Laima Šidlauskytė – Vytauto Didžiojo universiteto studentė, turinti negalią. Mergina mėgsta ne tik skaityti knygas, dainuoti ar rašyti laiškus, bet ir nebijo eiti viešumą, keliauti. Pasak jos, negalia nėra kliūtis, tačiau keisti pasenusias „taisykles“, stereotipus ar normas – nelengva.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Laima neslepia, kad kitose šalyse požiūris į negalią skiriasi nuo vyraujančio Lietuvoje: „Užsienyje stengiamasi šalinti kliūtis, pasitaikančias žmogaus su negalia kelyje, nes būtent jos dažnai pasunkina negalią. Lietuvoje tokio sąmoningumo dar reikės palaukti. Bet tuo pačiu manau, kad laukti sudėjus rankas negalima – reikia kalbėti, dalintis, bandyti suprasti ir imtis darbų“, – teigia pašnekovė.

Kaunietė siūlo miesto valdžiai paskolinti vežimėlį ir pabandyti praleisti dieną sėdint jame. „Gatvėse nematome daug negalią turinčių žmonių ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad miestas – tarsi nesibaigiantis kliūčių ruožas“, – atskleidžia L. Šidlauskytė.

- Negalia gyvenime yra kliūtis ar, priešingai – paskatinimas siekti tikslų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neįveikiami?

- Turiu judėjimo negalią, kuri yra paveldėta. Tačiau pirmieji simptomai pasireiškė tik vėlyvoje vaikystėje. Mano gyvenimo būdas jau ilgą laiką yra toks pat – svajoju, dirbu, šypsausi... O štai sąlygos, prie kurių reikia prisitaikyti, kinta: gimtuosiuose Šyliuose (Šilutės raj.) pabaigusi aštuonias klases, atvykau mokytis į Kauną, vėliau įstojau į VDU, du kartus buvau išvykusi su „Erasmus“ mainų programa į užsienį. Visuomet šiek tiek trunku, kol fiziškai prisijaukinu aplinką, tačiau dar nė karto nepatyriau nesėkmės.

Mano manymu, negalia yra kliūtis tik tuo atveju, jeigu aš ją įsivaizduoju kaip kliūtį. Gerai pagalvojus, tinginystė taip pat gali būti ne ką mažesnė kliūtis nei negalia. Pasiekti norimų tikslų turint šiek tiek prastesnes sąlygas ar mažesnes galimybes man yra tik įdomiau. Jaučiu, kad tai padeda ugdyti kūrybingumą. Be to, kiekvienas pasiektas tikslas skatina judėti pirmyn.

- Esate aktyvi ir ambicinga mergina.

- Universitete studijuoju Literatūrą ir spaudą, esu antro kurso magistrantė. Šiuo metu pagal „Erasmus+“ mainų programą esu išvykusi į Švedijos sostinę Stokholmą, kur tęsiu studijas Stokholmo universitete. Tai jau antrasis mano pasisvečiavimas užsienyje su „Erasmus“ programa. Prieš trejus metus, dar būdama Ekonomikos ir finansų bakalauro programos studentė, išvykau į Prancūziją, į Reną.

Pirmoji patirtis buvo labai sėkminga ir įsimintina, tad, vos įstojusi į magistrantūrą, pradėjau tyliai svajoti apie studijas užsienyje, po to ėmiausi dokumentų pildymo ir štai – jau daugiau nei tris mėnesius gyvenu Stokholme.

Laima Šidlauskytė: tinginystė gali būti kur kas didesnė kliūtis nei negalia
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kaip atrodo Kauno miestas žmogaus, turinčio negalią, akimis?

- Su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis Kaune gyvenu jau dešimt metų. Tas Kaunas, kurį aš matau, niekuo nesiskiria nuo kitų regimo. Pirmiausia, manau, miestas yra žmonės, tai yra kauniečiai. Kaune gyvena mano mokyklos bei studijų draugai, nuostabūs mokytojai ir dėstytojai, daug kitų puikių žmonių.

Jei klausimas būtų kiek konkretesnis ir domėtumėtės mano nuomone apie Kauno šaligatvius, tuomet galėčiau pasakyti, jog jiems tikrai reikia remonto! Kadangi dažnai naudojuosi neįgaliojo vežimėliu, matau šaligatvius kiek kitu kampu. Net trumpiausias pasivažinėjimas neretai tampa kliūčių ruožu – šaligatvių plytelės išsiklaipiusios, bortai – gero sprindžio ar net aukštesni.

