Iš Nidos kilusiai lietuvaitei šiemet buvo įteiktas Londono karališkosios muzikos akademijos operos studijos aukščiausios kategorijos diplomas, o perpildytose Londono salėse Lauryna koncertuoja greta operos pasaulio garsenybių: puikiu sopranu žavinčios Kiri Te Kanawos, žymiausių pasaulio tenorų José Carrero, Denniso O’Neillo ir kt. Jaunoji operos solistė yra kviečiama dainuoti net į Didžiosios Britanijos karališkajai šeimai skirtus koncertus.
Vos susėdusios prie arbatos puodelių sutariame viena į kitą kreiptis „Tu“, bet pokalbio metu atlikėja kelis kartus nuoširdžiai atsiprašo už vis išsprūstantį „Jūs“. Kone visus dainininkės atsakymus palydi skaidrus juokas ir emocingi bei grakštūs rankų gestai.
- Koks ankstyviausias Tavo prisiminimas, susijęs su muzika?
Man buvo penkeri, kai Nidos bažnyčioje išgirdau savo būsimą dėstytoją Reginą Maciūtę dainuojant „Ave Marija“. Viskas aplinkui tiesiog pražydo. Nors koncertas buvo mokamas, man pavyko įsliūkinti į varpinę.
- Kada apsisprendei sieti savo gyvenimą su muzika?
Muzika visą laiką buvo manyje. Netgi anksčiau, nei pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Pasirinkti muzikantės kelią atrodė tiesiog natūralu ir tarsi savaime suprantama.
- Ar dainuoji vonioje?
O taip! Ten ir prasidainuoju, ir repetuoju. Dainuoju ir kai linksma, ir kai liūdna.
- Ar dėl to, kad Tavo darbas susijęs su scena, tenka daugiau dėmesio skirti sau?
Nori nenori, tenka daug dėmesio skirti odai, pavargusiai nuo scenos grimo. Be to, man labai svarbi joga. Aš nuolat sportuoju ir nevalgau mėsos.
- Kaip čia yra, kad esi Dalios Ibelhauptaitės suburtos bohemiečių šeimos narė, o gyveni labai disciplinuotai – režimas, joga ir sveika mityba tikrai nėra Tavo prioritetų sąrašo pabaigoje? Be to, esi ištekėjusi už žmogaus (taip pat muzikanto Juozo Vasiliauskio), kurį pažįsti nuo penkiolikos metų. Juk bohema asocijuojasi su bemiegėmis naktimis, pasilinksminimais ir tikrai ne „steriliais“ būdais, kuriais siekiama įkvėpimo.
Mes esame tuntas artimų draugų ir praleidžiame kartu daug laiko, rūpinamės vienas kitu.
Šiaip jau aš esu labai pašėlusi. Jeigu mes su vyru išsirengiame pašokti, tai būtinai taip, kad kitą dieną abiem skaudėtų kaulus. Dūkstame artimame draugų rate skambant džiazo muzikai, Lotynų Amerikos ritmams, o ne klubuose, kuriuose grojama man tolima muzika.
Įkvėpimo semiuosi pirmiausia iš rutinos. Esu tikintis žmogus ir iš rytinės maldos gaunu teigiamą užtaisą visai dienai. Visas baimes ir abejones įveikiu malda. O jei jau kas neduoda ramybės, žinau, kad greitąją pagalbą suteiks skambutis į Lietuvą. Niekad neišeinu į sceną nepakalbėjusi su Juozu.
- Ar tiki stebuklais?
Tikiu viskuo, o ypač stebuklais.
- Klasikinės muzikos gerbėjai turi ne tik ausis. Ar kada teko pajusti, kad esi vertinama ne tik dėl vokalo, bet ir dėl išvaizdos?
Nemanau, kad turiu kuo pasigirti. Ir apskritai abejoju, ar idealūs matmenys daug lemia, kai yra toks didelis atlikėjų pasirinkimas. Svarbiausia juk dainavimas, reikia gerbti publiką, mokėti su ja bendrauti, gebėti įkūnyti personažą, jausti kūrinį, aplinką, stilių. Kartą stebėjau pasirodymą, kuriame solistų išvaizda buvo geresnė už kūrinio atlikimo kokybę, muziką užgožė dekoracijos ir įspūdingi kostiumai... Po pirmo veiksmo palikau salę.
