Nors specialiai jo nelavina, bet mano, kad iki septynerių metų vaikas yra labai imlus, žaisdamas susipažįsta su pasauliu ir mokosi.
Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga mama Loreta mielai dalinasi savo motinystės džiaugsmais ir rūpesčiais.
Tikras žemaitis
Kol kas specialiai vaiko muzikiniu lavinimu neužsiiminėju, bet veduosi kartu į repeticijas. Mano vadovaujamas folkloro ansamblis „Virvytė“ jungia žmones, kurie studijų laikais šoko ir dainavo ansamblyje „Ratilio“, o dabar jau sukūrę šeimas, augina vaikus. Visi kartu ir koncertuojame. Vaikams nerengiame atskirų repeticijų. Jie tiesiog dalyvauja, stebi, kartu su suaugusiaisiais šoka ratelius, dainuoja.
Praeitais metais pradėjome ir naują tradiciją – rengiame „Virvytės“ muzikuojančių šeimų etnokultūrines vasaros stovyklas. Tikiuosi, kad ir šiais metais pavyks suderinti ne tik stovyklos organizatorės bei vadovės darbą, bet ir skirti laiko sūnui, kuris važiuos kartu.
Vieni pas kitus svečiuojamės ir namuose, muzikuojame. Vaikai parengia savo programėles. Vyresnieji vadovauja patiems mažiausiems, kurie irgi įsidrąsina, kartu su tėveliais dainuoja.
Palyginti su kitais vaikais, Vilius jau moka nemažai dainų, net ir žemaitiškai. Tai ne tik mano nuopelnas, bet ir močiutės, auklės. Nors ji ne žemaitė, bet vaikystėje vasaras praleido Žemaitijoje, tad prisimena vieną eilėraštį žemaitiškai, turtingą tarmiškos leksikos ir stilistikos.
Vilius labai didžiuojasi, kad ir jis išmoko tą eilėraštį. Tik jį sunku prikalbinti, kad prie nepažįstamų žmonių padainuotų ar padeklamuotų. Vaikas parodo, ką sugeba, tik tiems, kuriais pasitiki. Net per Kalėdas neskuba savęs parodyti ir iš Kalėdų senelio gauti dovanų.
Viliukas tikras žemaitis – atsargus, ne iš karto pritampantis prie žmonių. Tačiau kai supranta, kad kompanija draugiška ir kultūringa, greitai susidraugauja.
Turėjome kelias aukles. Viena buvo tikra žemaitė, kilusi iš Žemaičių Kalvarijos, su vaiku bendravo tarmiškai. Viliukas buvo išmokęs keletą žemaitiškų žodžių. Dabar darželyje su vaikais ir auklėtoja kalbasi bendrine kalba. Su tėvais būna visaip – vieną kitą žemaitišką žodį įterpia. Mes su vyru tarpusavyje kalbamės tik žemaitiškai ir norime, kad vaikas šią tarmę girdėtų ir jos nepamirštų.
Pasaulio pažinimas per žaidimus
Pastebėjau, kad Viliukui būdingas gražus šokio judesys. Jis vis prašo pasiklausyti jo mėgstamiausios Jono Čepulio ir Rasos Bubulytės modernizuotų liaudies dainų kompaktinės plokštelės, nori dainuoti ir šokti kartu su manimi. Kai matau jį šokantį, prisimenu savo vaikystės svajonę. Augau Skuode, didelių galimybių turiningai praleisti laisvalaikį neturėjau, be to, buvau ir užsiėmusi, lankiau muzikos mokyklą. Bet visą laiką svajojau apie pramoginius šokius. Gal Vilius įgyvendins mano nerealizuotą svajonę?
Kartais jis ir kanklių stygas pabrauko, įsiklauso į garsą. Specialiai dar nemokinu, nes piršteliai per maži.
Manau, kad sūnus tikrai turi gerą klausą. Pastebėjome, kad jis nuo mažens geba įsiklausyti į aplinkos garsus – medžių šiurenimą, paukščių giesmę.
