Iš daugiavaikės šeimos kilusio Nojaus gyvenimo kelias tikrai nebuvo lengvas: sunki finansinė padėtis šeimoje, sunkus fizinis darbas nuo mažų dienų, bendraamžių užgauliojimai dėl žemo ūgio ir smulkaus sudėjimo ir didysis gyvenimo lūžis, nulėmęs visą tolesnį kelią.
Nojus sako, kad gražus kūnas niekada nebuvo jo tikslas, tačiau didžiulė aistra sportui ir geležinė valia, leidžia jam po sunkių metų pagaliau džiaugtis laime.
– Nojau, kada susidomėjote sportu?
– Sportuoti pradėjau 13-kos metų. Sakyčiau, kad pradėti mane privertė pats gyvenimas, nes buvo tinkamas laikas pokyčiams. Iki tol žaisdavau kompiuterinius žaidimus po 1-3 paras be sustojimo, nesilankydavau kūno kultūros pamokose, vengdavau bet kokio fizinio aktyvumo ir bet koks darbas mane erzindavo.
Norėdamas sustiprėti ir apsiginti nuo bendraamžių pradėjau sportuoti namuose. Dariau atsispaudimus, pradėjau greitai vaikščioti, po to – ir bėgioti, daryti įvairius pratimus su savo kūno svoriu. Galiausiai pradėjau lankyti lengvąją atletiką bei gimnastiką. Sportas tapo neatsiejama dienos dalimi, jam paskirdavau mažiausiai 2-5 valandas per dieną.
– Ką veikėte baigęs mokyklą?
– Neturėjau galimybės studijuoti universitete, nes esu iš daugiavaikės šeimos, nebūtų užtekę finansų, todėl išvažiavau dirbti į užsienį.
Pradžioje tai buvo darbai Švedijoje pas mano dėdę, o po to – darbai Norvegijoje kartu su tėčiu. Užsidirbti, būti savarankiškam, neprašyti niekieno pagalbos, viską padaryti pačiam – toks suvokimas atėjo man būnant dar 14-15 metų, kuomet vis girdėdavau iš tėčio, kad nėra pinigų, kad jų reikia tam, jų reikia anam. Iki šiol gerai pamenu, kaip dvi dienas nuo ryto iki vakaro kasiau griovį ir už tai gavau 15 litų, kaip pildavau su kibiru grikius, žirnius į maišus visą dieną ir užsidirbdavau, kaip skindavau obuolius, rinkdavau akmenis, pjaudavau žolę ir skaldydavau malkas. Sau užsidirbdavau pinigų pakankamai, kad nereikėtų prašyti tėvų ir galėčiau bent tokiu būdu jiems padėti.
Pirmą kartą išvažiavau į Švediją būdamas 17-kos metų, padirbėjau ten mėnesį ir užsidirbau pinigų. Kai jų turėjau pakankamai paprastom reikmėms – maistui, telefonui, rūbams, paprastiems kasdieniškiems dalykams – supratau, kad visa tai yra visiškai nereikšminga, kad pinigai – tik įrankis geriau gyventi, bet tai nėra ir nebus mano gyvenimo siekiamybė. Pinigai man nesuteikė laimės.
– Kas atsitiko, kad nutarėte keisti savo gyvenimą?
– Lemtingas lūžis mano gyvenime įvyko, kai būdamas 20 metų, pradirbęs 4 mėnesius po 12-14 valandų per dieną nuo ryto iki vakaro, tuo pačiu stengdamasis išlaikyti sveiką mitybą, sportą, pakenkiau sau, susigadinau sveikatą, pervargau ir nualinau visą savo organizmą, praradau bet kokius sportinius rezultatus.
Tuomet aš pirmą kartą per pastaruosius 6-7 metus padariau pertrauką ir nesportavau 4 mėnesius. Dėl sveikatos problemų, išsekinto kūno, skaudančių sąnarių taip pat negalėjau dirbti jokio fizinio darbo.
Buvau palūžęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai, neturėdavau jėgų atsikelti iš lovos, nemačiau prasmės nieko daryti, neturėjau jokio tikslo, buvau nusivylęs savimi. Galiu teigti, kad man buvo depresija.
