Apskritai kalbant apie drabužius, dauguma iš mūsų lieka ištikimi normoms ir principams, kurie apibrėžia mūsų lytį. Tai skirtumas, eksploatuojamas pačiame plačiausiame spektre. Pavyzdžiui, mes dažnai kuriame tas stereotipines asociacijas, susijusias su lytimi (mėlyna berniukams, rožinė – mergaitėms) arba tam tikrus drabužius identifikuojame kaip tinkamus vyrams ar moterims.
Siekiant laikytis šių griežtų socialinių taisyklių, daugelis aukotų savo komfortą, kad prisitaikytų prie jų lyčiai keliamų lūkesčių. Juk tik pagalvokite, vilkėti suknelę išties yra daug patogiau nei mūvėti, tarkime, džinsus, tačiau visiems „tikriems“ vyrams tai būtų gerokai šokiruojanti patirtis, nes jie nėra pasiruošę dėl suknelės atsisakyti savo „mačo“ įvaizdžio. Vis dėlto, jeigu jūs būtumėte XIX amžiaus kūdikis, tikriausiai būtumėte vilkėjęs suknelę ir tame tada nebuvo nieko keisto. Priešingai, tai buvo įprasta praktika.
Nepamirškite, kad Viktorijos laikais patriarchalinė sistema buvo norma, o lyčių vaidmenys buvo labai ryškiai atskirti. Tačiau mažiems vaikams tai negaliojo. Pasak daugelio šaltinių, nuotraukų ir paveikslų, iki septynerių metų amžiaus į lytį tėvai nekreipė daug dėmesio. Berniukų ir mergaičių dėvimi drabužiai buvo bemaž vienodi, praktiškai neatskiriami vieni nuo kitų.
Labai tikėtina, kad jūs esate matę Viktorijos laikų mažo berniuko su suknele nuotrauką ir greičiausiai per klaidą jį palaikėte mergaite. Net kai kurie gerai žinomi XX amžiaus vyrai, tarp jų Ernestas Hemingway ir Franklinas D. Rooseveltas, turėjo nuotraukų su baltais sijonais, kurie tuo metu buvo laikomi lyčių požiūri neutraliais.
Daugelis žmonių tokią praktiką šiandien vertintų kaip keistoką ir suvoktų tai kaip moterišką, tačiau priežastys, kodėl taip buvo daroma, labai paprastos – pragmatiniais sumetimais.
Įsivaizduokite, kad susilaukėte vaiko eroje, kai užtrauktukai ir spaustukai dar neišrasti, o kelnės, nors ir prieinamas drabužis, tačiau per daug sudėtingas ir turintis per daug detalių, dėl ko mažam berniukui buvo beveik neįmanoma pačiam užsimauti. Ką darytumėte? Viena alternatyva – prireikus vilkti berniuką pačiam, kas užimtų pakankamai nemažai laiko. Tačiau Viktorijos laikų tėvai turėjo kitą sprendimą, ir, atvirai kalbant, jis buvo kur kas efektyvesnis.
Berniukų rengimas suknelėmis labai palengvindavo pratinimo prie puoduko procesą. Tėvai galėdavo keisti mažylių vystyklus jų nevilkinėdami. Pakakdavo tik pakelti jų sijonus. Be to, sukneles galima buvo dėvėti nuo kūdikystės iki šešerių ar septynerių metų amžiaus.
Maždaug tuo metu berniukai pasiekdavo vadinamąjį „proto amžių“, kai dėvėti sukneles nebebūdavo reikalo. Šeimai tai tapdavo švente, vadinama „Breeching“ (angl. breech – apsimauti kelnes), reiškiančia, kad berniukas žengia žingsnį vyriškumo link.
Berniukas būdavo nukerpamas, pirmą kartą aprengiamas kelnėmis ir išeidavo pasivaikščioti po kaimynystę, kad visi pamatytų jo naujus drabužius.
