Mielas seneli,
Tavęs nemačiau jau keturiolika metų, o atrodo taip neseniai skaitei man knygą. Nors man buvo tik dešimt metų, kai palikai mus, tačiau tavo paveikslą ypač gerai prisimenu.
Be galo gaila, kad tuo metu buvau per maža, kad suprasčiau, kiek tu padarei įtakos mano, kaip asmenybės ugdymuisi ir gaila, kad nespėjau pasakyti tau „Ačiū“.
Iki šios dienos mano atmintyje išliko prisiminimas, kaip mane mokei piešti, nevijai šalin, kai sode trukdydavau darbus dirbti, atiduodavai visus baltus centus, kad išmokčiau taupyti pinigus. Buvai be galo geras ir nuoširdus žmogus.
Pamenu, kai vieną dieną grįžai namo ir atsivedei didelį šunį. Žinoma, močiutė supyko, bet tu tik tarei: „Aš jį tik išmaudysiu, pamaitinsiu ir paleisiu“. O kaip linksmai tu tą benamį šunelį maudei! Kiek daug buvo man džiaugsmo. Krykštavau iš laimės, kad namie yra šuniukas.
Tik paskui pastebėjau, kad mėgai daryti staigmenas. Tavo „Lada“ automobilyje visada rasdavau saldainių ir visada žinodavau kur jų ieškoti. Žinok, kad ne tik aš ilgiuosi, bet ir mano mama. Tu jai buvai tik šešuras (vyro tėvas), tačiau iš tikrųjų mylėjo kaip savo tėtį. Dar ir dabar paminint tave jai rieda ašaros.
Visiems toks geras ir svetingas būdavai. Iki šiol nesuprantu, kodel likimas skriaudžia tuos, kurie skleidžia džiaugsmą ir šilumą. Kaip bebūtų, ačiū tau už tai, kad buvai man nuostabus senelis.
Ilgiuosi ir tikiuosi, kad stebi bei saugai mus.