Viską, ką buvau iki tol uždirbęs paskolinau artimam žmogui, kuris man tų pinigų negrąžino, susigadinau sveikatą ir praradau visus savo sportinius pasiekimus, todėl nebežinojau, ko noriu iš gyvenimo, ir ką jame galiu daryti, kaip elgtis, kaip gyvent toliau.
Tuo pačiu metu, gavau pasiūlymą dirbti užsienyje, taigi, dirbau, stengiausi sportuoti, mano treniruotės trukdavo 5-15 min., o visas kūnas skaudėdavo nuo galvos iki kojų. Visą dieną vien miegodavau ir valgydavau, nes vis jausdavausi išsekęs. Norėdamas priaugti svorio kimšau maistą be perstojo, valgydavau 10 kartų per dieną, kimšau net ir žiaukčiodamas.
Maksimaliomis pastangomis per kelis mėnesius pasiekiau didelių pasikeitimų. Priaugau maždaug 20 kilogramų, padidėjo raumenų apimtys. Kai grįžau į Lietuvą, daugelis manęs net nepažino, taip pasikeitęs buvau.
Tuomet man kilo idėja sukurti savo feisbuko puslapį „Priklausomas nuo sporto“. Mano tikslas buvo ten kelti nuotraukas, kurios motyvuotų mane patį. Kėliau kitų žmonių nuotraukas, įvairius video, kad turėčiau viską vienoje vietoje, kur galėčiau semtis motyvacijos.
– Ar tokia motyvacija padėjo? Kaip jautėtės, kai pagaliau praėjo sunkiausi laikai?
– Buvau labai užsidegęs, naktimis negalėdavau užmigti dėl per didelio entuziazmo, vis keldavau sau naujus tikslus, naujus dalykus, ko iš savęs noriu, ką noriu pasiekti, ir laukdavau, kol praeis naktis, kad greičiau galėčiau eiti sportuoti, valgyti, tobulėti, progresuoti ir siekti savo svajonės, nes mačiau, kad sunkus darbas atsiperka!
Ir kai man pradėjo labai gerai sektis, kuomet mano visi draugai, artimieji, aplinkiniai, manęs negalėjo atpažinti, nusprendžiau, kad į savo puslapį jau galiu kelti savo nuotraukas ir savo mintis, dalintis savo asmenine patirtimi. Norėjau padėti, motyvuoti kitus žmones.
Vis padirbėdavau užsienyje, tačiau nusprendžiau, kad noriu dirbti darbą, susijusį su sportu, todėl atsikrausčiau į Vilnių. Dirbau 4 mėnesius papildų parduotuvėje, konsultuodavau žmones, jiems sudarydavau sporto programas, patardavau, tai buvo mano hobis.
– Koks buvo Jūsų tikslas? Norėjote tapti treneriu?
– Turėjau didelį tikslą – rudenį išvykti į Vilnių ir pradėti ten dirbti asmeniniu treneriu. Patikėjau, kad galiu tai pasiekti, patikėjau, kad esu to vertas, kad man pavyks, kad turiu tam širdį, turiu tam užsidegimą, todėl susisiekiau su „SkyGym“ sporto klubo direktoriumi. Šis žmogus sekė mano veiklą kurį laiką, vis matydavau, kaip pasidalina mano rašomais straipsniais, stebi mano veiklą, kas iš tikrųjų mane labai motyvavo!
Tuomet su juo susitariau, kad noriu atvykti, susitikti, ir pradėti ten dirbti.
Nežinojau, nei ar turėsiu klientų, nei kur gyvensiu, nei kaip man seksis, bet turėjau svajonę, tikslą, didžiulį norą, todėl nusipirkau verslo liudijimą, susitvarkiau viską, atvykau į Vilnių, išsinuomojau butą, esantį kitoje gatvės pusėje, kur yra sporto klubas.
– Ar dirbate tik su vyrais, ar ir su moterimis? Kokie dažniausiai būna Jūsų klientų prašymai?
– Dirbu tiek su vaikais, tiek su jaunais žmonėmis, tiek su pagyvenusiais, turinčiais sveikatos problemų žmonėmis, tiek moterimis, tiek vyrais.
