„Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią sezono darbą operoje šiemet buvo nominuota ir Laima Jonutytė už įspūdingai sukurtus Suzuki („Madam Baterflai“) ir Frikos („Valkirija“) vaidmenis LNOBT. Šiame teatre solistė dainuoja nuo 1991 m. Jos sukurtų vaidmenų skaičius artėja prie trijų dešimčių.
Laima Jonutytė
© M. Raškovskio nuotr. (LNOBT)
– Kaip dabar vertinate savo vokalo studijas?

– Kai mokiausi Muzikos akademijoje kartais kildavo visokių minčių, net tokių, kad reikia kažką keisti. Bet esu užsispyrusi žemaitė, išbuvau iki galo, baigiau mokslus pas tą pačią pedagogę. Gal ne viską supratau, ką man tada aiškino Aldona Kisielienė, buvau tiesiog per jauna. Bet iš tiesų išmokau suvokti stilių. Pedagogė neteisingai dainuoti paprasčiausiai neleisdavo. Jei dainuoji Mozartą, dainuok vienaip, o Verdi – visai kitaip. Dainuojant Mozartą neleisdavo jokių „įvažiavimų“, nereikalingų pabrėžimų, turėjai dainuoti kultūringai... Labai esu jai už tai dėkinga. Kai stažavausi, daug padėjo puikūs muzikantai – Irena Čiurilaitė, kuri man akompanavo, dainininkas Arvydas Markauskas. Jie vis mane drąsino ir ramino, kad savo kelią būtinai surasiu.

– Pianistė I. Čiurilaitė jus prisimena kaip labai norinčią dainuoti ir ryžtingai siekiančią žinių. Jai patiko jūsų natūraliai besiliejantis skambus balsas, gebėjimas greta kitos stilingai dainuoti baroko muziką.

– Tuo metu labai daug dirbdavau viena. Įrašydavau savo dainavimą į magnetofoną ir klausydavausi, bet man vis nepatikdavo... Man iki šiol retai kas nors patinka...

– Kas jus pakvietė į Operos ir baleto teatrą?

– Rimas Geniušas. Dainavau J. Haydno operoje „Žvejė“, kurią statė Olga Geczy, atvykusi pas mus 1990 m. į Haydno Schuberto festivalį. Paskui buvo „Eugenijus Oneginas“, „Karmen“, mažesni vaidmenys kituose spektakliuose. Buvau parengusi Roziną Rossini „Sevilijos kirpėjuje“, kurios taip ir neteko scenoje padainuoti...

– Ar teatre nuo to laiko dirbote?

– Ne, pradžioje dalyvavau įvairiuose pastatymuose, o stabiliau dirbti pradėjau nuo 1991 m.

– Ar neteko bandyti laimės konkursuose?

– Bandžiau, norėjau dalyvauti dainininkų konkurse Bilbao mieste. Su Irena Čiurilaite parengėme programą, nuvažiavome į Maskvą gauti vizos (dar jų mums reikėjo) ir kol ją gavome, mūsų užsakytus bilietus pardavė... Reikėjo sėsti į traukinį ir grįžti namo. Kitą kartą dalyvavau Rygoje M. Glinkos konkurse; tada buvau neseniai pagimdžiusi, nelabai man sekėsi. Po kurio laiko į Vilnių buvo atvažiavęs profesorius André Orlowitzas, pas kurį teko konsultuotis. Jis man patarė niekada „nebaubti“, kaip darydavo Sovietų Sąjungos dainininkai. Gerai prisimenu, kaip apie Karmen habanerą jis aiškino, jog tai chanson, paprasta dainelė ir jokių „padrebinimų“ ją atliekant nereikia. Tuomet jis siūlėsi ruošti mane konkursams, kad laimę bandyčiau kur nors kitur. Bet gyvenimas pajuokavo, aš susilaukiau dukrytės, tad niekur neišvažiavau. Gal ką nors praradau, bet kai ką ir įgijau! Nieko nesigailiu. Mano vaikai suteikia man labai gerų emocijų.

– Kokį įspūdį jums padarė pirmasis pasirodymas teatro scenoje?

– Ypatingo įspūdžio nebuvo, tik jaučiau labai didelę atsakomybę; buvau labai jauna... Gal esu per daug skrupulinga, viskas man turi būti maksimaliai gerai, kiek tą akimirką galiu. Teatro scena atrodė milžiniška ir keistos akustikos. Dabar jau prie jos pripratau.

– Ar nesunku dėl akustikos dainuoti?

– Tai priklauso nuo dekoracijų išdėstymo. Beje, „Madam Baterflai“ spektaklyje iš pradžių buvo numatytas scenos priekyje, ant grindų, patiesti juodą veliūrą, bet, kai pabandėme dainuoti, – akustika buvo baisi, atrodė, kad mūsų balsai pradingo. Statytojams reikėjo tos idėjos atsisakyti.

– Dirbote su įvairiais režisieriais, dirigentais. Kas iš ankstesnių laikų labiausiai įsiminė?