- Kokį įsimintiniausią komplimentą yra tekę išgirsti po pasirodymo?
Po spektaklio aš būnu tokios būsenos, kad nieko nepamenu. Gėlės, apsikabinimai ir mintis, kaip greičiau ištrūkti namo...
- Ar Tau svarbūs kitų atsiliepimai?
Neskaitau nei gerų, nei blogų recenzijų, tiesiog pirmiausia ataskaitą duodu sau, pati žinau, ką padariau gerai, o ką nelabai. Tai yra mano kelias, pati keliu sau tikslus. Man rūpi tik režisieriaus ir dirigento nuomonės.
- Ką labiausiai mėgsti veikti per tas kelias nuo darbų laisvas valandas?
Esu pamišusi dėl gerų knygų, jodinėjimo, stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su savo vyru Juozu, aplankyti kuo daugiau meno parodų, spektaklių. Dievinu dramos teatrą!
- O kokį spektaklį teko paskutinį sykį matyti Lietuvoje?
Oskaro Koršunovo „Hamletą“. Apskritai OKT puikus! O kitą sykį atvykusi į Lietuvą ruošiuosi nueiti į E. Nekrošiaus „Idiotą“.
- Ar jautiesi vertinama Lietuvoje?
Nežinau, nes man nereikia įvertinimo, man nesvarbu. Jeigu spręsčiau pagal tai, ar esu kviečiama čia koncertuoti, tada taip: dainuoju „Bohemiečių“ projektuose, Filharmonijos organizuojamuose koncertuose.
- Ar turi kokių ypatingų vietų, kurias visada aplankai viešėdama Lietuvoje?
Kuo daugiau laiko stengiuosi praleisti gimtojoje Nidoje. Tiesiog tobula! Ten galima melstis viskam – ir jūrai, ir kopoms...
- Kokie trys pirmi dalykai Tau šauna į galvą pagalvojus apie Lietuvą?
Vyras Juozas, visa mano didelė šeima ir pusbrolių pirtys! Niekur kitur pasaulyje nerasi tokios pirties: bala, priepirtis, o ten visi valandų valandas sėdi, dainuoja, šnekasi...
- Ką darai, kai apninka ilgesys? Ar turi kokių blogos nuotaikos priešnuodžių?
Dirbu ir dar kartą dirbu. Be to, Londonas siūlo begalę kultūros renginių: parodos, koncertai... Suprantu, kad gyvenu privilegijuotą gyvenimą, tad stengiuosi tuo naudotis. Jaustis vienišai būtų nuodėmė. O jeigu jau pasijaučiu nuliūdusi, prisimenu, kiek daug turiu: tėvus, mylintį vyrą, esu sveika.
- Ar visada lengvai pavyksta priartėti prie kuriamo herojaus?
Tai yra darbo dalis. Vieni personažai pasiduoda lengviau, kiti sunkiau.
Taip, tai tiesa. Teigiamus herojus įkūnyti yra paprasčiau, vis dėlto net kenčiantiems ir liūdintiems personažams atlikėjas gali suteikti šviesos. Kita vertus, man buvo labai smagu įkūnyti Miuzetę (G. Puccini opera „Bohema“), Semelę (G. F. Handelio opera „Semele“), Despiną (W. A. Mozarto opera „Visos jos tokios“), o juk šios veikėjos – „kampuotos“ moteriškės. Muzika ir tekstas padiktuoja atlikėjui, kaip interpretuoti.
- Ar turi svajonių vaidmenį?
Ne. Džiaugiuosi kiekvienu. Neturiu nei vilčių, nei svajonių. Net už didžiulį honorarą nesiimčiau kurti vaidmens, kuris man neteiks džiugesio.
- Ar kostiumas padeda sėkmingai įkūnyti personažą?
Taip, jis nemažai reiškia. Viena garsi britų aktorė yra pasakiusi: „Pirmiausia duokite man personažo batus, ir aš sukursiu visa kita.“ Ji yra absoliučiai teisi.