Kiekvieno iš jų prašymai, tikslai, dažnai būna individualūs, tačiau visi siekia iš esmės to paties – būti sveikesni, geriau jaustis, atrodyti gražiau, dažnai numesti nereikalingą svorį, sustiprėti ir panašiai.
Vyrai dažniausiai nori paryškinti raumenis ir juos kiek padidinti, jaustis tvirtesni, o moterys – nori sulieknėti, padalinti pilvą, turėti gražesnes kojas bei užpakalį. Tiek vieniems, tiek kitiems taikomos skirtingos metodikos, daromi individualūs planai, o svarbiausia – bendraujama su kiekvienu, kiekvieną mielą dieną ir neleidžiama palūžti ir pasiduoti.
Nes treneris nėra tik tas žmogus, kuris yra salės instruktorius, surašantis lapą, kiek ko daryti. Tai turėtų būti toks žmogus, kuris įkvepia, motyvuoja, palaiko, padrąsina, paskatina, būna tarsi šeimos narys, artimasis, draugas.
Valia, ryžtas, motyvacija tobulėjimui, atkaklumas, pasitikėjimas savimi – tai yra dalykai, kuriuos suteikia sportas, neskaitant kiek daug įtakos tai duoda sveikatai ir visai gyvenimo kokybei.
– Kokios yra pagrindinės dailaus kūno taisyklės? Ką patartumėte visiems siekiantiems sulieknėti ar tapti tvirtesniais?
– Mano manymu, pagrindinės sveiko, gražaus kūno taisyklės yra tokios:
Kiekvieną dieną pakankamai judėti
Sveikai, reguliariai maitintis
Pakankamai miegoti
Nestresuoti ir nesinervinti, išlikti pozityviems!
– Ar buvo žmogus, kuris Jus palaikė sunkiausiu metu?
– Taip, mano mergina. Ji buvo su manimi, kai buvau lieknas ir atletiškas, ji buvo su manim, kai buvau visiškoje depresijoje, išsekęs nuo fizinių darbų, ji palaikė mane.
Kai priaugau 30 kg ir tapau panašus į burbulą, kai visi juokėsi ir niekas netikėjo manim, ji buvo su manim ir pakentė mane, ėjo kartu per visus sunkumus. Su Dovile esu kartu jau 4,5 metų ir dėkoju gyvenimui, kad galėjau ją pažinti, kad ji yra kartu su manim.
– Kokių tikslų sau keliate dabar? Kokie jūsų ateities planai?
– Mano tikslas – tai nėra mano asmeninis progresas, tobulas kūnas ar tobula išvaizda.
Mano nuomone, gyventi dėl savęs, turint galimybę kažkam padėti – būtų per daug egoistiška.
Mano noras – padėti žmonėms, juos įkvėpti, juos motyvuoti, kiekvieną žmogų skatinti būti geriausia savo versija, tobulėti, siekti gyvenime visapusiškų tikslų, ne tik sportuoti ir siekti gražaus kūno, tačiau turėti ir tinkamas vertybes, gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, padėti aplinkiniams, ne pykti ant tų žmonių, kurie jūsų nekenčia, o kaip tik jiems parodyti meilę ir parodyti, koks gali būti žmogus, kokios yra tos tikrosios vertybės gyvenime.
Matyti šypsenas žmonių veiduose, kas dieną skaityti, kaip keičiasi jų gyvenimas, kaip jie susitaiko su artimaisiais, kaip meta rūkyti, kaip atsistoja ant kojų po sunkių nelaimių, kaip suranda prasmę gyvenimui, kaip keičiasi, meta svorį, pradeda pasitikėt savim, mylėt save – būtent tai daro mane laimingu, būtent tai yra tai, dėl ko aš gyvenu ir kam paskyriau savo gyvenimą.
Ir ši istorija nėra apie mane, nėra apie tai, kaip aš pasikeičiau, koks aš šaunuolis, o yra apie tai, kad jeigu aš pasikeičiau, kodėl negalite jūs pasikeisti? Jeigu man pavyko, kodėl negalėtų pavykti ir jums?