– Esu iš tiesų dirbusi su daugeliu režisierių, šiek tiek net ir su amžiną atilsį Rimantu Sipariu. Paskui – su Eligijum Domarku, Gintu Žiliu, Lechu Majewskiu. Nemažai dirbta su Vlada Mikštaite. Su kai kuriais susitikome kurdami tik vieną spektaklį. Vienas iš mano mokytojų buvo E. Domarkas. Labai smagu buvo su juo kurti G. Puccini „Džanį Skikį“. Beje, šį spektaklį puikiausiai galėtume dabar rodyti Kamerinėje salėje... Kita mokytoja – V. Mikštaitė. Dirbdama ji buvo tiesiog nesuvaldoma, viską iš mūsų išsunkdavo. Labai reikli. Ji išmokė suvokti esminius dalykus: jei scenoje kažkur eini, turi žinoti, kodėl... Dabar kai kurie režisieriai nieko neaiškina, tik nurodinėja dainuojant atitinkamą žodį daryti viena, o kitoj konkrečioj vietoj – kita. Kartais net pasiilgstu tos senos mokyklos.

– Tarp išvardytų režisierių nepaminėjote operetės „Vienos kraujas“ statytojos Monikos Wiesler. Regis, su ja taip pat teko dirbti?

– O taip! Tai dar viena skrupulingai dirbusi režisierė, visada žinojusi, ko nori. „Vienos kraujas“ – puikus spektaklis, viskas padaryta nepriekaištingai, nieko nėra per daug. Jos statyta „Linksmoji našlė“ jam nusileidžia, tekstas ten nėra toks vykęs ir scenografija – savotiška. Bet režisierės darbas jame – taip pat geras.

– Ryškus ir įsimintinas buvo jūsų vaidmuo L. Majewskio statytoje „Karmen“. Gal per greit šis spektaklis „dingo“ iš mūsų scenos? Praeitą sezoną pamačiusi kauniečių „Karmen“ pagalvojau, kad vilniškis pastatymas palyginti su jų, buvo tiesiog puikus. Galbūt reikėjo atsisakyti gyvų arklių ir jį toliau rodyti. Mūsų publika labai mėgsta šią operą. Ką manote?

– Sutinku, šis spektaklis galėjo likti mūsų teatro repertuare. Tiesa, režisierius L. Majewskis su operos solistais dirbo itin mažai, bent mes to darbo nepajutome...

– Be abejo, dirbote su amžiną atilsį Jonu Aleksa…

– Jis man davė labai daug! Būdavo, prieina ir sako: „Laimute, ar galiu Jums pasakyti?… Ne visi solistai mėgsta…“ Atsakau, kad labai mėgstu, prašau pasakyti. Ir pasakydavo; duodavo tikrai vertingų patarimų, nurodydavo vietas, apie kurias reikia pagalvoti. Buvo žavus! Ką ir pridėsi, asmenybė! Gerų patarimų man duoda ir Martynas Staškus. Puiku buvo padirbėti su M. Rostropovičiumi.

– Kada tai buvo?

– Pirmąsyk susitikome Šlėzvigo-Holšteino festivalyje; ten kartu su Vytautu Juozapaičiu dalyvavome dideliame bendrame projekte su kitais solistais ir Sankt Peterburgo baletu, aliekant Sofijos Gubaidulinos „Alleluja ir lauda“. Paskui teko dainuoti L. van Bethoveno IX simfoniją Lietuvoje ir Paryžiuje.

– Prisimenu šį koncertą, jūsų partijai nebuvo galima nieko prikišti! Beje, nuo pat vokalinės karjeros pradžios dažnai dainavote stambių formų kūrinius koncertuose ir išsiskyrėte iš kitų pradedančiųjų geru stiliaus suvokimu. Pamenu jūsų Bacho, Mozarto, vėliau Mahlerio atliekamų kūrinių… Ar esate dainavusi šiuolaikinių kūrinių?

– Dainavau S. Gubaidulinos ir K. Pendereckio kūrinius. Retai susiduriu su nauja muzika. Jei patiktų, žinoma, dainuočiau daugiau.

– Ar galite paaiškinti, kaip dainuoti Bachą? Ar Lietuvoje kas nors to moko?

- Bachą dainuoti labai sunku ir niekas nemoko. Kai ruošiau „Mato pasiją“, „Jono pasiją“, „Kalėdų oratoriją“ mokiausi tik iš įrašų. Labiausiai man patiko „Mato pasija“, šį kūrinį tiesiog jaučiau. Dainavau ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje su Radijo ir televizijos choru. Labai sėkmingai pasirodėme, taip pat dainavo Algirdas Janutas ir Kęstutis Alčauskis.

– Sakoma, kad dainininkas savęs „iš šalies“ negirdi.

