Mes, šių dienų pusamžiai, dar prisimename ir „Hiperbolės“ dainos priedainį: „O ryte nutilo tavo žingsniai, lyg akis atvėriau langines.“ Rokiškio pagrindinė Respublikos gatvė nuo miesto prieigų tarsi paima tave už rankos ir vedasi išmargintomis langinėmis pasipuošusių tarpukario medinukų tarpueiliu. Kasdien šitaip išsipuošusią gatvę vargiai kitur kur rasi.
Idėja su kodu: lungas
Miesto gatvė, panašesnė į kaimo ūlyčią, lyg ir „neįsirašo“ į daugiaaukščių draugiją. Dailininkai sumanė jos senamadiškumą paversti privalumu, ištapytomis langinėmis išryškindami aukštaitiškos architektūros bruožus, juos perteikdami tautiška ornamentika.
Šiemet jau 8-ojo langinių puošybos plenero dailininkai iš naujo primena idėjos pradmenis – plenerų vadovės Rokiškio kultūros centro direktorės Nidos Lungienės vardą ir pavardę. Aukštaitiškai langas – lungas, o direktorės bendravardis Nidos kurortas savo langiniuotais namais užbūrė idėja Rokiškio dailininkų klubo vadovą ir menų jaunimą mokantį Arūną Augutį.
„Prieš aštuonerius metus pas mus turėjo vykti etnologijos konferencija, – prisimena N. Lungienė. – Norėjosi, kad ji nebūtų nuobodžiai statiška salėje, todėl ir suskatome rašyti langinių tapymo projektą. Žinoma, teko atsiklausti namų šeimininkų, nemažai senųjų langinių reikėjo restauruoti. Po pirmojo plenero keliavome su „Gastautos“ etnografiniu ansambliu, kuriam vadovauju, po kiemus ir koncertavome atgijusių langinių namų šeimininkams. Paskui siūlytis nebeteko, patys prašydavo išdabinti jų langines.“
Dalis pageidavo jiems patinkančių ornamentų, kiti pasikliovė dailininkais. Projekto nuoroda – nenukrypti nuo tautiškumo, bet 220 nutapytų langinių tematika pati įvairiausia: astronominiai dangaus kūnai, pasaulio medžio motyvas, mitologiniai, totemų ženklai, heraldiniai, gyvūnijos motyvai, geometrinė ornamentika, figūrinės kompozicijos, tautiniai ornamentai ir etnografiniai daiktai. Kai kurie dailininkai ėmėsi ir natiurmorto, portreto, ištapė Lietuvos tūkstantmečio emblemą.
Pirmieji plenero dalyviai rokiškėnai į langinių „politiką“ įtraukė ir kolegas iš Vilniaus, Alytaus, Panevėžio, Ukmergės, Šiaulių, Dusetų, Latvijos bei Lenkijos. 95 dailininkai papuošė 40 Respublikos gatvės namų. Panūdo dailiųjų langinių ir kai kurių miestelių gyventojai. O pati N. Lungienė meistrų rekonstruotai senajai gryčiukei užsimanė žirgelių ir, žinoma, langinių, ištapytų Redos ir Arūno Uogintų iš Šiaulių.
Gidas nereikalingas
Eini Respublikos gatve tarsi spalvotų medinių paveikslų galeriją apžiūrėdamas. Gido čia nereikia. Kartais net maga neleistinoje vietoje kirsti gatvę, kad iš arčiau apžiūrėtumei anapus gatvės ištapytąsias ir palygintumei su čia pat ranka pasiekiamomis. Tiesa, truputį nedrąsu: dar bilstels į lango stiklą kurio namo šeimininkas, ko spoksai.
Bet langiniuotų namų savininkai per aštuonerius metus priprato prie smalsuolių. Netikėta mintis dilgteli: o kurias rinktumeis, jei turėtum nedidelį medinuką? Gal tas su žalzganos šviesos užlieta vasaros pieva, pilna žiedų, kvapų ir margaspalvių drugelių? Bet šitos su debesėtu dienos ir žvaigždėtu nakties dangumi pakeri paprastumu. Ir dar lango stikle atsispindinti blokinio daugiaaukščio dėžutė – gyvas kontrastas – sena ir nauja.
