aA
Jau daugiau nei keturis dešimtmečius kelmiškio Mečislovo Ežerskio rankose kasdien šyla medis. Šildomas jis ne tik rankų prisilietimais, bet ir, rodos, širdimi, kurios po dalelę kiekviename darbe paliekama. Palietęs kiekvieną liaudies meistro darbą, pajunti ir beribę fantaziją – prigimtinę Aukščiausiojo duotybę, be kurios išsiraičiusioje, iš pirmo žvilgsnio bevertėje medžio šakoje nebūtų įžvelgta vienaragio, ožio, velnio, gyvatės, paukščio, liūto, šuns figūros.
Lazdose pavaizduotos mitinės būtybės, atėjusios iš  pasakų, šiurpių, sapnų.
Lazdose pavaizduotos mitinės būtybės, atėjusios iš pasakų, šiurpių, sapnų.
© J.Sajenkienės nuotr.

Liaudies meno specialistai unikaliomis laiko tas lazdas, kuriose pavaizduotos mitinės būtybės: maumai, baubai, ežeriniai, šilinyčiai, atėję iš autoriaus atmintyje kunkuliuojančių vaikystės pasakų, šiurpių, sapnų, ir sutaria, jog Lietuvoje nėra antro tokio kūrėjo, gebančio lazdą paversti meno kūriniu ir neatimti tikrosios jos paskirties.

Po nelaimės – draugystė su medžiu

Mečislovas Ežerskis kilęs nuo Kražių. Augo jis didelėje, dešimties vaikų šeimoje, kurioje draugystė su medžiu buvo pažįstama. Tėtis stalius, grįždamas iš turgaus, išdroždavo ir vaikams parveždavo medinį arkliuką ar kitą gyvūno pavidalo žaislą. Jų mažiesiems padarydavo ir vyriausiasis brolis.
Jaunystėje Mečislovas, baigęs kursus, dirbo sprogdintoju. Į mažus gabalus trupino akmenis, ledus. Darbavosi Šiaulių dviračių gamykloje, išbandė tekintojo amatą. Juo dirbdamas, buvo sunkiai sužalotas – įtraukė tekinimo staklės. 27 metų vyras keturias dienas išbuvo komos būsenos. Reikėjo ištisų metų, kol pradėjo kalbėti, dar daugiau laiko – rašyti, skaityti.

Pakilusį po nelaimės, Mečislovą apėmė ypatingas noras drožti. Tiesa, ir prieš nelaimę jis medžio neapeidavo. Apsigyvenusiam Šilo Pavėžupyje jam namą statęs meistras įrodė, jog ir paprasčiausią kelmą galima paversti meno kūriniu. Tada dirbančiam ir savo ūkį turinčiam vyriškiui nebūdavo daug laiko. Jo atliko, kai po nelaimės nebegalėjo sunkiai dirbti. Drožimas tapo pagrindiniu užsiėmimu ir, galima sakyti, pačiu gyvenimu.

Mečislovo Ežerskio lazdos
Mečislovo Ežerskio lazdos
© J.Sajenkienės nuotr.

Namai – „lazdyne“

Gyvenimas dabar teka vieno kambario butelyje Kelmėje. Kai kūrėsi blokiniame name, Mečislovas savo rankomis susimeistravo lovą, stalą, spinteles, pasikabino iš elnio ragų pasidarytą šviestuvą bei išsidėliojo 400 tuomet turėtų lazdų. Visą šį turtą vos pamatęs norėjo įsigyti į svečius užsukęs vienas vokietis, tačiau jo pasiūlymas, įvilktas į 40 tūkstančių litų piniginės išraiškos drabužius, tuoj pat buvo atmestas, motyvuojant, jog lazdos skirtos ne parduoti.

Mečislovas nelinkęs keisti savo dirbinių į pinigus, nes kiekviena lazda unikali ir antros tokios nė su žiburiu nerasi. Be to, meistro įsitikinimu, jei jos bus daromos su mintimi parduoti, nebebus tokios įstabios, kaip išnešiotos, ir meilės į jas tiek daug nebesusigers.

Meile paženklintos, nuglostytos it vaikai iki vientisumo ir aksominio glotnumo Mečislovo Ežerskio lazdos išdrožtos iš visokiausio medžio: lazdyno, beržo, obels, drebulės, skirpsto, yra net ąžuolinių. Dauguma lazdų natūraliai susiraizgiusios, užlinkusios. Kadangi rankena turi būti patogi laikyti, apdaila sukoncentruota rankenos gale. Čia meistras dažniausiai išdrožia arklio, šuns, katino, avino, liūto, žmogaus galvas.

Anksčiau kiekviena lazda turėdavo vardą – Suktaragiu, Vienaragiu į ją kreipdavosi. Po keleto metų nustojo, nes nebeužteko vardų ir minčių, kaip savo dirbinius vadinti.

Pustrečio tūkstančio lazdų, gimusių Mečislovo rankomis, dabar glaudžiasi jo bute, kurį galima vadinti „lazdynu“. Antra tiek išdovanota. Dovanomis jos iškeliavo net į Ameriką, Norvegiją, Prancūziją. Vienas vokietis pundą norėjo parsigabenti į Vokietiją, bet pabūgo, kad per sieną gali neišleisti.