– Aš savo dainavimą įrašinėju. Per koncertus tai sunku, bet per repeticijas galima. Be to, turiu nuostabią „ausį“ – Astą Krikščiūnaitę. Ji ir pati puiki muzikantė, ir kitus girdi, pataria. Suzuki partiją ruošiau su Olga Taškinaite, kuri man daug padėjo. Ji klausėsi ir žodžių tarimo, moka italų kalbą. Beje, lietuvišką tekstą, kurį matome švieslentėje, išvertė ji. Teatre su ja dirbame beveik nuo pat pradžių. Daug mokausi ir pati, klausau įrašų. Renkuosi dainininkus, kurie ne rėkia, bet dainuoja. Mano balsas nėra labai stiprus, galbūt rėkti aš net negalėčiau, bet dainuoti reikia kultūringai, dainavimo tikslas nėra rodyti balsą. Kiek man tai pavyksta, ne man spręsti.

– Minėjote, kad klausote įrašų. Ką dabar mėgstate labiausiai?

– Anne Sofie von Otter ir Renée Fleming, nors galiu pateikti visą sąrašą savo mėgstamų solisčių, iš kurių bandau mokytis. Tai Mirella Freni, Teresa Berganza, Cecilia Bartoli, Christa Ludwig, Giuletta Simionato…

– Kaip reaguojate į solistus, kurie dainuodami Jums beveik į ausį netiksliai intonuoja arba visai kitaip suvokia dainavimą?

– Tenka dainuoti kartu, bet savaip. Kitos išeities nėra; scenos partneriams sunku ką nors pasakyti, nes gali labai įsižeisti. Aš niekada nesakau. Yra balsų, su kuriais deri geriau, su kitais – blogiau.

– Ar teatre tarp kolegų turite bent vieną, su kuriuo galite atvirai keistis nuomonėmis ir pastabomis?

– Vienas iš tokių – Arūnas Malikėnas, dar Irena Zelenkauskaitė, Irena Milkevičiūtė, kurios patarimų klausdavau, kai tik pradėjau dainuoti. Jie visi ne tik puikūs kolegos, bet ir nuostabūs žmonės.

– Apie ką svajojate? Kokios muzikos dabar ilgitės?

– Būtų malonu padainuoti prancūzų muzikos, gal J. Massenet „Verterį“, ten tokia graži Šarlotės partija… O mano svajonių vaidmuo – Adaldžiza Bellini „Normoje“. Ši partija mano balsui – tiesiog eliksyras.

– Pabaigai gal pasakysite, ar yra koks nors ypatingas receptas, kaip dainininkui gyventi, gal turite gyvenimo taisykles?

– Neturiu. Gyvenu taip, kaip išeina. Tiesa, beveik nevartoju alkoholio, bet valgau viską ir nesilaikau jokių dietų. Vienas iš svarbiausių dalykų yra poilsis. Prieš spektaklį visų pirma turiu gerai išsimiegoti ir dar – tą dieną mažiau valgyti. Tada gerai veikia protas ir balsas švarus.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įsiutintas tėvas prabilo apie dvigubus standartus: valstybei moki sąžiningai, o ji sudaužo vaiko atostogų viltis (12)

Garantijos, kad labai skubiai prireikus paso, jis bus pagamintas per vieną dieną, niekas nebeteikia,...

Infektologė išvardino lemtingas klaidas, kada gripas tampa mirtinais spąstais (4)

Penktą ir šeštą šių metų savaitę Lietuvoje sergamumas grip u ir ūmiomis viršutinių...

Įtariama, kad Santaros klinikų atstovai reikalavo atlygio dėl itin stambių viešųjų pirkimų papildyta Santaros klinikų komentaru (513)

Virš Santaros klinikų pakibo rimtas galimos korupcijos šešėlis. Pareigūnai įtaria, kad klinikų...

Ušackas: turime suprasti, kad mes Rusijos nepakeisime (201)

Buvęs Europos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas , kalbėdamas apie vykstančias diskusijas...

Uždaryta automagistralė Kaunas–Klaipėda: apvirtęs miškavežis užtvėrė kelią nukreipiamas eismas per Žemaičių pl. (38)

Trečiadienį Tauragės policija pranešė, kad automagistralėje Kaunas–Klaipėda, netoli...

Net ir be dviejų žaidėjų likę turkai nebijo „Žalgirio“: norime revanšo ir pergalės (4)

Keturios pergalės iš eilės, tarp jų – prieš Eurolygos čempioną Stambulo „Fenerbahče“...

Nelįsk į uodegą valdžiai – pasidaryk pats: dvilypės reputacijos rajone kurs kultūros centrą (1)

Alternatyvios muzikos ir meno bendruomenės planuose – koncertų ir parodų salės, muzikos įrašų...

Po Krymo aneksijos JAV kūrė slaptą karo su Rusija planą (30)

Po Krymo aneksijos Jungtinės Valstijos kūrė slaptą karo su Rusija planą. Tai atskleidė buvęs...

Deividas Meškauskas sportinius šokius iškeitė į operos sceną

Šiandien dažnai girdime ir matome dainuojančius šokėjus, ar šokančius dainininkus, tačiau tai...

Ekonomikos mokytojai: tėvai vengia su vaikais kalbėti apie pinigus (10)

Tyrimai rodo, kad lietuvių – tiek moksleivių, tiek suaugusiųjų – ekonomikos ir finansinio...