Kitapus gatvės ryškiai žaliame sienos fone baltuoja nedideli langai, įrėminti langinėmis, kuriose žydi stilizuotos tulpės, kokias rinktiniais raštais išausdavo nagingosios audėjos. Ant palangės auganti pelargonija veikiausia nepavydi naujos kaimynystės – žydi draugiškai visos. Į kitas persikėlę kraitinių skrynių raštai. Dar vieno namuko rusvos sienos fone – ryškiai geltonos su „laigančiais“ žirgeliais, o kito ryškiai žalioje sienoje tarsi įrėminti paveikslai – langinės su pasaulio medžiu, kurio viršūnėje gieda paukštė. Piešinys labiau primena karpinio motyvą ir tuo savitesnis. Kitose ištapytas medis visais keturiais metų laikais – tarsi spalvingas kalendorius.
Visos langinės, šviesiomis spalvomis žydinčios, negailestingai kontrastuoja su senais namukais, išduodančiais, jog juose gyvena jau ir garbiaamžiai šeimininkai, nebeišgalintys perdažyti lietaus bei vėjo nudrengtų sienų ir net pačių langų, bet čia jau nebe dailininkų rūpestis, valia ir galia.
Iš visų langinių spalvų santūrumu išsiskiria tos, kurių namo šeimininkas pageidavo įamžinti maestro Vytauto Kernagio atminimą. Sudėjo dailininkai į jas ir „švaistūno klevo žvangančio aukso“ lapus, ir „paukštį lyg šiltą švelnumą“. Ir maestro veidą. Ir jo dainos „Nuo mano lango“ žodžius, parašytus poetės Dalios Saukaitytės, išrašė.
Atjaunėję namai
Gatvės trisdešimtasis namas išskirtinai švyti net aštuoniomis langinėmis. Ir ornamentai neįprasti: naminiai gyvūnai ir paukščiai – visi pažymėti raudona (mirties) juostele. Iš Nidos sužinojusi, jog šitame name buvusi žydo mėsos krautuvėlė ir jame gyvena šauni šeimininkė, beldžiu į duris. Jas atveria linksmų akių Stefanija Bagdonaitė-Suchareva. Daili figūra ir sporto užrašais išmarginti marškinėliai išduoda gyvastingumo paslaptis.
„Rimtai sportavau, – atsiveria savo 82 metų amžių nesunkiai išdavusi moteris. – Ir į tolį šokau, ir gimnaste buvau, o už 100 m bėgimą respublikoj laimėjau medalį, dovanų gražų megztinį ir papuošalus, tačiau mano sportai baigėsi, su tėveliais įsodintai į toli toli dundantį traukinį...“
Stefanijos, anot jos, dar tik pusmergės amžiaus, kaltė buvo ta, jog ji – krautuvininko duktė. Tėvelis buvo neprastas, iš bajorų, todėl nusižiūrėjęs žydų patirties ėmėsi krautuvininko amato. Jo krautuvėlėje galima buvo nusipirkti nuo vinies iki duonos, o saldainius imdavęs iš dabartinio Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio senelio, netoli Rokiškio, Kavoliškyje, turėjusio saldainių fabriką.
„Ir štai kaip apsisuko gyvenimas – gyvenu buvusioje krautuvėje, – šypsosi moteris. – Kartais simboliai, kaip ir gyvenimas, eina ratu. Kai atėjo atsiklausti, ar leisiu išpaišyti langines, sutikau net nesvarsčiusi: jauni, taip mandagiai kalbina. Gerbiu kultūros žmones, nes tolimajam Irkutske baigusi kultūros technikumą, kurį metais anksčiau baigė Gražina Ručytė-Landsbergienė, pati klubui vadovavau. Su langinėmis namas tarsi pralinksmėjo, maniškiui – keliskart pirktam perpirktam, jau nežinau, kiek metų...“
Dar iš vienos langinėmis išpuoštos kepyklėlės-krautuvėlės, bandelėmis kvepiančios, išeinančią močiutę užkalbinu. „Bala nematė, nufotkink, gal prie langinių ir aš pagražėsiu“, – šmaikščiai kelionę langinių maršrutu užbaigia miela senolėlė.