Norint užkilti ar nusileisti nuo penkiolikos centimetrų aukščio šaligatvio, kad ir kaip pozityviai bežiūrėčiau, nepadeda net kūrybingumas... Gatvėse nematome daug negalią turinčių žmonių ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad miestas – tarsi nesibaigiantis kliūčių ruožas.

Nuolaidžiais šaligatviais džiaugiausi Barselonoje, Paryžiuje, Rene, tebesidžiaugiu ir Stokholme. Ši miesto infrastruktūros dalis, manyčiau, svarbi ne tik neįgaliojo vežimėliu judantiems žmonėms, bet ir senjorams, mamoms su vaikiškais vežimėliais, taip pat ir dviratininkams.

- Jei susėstumėte prie vieno stalo su Kauno miesto valdžia – kokius pasiūlymus pateiktumėte, kad būtų palengvintas žmonių, turinčių negalią, gyvenimas?

- Mielai paskolinčiau savo vežimėlį ir pasiūlyčiau dieną praleisti sėdint – nuvykti į darbą, tuomet patekti į savo kabinetą, papietauti mėgstamoje kavinėje, sutvarkyti kitus reikalus... Klausytis ir iš tiesų suprasti – du skirtingi dalykai. Manau, kad geriausias būdas suvokti situaciją – joje pabūti.

- Kaip atrodo jūsų laisvalaikis, peržengus namų slenkstį?

- Mėgstu teatrą, žmones, tad kartais apsilankau Nacionaliniame Kauno dramos teatre, stengiuosi nepraleisti ir Kosto Smorigino koncertų – jo dainas moku mintinai... Taip pat esu buvusi Kauno mažajame teatre, Kauno valstybinėje filharmonijoje, „Romuvos“ kino teatre. Ir visur durys atveriamos iki galo.

- Ar visur, kur norite, patenkate lengvai?

- Nėra lengva patekti į visas įstaigas, tačiau kai „Romuvos“ budėtojas atrakina galines teatro duris su nulaužta rankena, kurios veda kone tiesiai į užkulisius – dar smagiau. Renkantis šį kelią, netenka susidurti su laiptais. Kitas pavyzdys – LK Kauno įgulos karininkų ramovė, kuri pasiekiama tik laimingiesiems, užkopusiems daugybe stačių laiptų.

Šiame garbingame pastate drauge su vadove Regina Kabaliniene mokydavausi vokalo. Užkilti laiptais visuomet padėdavo geranoriškai besišypsantys budėtojai, nusileisti žemyn – taip pat. Tikriausiai svarbiau ne įstaigos, o ten dirbančių žmonių nusiteikimas. Skųstis, deja, neturiu kuo.

- Kaip nuvykstate, pavyzdžiui, į paskaitas?

- Kai reikia, visuomet naudojuosi viešuoju transportu. Juo vykstu pas gydytoją, į kirpyklą ar kitais reikalais. Kadangi gyvenau netoli universiteto, į paskaitas važiuoti autobusu buvo visai nepakeliui – greičiau nukulniuoti pėstute. Planuodama kelionę mieste, visuomet pasitikrinu transporto grafikus, nes su vežimėliu patekti įmanoma tik į žemagrindžius autobusus ar troleibusus. Aišku, yra tekę susidurti su ne visada maloniai nusiteikusiais vairuotojais, tačiau tai – tik menka paklaida pareigingų vairuotojų būryje, kurios net neverta pastebėti.

- Ar skiriasi lietuvių ir užsieniečių požiūris į negalią?

- Skiriasi, ir nieko čia nenuslėpsi. Požiūrį, manau, geriausiai išduoda žvilgsnis. Lietuvoje kol kas matau daugiau išsigandusių, klausiančių, nesuprantančių, kartais net bijančių akių – tiek žmonių be negalios, tiek pačių žmonių su negalia. Nelengva, kai gyvename pagal pasenusias „taisykles“, stereotipus, normas.

Taip, užsienyje stengiamasi šalinti kliūtis, pasitaikančias žmogaus su negalia kelyje, nes būtent jos dažnai pasunkina negalią. Tačiau suprantu, kad Lietuvoje tokio sąmoningumo dar reikės palaukti. Bet tuo pačiu manau, kad laukti sudėjus rankas negalima – reikia kalbėti, dalintis, bandyti suprasti ir imtis darbų, kad ir nedidelių.