Unikalusis liaudies meistras detalių tikslumu mena, iš kokio miško kiekviena lazda į jo namus atkeliavo. Daug jų iš Šilo Pavėžupio, kur gyvena dvi jo seserys, iš ąžuolyno netoli Kelmės.
Ieškoti „molio“ savo lazdoms Mečislovas išsiruošia keletą kartų per savaitę. Išvykų nesuretina nei blogas oras, nei metų laikai.

Prakalbęs apie metai po metų besitęsiančius pagaliavimus, Mečislovas sakė: „Ne vieną jų galima pavadinti anekdotu. Kartą į mišką išsiruošiau sningant. Gerokai pavaikščiojęs žiūriu – žmogaus pėdos. Manau, ne aš vienas „durnas“, tokiu oru po mišką trankausi. Kad tai mano paties pėdos, supratau apsukęs ratą ir sugrįžęs į tą pačią vietą. Kitą kartą buvau net paklydęs. Bevaikštinėdamas matau – prieš akis bažnyčia. Kurtuvėnų, nors ėjau Šaukėnų pusėn. Trisdešimt kilometrų mišku tąkart sukoriau.“

Tačiau tikrąją paklydimo kainą liudija ne nueiti kilometrai, o ant pečių laikomas ryšulys, kuris su kiekvienu pasilenkimu sunkėja. Lazdų dirbėjo žodžiais, sunkumo iš pradžių nejaučia. Nešulys ima pečius sverti, kai reikia užtįsti į penktą aukštą. Tiesa, kartą jį pajuto kur kas anksčiau, autobuso vairuotojui nesutikus pavežėti. „Sako, palik tuos pagalius pagriovyje, o pats važiuok. Nevažiavau, nes palikti negalėjau“, – taupiai, kiekvieną žodį pasverdamas, kalbėjo M. Ežerskis ir atviravo, jog medžiagos parsigabenimas yra vienas sunkiausių kūrybos etapų. Dėl to visada sunaudoja net mažiausias šakeles. Ilgiausia Mečislovo padaryta lazda siekia du metrus, trumpiausia – penkiolika centimetrų.

Gamtos antrintojas

Meno kūriniais kelmiškis paverčia ne tik šakas ir šakeles, bet ir medžio kempines, šaknis. Jas šiek tiek pakoregavus – skaptuojant paryškinus kokią detalę, įstačius medinius dantis, akis, gimė įmantriai kojas sukryžiavęs šuo, ežiukai, vėžliai, ant kalno stovintis Išganytojas, kylantis sparnus išskleidęs erelis. Iš apversto kadagio kelmo, rasto prieš trisdešimt metų, išmonės nestokojantis meistras padarė, kaip pats sako, velnių malūną. Jo viršuje matosi pats Liuciferis, kurį tarsi iškėlusios laiko kitų velniukų galvos.

Idėjų darbams Mečislovas juokdamasis sakė turįs šimtui metų į priekį. Jų į valias, nes jas pametėja gamta – tobuliausia ir originaliausia kūrėja, kuriai jis tik antrina. Įžvelgdamas jos sumanymą, giliai paslėptą mintį ar šiaip pokštą, kuris, prisilietus žmogaus rankoms, virsta dirbiniu, turinčiu konkrečią paskirtį ir meninę vertę.

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Profesorius Ambrozaitis – apie karantino švelninimą: per anksti atleidus vadeles, epidemija persiris į antrą fazę (231)

Gydytojas infektologas, Vilniaus universiteto Medicinos universiteto profesorius Arvydas...

Lietuvos gamyklose mažėja užsakymų: didžiausias iššūkis – ką daryti su darbuotojais (48)

Užsakymų mažėja, o kai kur stringa ir tiekimas. Su tokia realybe susiduria Lietuvoje veikiančios...

Po Šimašiaus pasipiktinimo – naktinis SAM paaiškinimas: mobilieji punktai bus uždaryti tik 2 dienas atnaujinta 00:10 val. (618)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius socialiniame tinkle užsiminė apie dar vieną papiktinusį...

Klaipėdoje nuo šeštadienio apribojama universitetinės ligoninės veikla (25)

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas vėlyvą penktadienio vakarą savo feisbuko paskyroje...

Po ambasadorės pasibaisėjimo kaukių kainomis, „Norfa“ atkerta: gal galite padėti nupirkti pigiau? (779)

Ina Marčiulionytė , Lietuvos ambasadorė Kinijoje, savo paskyroje „Facebook“ pasidalijo...

Orai: termometrų stulpeliai šoktelės aukštyn (2)

Šeštadienio dieną vyraus nepastoviai debesuoti orai , giedresnis bus rytas ir vakaras, dieną...

Vilniuje nusileido specialus lėktuvas iš Londono (81)

Penktadienį prieš vidurnaktį Vilniuje nusileido specialaus lėktuvas su lietuviais iš Londono.

Baltarusijos žiniasklaida: užteks, situacija jau ir taip nukeliavo per toli (269)

„Niekas nepasikeis. Nekris naftos kainos. Nebus šuolių akcijų biržoje. Netgi ledynai nepradės...

Vašingtoną apkaltino piratavimu: „konfiskavo“ Vokietijai skirtą kaukių siuntą (46)

Jungtinės Valstijos perėmė Bankoko oro uoste į Vokietiją išsiųstų Kinijoje pagamintų...

Kita karantino pusė: tokių degalų kainų vairuotojai nematė jau seniai (130)

Nors karantino metu gyventojams patariama laiką leisti namie, o transporto srautai smarkiai...

|Maža didelių žinių kaina