Noriu pasidžiaugti, kad mano vyras Dalius, kaip gamtosaugos specialistas, supažindina vaiką su gamtos pasauliu. Iš užsienio jis parveža Viliui mažų gyvūnų figūrėlių, kurių jau yra visa kolekcija. Kartą pamačiau naują figūrėlę ir paklausiau: „Kokia čia žebenkštis?“ O vaikas atsakė: „Mama, tu nieko nežinai, čia ūdra.“ Tėtis jam parodė ir įvairias žuvų rūšis. Manau, kad Viliui mokykloje biologija seksis tikrai gerai.
Norint lavinti vaiką nuo mažens, pakanka tokių žaidimo formų. Ir nereikia žinoti jokių specialių pedagogikos metodikų, kad suprastum, ką tam tikro amžiaus vaikas gali įsisavinti. Nesunku sugretinti folkloro raidos etapus (nuo paprastų iki sudėtingų melodijų) ir vaiko vystymosi raidą.
Vilius mėgsta sklaidyti knygų puslapius, piešti, turi puikią fantaziją. Nors pažįsta visus skaičius ir raides, jau mokosi jungti skiemenis, bet matau, kad jam tai dar per sunku. Stengiamės per prievartą „mokslo“ nebrukti ir nereikalauti iš vaiko per daug. Žinoma, norisi, kad jis į mokyklą ateitų jau daug ką mokėdamas, bet nereikia persistengti.
Sveikas maistas
Mes, kaip ir daugelis dirbančių tėvų, kaskart vaikui peršalus ir susirgus, negalime sau leisti imti atostogų slaugymui. Vilius, kaip pasitaiko ir kitiems vaikams, lankydamas vaikų darželį dažnai serga. Tačiau nenorime atsisakyti darželio, nes tai lavina vaiko bendravimo įgūdžius.
Kai sūnus serga, tenka samdyti auklę. Stengiamės visomis priemonėmis stiprinti ir jo imunitetą. Mažiausiai problemų su sveikata vasarą, kai daug laiko praleidžiame gryname ore, kaime, prie jūros.
Stengiuosi maistą gaminti namuose. Jei pati nespėju, prašau auklės. Pasižiūriu, ką vaikas valgo darželyje, ir perku tuos produktus, kurių jis ten negauna. Per daug nesižaviu egzotiškais vaisiais, dažniau renkuosi lietuviškus.
Pastaruoju metu ypač vengiu konservantų, būtinai skaitau produktų etiketes. Norėčiau būti tikra, kad gamintojai neapgaudinėja. Baisu, kai patikimose internetinėse svetainėse perskaitau informaciją, jog įvairiausių priedų, paženklintų raide „E“, yra produktuose, nors etiketėse jie nenurodyti.
Vaikams skirti produktai turi būti natūralūs, nes konservantai gali pakenkti sveikatai.
Bulvių traškučių skonį Vilius pažįsta, tačiau jais mėgaujasi labai retai. Paragauja nebent per šventes, bet tikrai neprisivalgo jų tiek, kad pilvuką skaudėtų.
Gazuotų gėrimų vaikas nėra ragavęs iš viso. Dažniausiai geria vandenį, sultis, ir ne iš parduotuvės, o natūralias, namines.
Iki dvejų metukų jokių saldumynų nepripažino. Ir tuo labai džiaugiuosi, gal todėl iki šiol dantukai sveiki. Žinoma, dabar saldainius mėgsta. Specialiai nieko nedraudžiame, viską valgo su saiku. Taip natūraliai ir susiformuoja vaiko skonis.
Jei tenka ką nors gaminti kitai dienai, renkuosi tokį maistą, kurį galėčiau pašildyti ant ugnies ar specialiame vaikų maistelio šildytuve. Mikrobangų krosnelės seniai atsisakėme, ji stovi beveik nenaudojama.
Vilius mėgsta keptas bulves, makaronus, virtinius. Per vieną vaikų šventę paruošiau spagečių su įvairiais padažais. Buvo labai skanu ir vaikams, ir suaugusiesiems, kiekvienas galėjo pasirinkti pagal savo skonį – su kumpiu, špinatais, krevetėmis, vištiena ir kt.
Etnografinis kostiumas
Visi ansamblio nariai, nuo suaugusiojo iki vaiko, turi etnografinius kostiumus. Tikrą žemaitišką kostiumą per koncertus apsivelka ir Vilius. Jo kostiumas, kaip ir kitų ansambliečių, datuojamas nuo XIX a. vidurio iki XX a pradžios. Audinys išaustas rankomis, todėl brangus.