- Turbūt kone visos Tavo įkūnytų herojų suknelės – senovinės, kurtos atsižvelgiant į laikmetį, kuriame vyksta operos siužetas. Korsetai, daugiasluoksniai pasijoniai, žemę šluojantys padurkai.... Ar teko kada jaustis nepatogiai arba patekti į kokią kuriozišką situaciją dėl kostiumo?
Taip, beveik visada. Tarkim, „Užburtajai fleitai“ Juozo Statkevičiaus kurtas Pirmos damos kostiumas yra ypač aptemptas, be galo siauras, su ilga uodega, o kur dar batai su sunkia platforma! Bet prie visko reikia prisitaikyti repetuojant, nes kostiumas jokiu būdu neturi trukdyti atlikti vaidmens, prastinti pasirodymo kokybės. Svarbiausia, kad dizaineris įsiklausytų į atlikėjo pastabas. Atlikėjas negali jausti diskomforto, nes dainavimas visada yra svarbiausia.
- Gal galėtum išvardyti keletą savybių, kuriomis pasižymi geras scenos kostiumas?
Patogumas ir dar kartą patogumas.
- Ar turi mėgstamiausią scenos kostiumą? Tokį, su kuriuo jautiesi geriausiai?
Spektaklyje „Svynis Todas“ (Stepheno Sondheimo miuziklas) meilės scenos metu nuo Joanos yra nusegamas korsetas, nutraukiami sijonai ir herojė lieka tik su naktiniais marškiniais. Niekas nespaudžia ir neveržia. Taip puiku!
- O Tau nesukelia diskomforto tai, kad toks „išsilaisvinimas“ vyksta meilės scenos metu?
Meilės scenos privalo būti labai gerai apmąstytos. Galva turi itin gerai dirbti, kad atsimintum, kada, kur ir kaip pasisukti, kad žiūrovas patikėtų, jog visa vyksta dabar, spontaniškai. Geriausias ekspromtas – surepetuotas.
- Ar tenka pačiai rengtis koncertams, rinktis aprangą?
Taip. Neseniai gavau didelę dovaną iš Kiri Te Kanawos. Tai buvo dešimt prašmatnių scenos suknelių, kurias dizainerio padedama išsirinkau iš vienos amerikiečių įmonės, puošiančios Holivudo žvaigždes raudonajam kilimui, asortimento. Visos suknios skirtingos: juoda su baltu kaspinu ant peties, rožėmis puošta raudona, deimantiniu dirželiu sujuosta rožinė, kurią apsivilkusi jaučiuosi kaip ledų porcija... Negana to, gavau dvi poras Christiano Louboutino ir Manolo Blahniko batelių koncertams.
- Kaip manai, kodėl Kiri Te Kanawa tokia dosni Tau?
Mus sieja draugiški ryšiai, kuriuos vertinu ir jais didžiuojuosi. Kiri išgirdo mane dainuojant Italijoje ir jos dėka man iškart buvo pasiūlyta daug koncertų. Beje, jos pakviesta neseniai dainavau Ženevoje su juvelyrinės firmos „Adler Diamonds“ paskolintais pusės milijono vertės auskarais. Renginio metu negalėjau net žingsnio žengti be dviejų apsaugos vyrukų. Atrodo, tokie maži dalykai, bet jie įrodo, kad esi vertinama.
- Suknių yra net dešimt. Kas lemia, kuria pasipuoši?
Aprangą renkuosi pagal tai, kur, kaip ir su kuo yra atliekama pasirodymo programa. Didžioji dalis šių suknių reikalauja didelių salių ir iškilmingos programos. Egzistuoja nemažai nerašytų taisyklių. Tarkime, negali dainuoti liaudies dainos apsivilkusi „tortą“.
- Ar faktas, kad dažnai scenoje vilki puošnias suknias, veikia Tavo kasdienį stilių? Kokią vietą aprangos stilius užima Tavo gyvenime, pulsuojančiame muzika?
Manau, kad mes privalome gerbti vieni kitus ne tik žodžiu ar elgesiu, bet ir savo išvaizda, nes žmogus atsakingas ir už tai, kaip jis atrodo, kvepia arba nekvepia.