- Ką manote apie VDU? Kaip šis universitetas yra pritaikytas žmonėms, turintiems negalią?

- Vytauto Didžiojo universitetas – mano universitetas. Čia sutikau daug nuostabių žmonių. Jei tik būtų galima, vardais užpildyčiau visą lapą. 2009-ais metais, kai pabaigusi mokyklą ruošiausi stoti, VDU buvo pirmasis sąraše. Tai yra geriausiai žmonėms su negalia pritaikytas universitetas Lietuvoje.

Aišku, tobulėjimui ribų nėra ir labai džiaugčiausi, jei K. Donelaičio gatvėje esančiame Humanitarinių mokslų fakultete būtų įrengtas daugiau nei vienas pritaikytas tualetas... Apskritai į universiteto pastatus galima gan nesunkiai patekti užvažiavus pandusu, viduje yra liftai ar keltuvai. Dėl techninių kliūčių iškildavusius nesklandumus visuomet pavykdavo sutvarkyti pasitarus su referente ar dėstytojais.

- Kaip patartumėte bendrauti su negalią turinčiais žmonėmis?

- Džiaugiausi VDU profesoriaus Jono Ruškaus straipsniu „Kaip (ne)vadinti turinčius negalią?“, kuriame aiškiai pasakyta, kad negalią turinčius žmones žemina globėjiškas požiūris, užuojauta, gailestis, taip pat ir elementariausių jų gebėjimų pervertinimas. Mano patarimai, manau, būtų labai subjektyvūs... Tikriausiai kiekvienas turime tam tikrų bendravimo poreikių. Visų pirma, linkiu perskaityti J. Ruškaus straipsnį. O asmeniškai norėčiau žmonių veiduose matyti daugiau šypsenų – tuomet bus lengviau orientuotis į panašumus, o ne į skirtumus.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Savaitgalio gaisras smogė milžiniškais nuostoliais didžiausiems Lazdijų rajono darbdaviams, įtariamieji nebus baudžiami (137)

Savaitgalį, šeštadienį, Lazdijuose kilusio gaisro metu supleškėjo vietos verslininkams...

Erikos Vitulskienės kolekcija sulaukė kritikos: priminė vieną svarbią taisyklę (236)

Praėjusią savaitę pristatyta plius dydžio moterims skirta Erikos Vitulskienės drabužių...

„Washington Post“: kas galėtų pakišti koją JAV kariuomenei ginti Baltijos šalis (371)

JAV gynybos vadai nerimauja, kad prireikus atremti Rusijos puolimą, galingiausia pasaulio...

Kelia sąmokslo teoriją: Rusijos rinktinė pralaimėjo tyčia? rusų treneris: o kur plojimai? (262)

Samaros „Kosmoso“ arenoje vykusiose paskutinėse pasaulio futbolo čempionato A grupės...

Siaubas Druskininkų r. miške: pareigūnai rado mįslingai dingusio vyro kūną papildyta 19.14 (220)

Druskininkų policija rado paslaptingai dingusio vyro kūną.

Gyvai / B grupės intriga: Ispanija – prieš Maroką, Portugalija – prieš Iraną Ronaldo neįmušė 11 m baudinio (34)

Pasaulio čempionate grupių etapas pasiekė finišo tiesiąją: pirmadienį startavo trečiasis...

Smurtauju prieš savo vaikiną psichologiškai ir net fiziškai: nežinau, kaip išeiti iš šio užburto rato (6)

Turiu vaikina, kartu esame 2,5 metai, tačiau mūsų santykiai kasdien prastėja ir eina skyrybų...

Žinomas tėtis Simonas Urbonas: kuo „supertėvai“ skiriasi nuo „supermamyčių“ (10)

Simonas Urbonas – trijų vaikų tėtis, kuris mėgsta iššūkius ir eksperimentus. Taip pat jis...

Lūžio taškas: lietuviškos braškės pradeda stumti lenkiškas (31)

Pirmosios lietuviškos braškės feisbuke sukėlė audrą – žmonės negalėjo patikėti, kad...

Balsavimas: išrinkite unikalią Lietuvos vietą, kurioje jaučiatės tarsi kitoje šalyje (23)

Naujienų portale DELFI vyksta unikalus projektas: „ 100 žingsnių per Lietuvą “, kurio metu...