams, bet ne lietuviams.
Net pasitraukę iš Vilniaus 1920 m. liepos antrojoje pusėje, lenkai laikė užtvėrę Vievio kelią ir trukdė mūsų kariams patekti į Lietuvos sostinę anksčiau už rusus.
XX a. pradžioje prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas kreipėsi į sulenkėjusius Lietuvos dvarininkus: „Eikite su lietuvių tauta”. Tie paniekinamai atšovė: „Przenigdy!” („Niekada!”). Šiandien Valdemaro Tomaševskio (Waldemar Tomaszewski) vadovaujami Vilnijos „tuteišiai” kategoriškai atmeta lenko popiežiaus Jono Pauliaus II linkėjimą būti lenkų kilmės lietuviais ir savivaldybių tarybų rinkimams vienijasi su Lietuvos rusų sąjunga.
