Kasmet sugrįši potvyniu staigiu
Ir vyšnios žiedlapiu rausvu, trapiu…
Įbrisi vasara žydėjiman rugių,
Plevensi pievoje greitu drugiu…
Medaus kvapu pasklisi iš gėlių…
Tik nepareisi dulkinu keliu….
Visuomet jaučiau lyg kaltę už nepasakytus žodžius, lyg jausmą skolos. Ir dabar iš tiesų bijau, kad kada nors kaltinsiu save, kad šito niekada nepadariau, kad nepasakiau to, ką jaučiau ir maniau, kad tylėjau, kai Tau norėjosi išgirsti. Tik supratusi, kaip beprotiškai myliu Gyvenimą, kaip trokštu gyventi, tik pasijutusi laiminga, tik dabar aš suprantu, kokią didelę dovaną gavau.
Jau 4 metai, kai ESI toli ir nematoma kiekvieną dieną. Ir visos šventės vyksta be Taves. Jau taip ilgai esu be Mamos. Bet Tu visuomet su manimi. Žinok, aš tikrai norėčiau kaip anksčiau, kai Tu sergi, atnešti Tau į lovą karštos arbatžolių arbatos. O kai Tu sveika užuosti tą nuolatinį gaminamo maisto kvapą...
Daug kartų svarbiomis progomis aš Tau neįteikiau taip mylimų gėlių, nes buvau toli, bet net ir esant šiam milžiniškam atstumui, aš galiu padaryti tai, ko nepadariau daug metų būdama šalia, pagaliau pasakyti, kokia svarbi esi (buvai) man. Tačiau dabar tai rašau ne kaip grąžinimą skolos, o kaip padėkos raštą, kurį noriu įrėminti ryškiaspalvių gėlių žiedais...
Manau, jog esu gera mama, mylinti ir mylima savo sūnaus. Nuolat iš jo girdžiu, kad esu jam reikalinga ir mylima. Šie žodžiai skirti ne tik man, mama, jie – ir Tau. Tai Tu mane išauginai tokią, kokia esu dabar savo vaikui, draugams. Tu mane išauklėjai rūpestingą – kaip ir Tu, mama.
Žmogaus gyvenime nėra nereikšmingų dalykų. Svarbu juos laiku suprasti. Mes nepajėgūs sustabdyti laiko, išvengti skaudžių nesėkmių, netekčių, bet yra toks nuostabus dalykas, duotas žmogui dovanai – tai ATMINTIS. Ji šventai saugo mums brangių paveikslus. Ir po daugelio metų aš girdžiu Tavo balsą: „Dukryte, mažyte mano, laikas keltis.“ Ačiū, mama, Tau už tai.
Regiu Tavo susirūpinusį veidą ir girdžiu Tavo sunerimusį balsą dėl mano ligos, dėl mano vaiko negalavimų. Aš kartoju Tavo žodžius savo vaikui. Aš saugau Tavo atminimą Tavo žodžiuose, darbuose, bučiniuose man, mano vaikams. Tavo eisenoje. Tavo tyloje. Saugau taip, kaip norėčiau, kad mano vaikai saugotų manąjį. „Saugau Tave tyloje...“