- O kuo šiandien kvepi Tu?
Chanel „Coco Mademoiselle“. Kvepalai yra viena iš mano aistrų. Dar keletas iš mėgstamų kvapų – Dior „J’Adore“, Chloé „Chloé“, Chanel „Eau de Cologne“.
- Viename interviu esi pasakiusi, kad „nėra blogo oro – yra blogi batai“. Ir pridūrei, kad pastarųjų turi tikrai pakankamai. Kaip Tau pavyksta rasti laiko apsipirkti?
Taip, jaučiu silpnybę batams ir rankinėms. (Pagaunu Laurynos žvilgsnį nuslystant per dailią juodos odos rankinę: „Iš Romos. Negalėjau praeiti...“ – tarsi pripažindama kaltę nuleidžia akis.)
Dažniausiai akį traukiantys daiktai būna išdėlioti vitrinose, tad trokštamą prekę pastebiu spontaniškai, tai kaip meilė iš pirmo žvilgsnio. Turiu ir kelis teatro dirbtuvių meistrės specialiai man pasiūtus batus. Nemėgstu vaikščioti po parduotuves. Greitai pavargstu, tampu labai irzli. Niekada neperku drabužio, jeigu nesu tikra, ar man jo reikia. Gyvenant „ant lagaminų“ svarbu, kad daiktų būtų kuo mažiau, o turimi – itin kokybiški.
- O kaip tada su batais? Kaip juos sutalpini į lagaminą?
Lagaminas turi būti labai geras, talpus. Už antsvorį galima ir primokėti (juokiasi).
- Turi savo mėgstamiausias parduotuvėles, prekių ženklus, mados kūrėjus?
Galėčiau išskirti Susy Harper, kurios krautuvėlę atsitiktinai pastebėjau Islingtone eidama iš mėgstamo sušių restorano. Šiai dizainerei nesvarbu naujausi mados vėjai, ji siuva naftalinu nedvelkiančius, itin kokybiškus klasikinio stiliaus drabužius. Juk greičiausiai sensta patys madingiausi dalykai.
- Spėju, kad laisvu nuo koncertų ir repeticijų metu po parduotuves šmirinėji Londone?
Taip, nes Lietuvoje paprasčiausiai gerokai brangiau.
- Kur nusivestum Londone viešinčius savo draugus?
Būtinai pakviesčiau juos į savo mėgstamą nedidukę „Courtauld“ galeriją, kuri garsėja puikiomis retomis impresionistų ir ekspresionistų kolekcijomis. Nusivesčiau pasivaikščioti Temzės paupiu, o iš ten pasiūlyčiau plaukti laivu iki Botanikos sodo. Londono parkai ir sodai – fantastiško grožio, todėl kuo dažniau stengiuosi pietauti gamtoje. Londonas yra teatro lopšys, tad vakare eitume į kokį nors miuziklą, greičiausiai į „Čikagą“ arba į kokį spektaklį „Covent Garden“. Bet Oxfordo gatvę aplenkčiau iš tolo...
Laurynos mėgstamiausi
Vaidmuo: Mikaela iš Georges’o Bizet operos „Karmen“.
Operos: W. A. Mozarto „Don Giovanni“ („Don Žuanas“) ir R. Strausso „Rožių kavalierius“.
Kompozitorius: W. A. Mozartas.
Filmas: Emiro Kusturicos „Gyvenimas kaip stebuklas“.
Knyga: Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“.
Metų laikas: Visi. Svarbu, kad šviestų saulė.
Kvapas: Mano vyro.
Dailės darbas: M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“.
Žurnalo "L'Officiel" gruodžio–sausio numeryje skaitykite:
2010 metų mados pasaulio įvykiai
Kašmyro filosofija
Juozo Statkevičiaus 2011 m. pavasario–vasaros kolekcija
Šaltasis sezonas pagal Ramunę Piekautaitę
Aksomo nuotykiai amžių labirintuose
Grožio idėjos ambasadorė. Interviu su Izolda Gudelis
Ar vyrai privalo būti madingi?
Kalėdinis maskaradas namuose. Svečiuose pas Žilviną Grigaitį