Yra šeimų, kurios per trumpą laiką nespėja ar finansiškai neišgali autentiškai aprengti vaikų, tad laikinas drabužėlis gali būti pasiūtas ir iš lino. Kad būtų pigiau, vaikams kostiumus kartais siuvame iš fabrikinio audinio, kuris taip pat gali būti labai kokybiškas, autentiškų raštų. Tik specialisto akis gali atskirti rankų darbo audimą nuo fabrikinio.
Suaugusio žmogaus kostiumas vidutiniškai kainuoja apie 1500 Lt. Žinoma, brangu, bet stengiuosi išaiškinti, kad tokį kostiumą įsigijame visam gyvenimui, nes audinys labai patvarus. Etnografinius kostiumus labai saugome. Tai ir yra šventinis kostiumas, skirtas išskirtinėms progoms, o ne kasdien nešioti.
Kol vaikas užauga, pakeičia bent tris kostiumus. Viliukas 2007 metais per Dainų šventę buvo pasipuošęs savo pirmuoju kostiumu. Šiemet pasiuvome jau kitą.
Prie etnografinių drabužių nešiojame ir riešines. Jos labai išpopuliarėjo ir tapo madingos. Turiu jų penkias. Dvejos išmegztos su tradiciniais raštais, kitos – improvizuotos tautiniais motyvais, kad galėčiau nešioti kasdien, derinti nors ir prie džinsų.
Riešines turi ir Viliukas. Jos ne tik gražu, bet ir praktiška. Kai marškinėlių rankovės pasidaro per trumpos, riešus dengia riešinės. Ši drabužių detalė iš grynos vilnos – labai sveika sąnariams. Anksčiau jas nešiojo vietoj pirštinių.
Svarbiausia – bendrauti
Pasitaiko situacijų, kai tėvai netenka kantrybės ir panaudoja „tradicines“ auklėjimo priemones – įkrečia vaikui beržinės košės. Tačiau pas mus nebuvo tokio atvejo, kad tektų griebtis kraštutinių priemonių. Pakakdavo pasidėti diržą šalia savęs. Be to, tas laikotarpis buvo trumpas ir praėjo seniai. Dabar puikiai susikalbame su vaiku. Jis visko klausia, labai imlus ir smalsus. Jeigu nesutariame, bandome rasti kompromisą ir nekyla jokių problemų.
Su vaiku tiesiog reikia bendrauti. Tuo požiūriu mano nuomonė sutampa su vyro. Žinoma, pasitaiko situacijų, kai įsižeidžiu, bet jokių būdu nesiimu drastiškų priemonių. Tiesa, pakeliu balsą, piktesniu tonu paaiškinu. Esu emocionali ir jeigu susijaudinu, mano balsas iš karto pakyla. Tai susiję su muzikalumu, emocijos iš karto inspiruoja balso dinamiką. Man tai atrodo normalu, to net nejaučiu, kaip ir nepastebiu, jog nuolat niūniuoju įvairias melodijas.
Savo malonumui
Laiko sau beveik nelieka, nors stengiuosi pasilepinti bent jau vakarais, kai visi miega. Prieš miegą knygų neskaitau, nes darbe ir taip pervargstu, kai tenka ruošti metodinę medžiagą. Grožinę literatūrą pasklaidau tik per atostogas, kai atsipalaiduoju, atitrūkstu nuo darbo rūpesčių.
Kai darbe buvo didelis krūvis, tekdavo dirbti net ir namuose. Tačiau labai sunku susikaupti, kai vaikas bėgioja aplink ir reikalauja dėmesio.
Pasižadėjau sau, ir namiškiams liepiau mane kontroliuoti, kad niekada nesineščiau darbo į namus. Kai grįžtu namo, turiu užmiršti visas darbo problemas ir pasinerti į malonius namų rūpesčius, visą dėmesį skirti vaikui ir vyrui.
Žinoma, vos ne kas antrą savaitgalį tenka dalyvauti renginiuose, vykti į komandiruotes, bet vos tik būnu laisvesnė, važiuojame su šeima į sodybą, pas draugus, su vaiku nueiname į teatrą, parką.
