aA
Su istoriku, etnologu, Lietuvos edukologijos universiteto profesoriumi, naujos tarpdisciplininės mokslo šakos – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininku Lietuvoje, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininku Libertu Klimka kalbamės apie Vėlines: rimtį, o kartais – karštinę. Ir apie tai, ko vertėtų nepamiršti galvojant apie laiką, kai visiškai nurimsta gamta.
Netektis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

- Pirmosios lapkričio dienos. Kokios jos pagal senuosius lietuvių papročius? Kodėl būtent tada pagerbiami mirusieji?

Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Gamta tokia liūdna, medžiai, pabėrę lapus, tiesia nuogas šakas į dangų… Visų Šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įtraukė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Turbūt manyta taip: baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje?

O Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo aukojamos šv. Mišios už visus mirusiuosius benediktinų Kliuni (Cluny) vienuolyne Prancūzijoje. Paminėti mirusiuosius po Visų Šventųjų dienos, išreiškiančios krikščioniškuosius idealus, labai simboliška, – tuo paryškinama žmogaus būties šiame pasaulyje prasmė.

Vienuoliai benediktinai ir Lietuvoje skleidė šią tradiciją. Tačiau čia panašiu metų laiku būta vietinės rudeninių sambarių šventės, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas darbu sujungia kartas. Drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų yra kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių.

Kitos krikščioniškosios konfesijos Lietuvoje – reformatai, rusai sentikiai – kapų lankymo šventę švenčia vasarą.

- Kokios svarbiausios Vėlinių tradicijos buvo prieš šimtą metų ir kaip jos kito iki šių dienų?

Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių prabočių šešėlius – ši tradicija yra labai sena. Archeologai, tyrinėdami baltų genčių laidojimo papročius, visų laikų kapuose randa ugnies pėdsakų. Gal buvo tikima, kad išeinant į anapus ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant? Seniau per Vėlines, tęsiant senovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai.

Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo iškeliavusius į amžinybę gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimo nutikimus, nuveiktus darbus. Dar ir dabar tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose.

Nuo XIX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys ant kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakelių. 1880 metais Akmens kaime (Varėnos r.) kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greit šis paprotys paplito visoje Lietuvoje.

- Plačiai apie vėles yra rašęs Gintaras Beresnevičius knygoje „Dausos“. Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, kad po mirties vėlė apsigyvena medyje, įsikūnija į paukščius. Girgždant medžiui sakoma, kad skundžiasi už nuodėmes kenčianti mirusiojo vėlė. Kodėl taip buvo manoma, iš neišmanymo?

Kosminiu šalčiu alsuoja vakarais prasiverianti dangaus bedugnė. Joje ryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą, – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip pasaulio medį, bet vadindavo ir Vėlių Keliu. Medžio šaknys – požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir senieji Pamario krašto antkapiai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą. Medžiu mirusiųjų vėlės, kaip tie paukščiai rudenį, iškeliaudavo į dausas, esančias toli vakaruose, už devynių vandenų.

Per adventą niekas nevažiuodavo į mišką nei malkauti, nei statyboms medienos ruošti. Tikėta, kad tada kirstų malkų liepsna galinti su baisiausiu trenksmu išlėkti pro kaminą. Suręstą iš tokių sienojų namą lankančios dvasios, jos vaitojančios naktimis. Šie papročiai ir rodo užsilikusius prosenoviškus tikėjimus apie vėlių buvimą medžiuose, etnologijos mokslo kalba – tai metempsichozė. Jiems antrina kai kurie liaudies dainų įvaizdžiai.

Mite apie mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą (pasakojimas apie žynį Sovijų pravoslavų vienuolio užrašytas 1261 metais vadinamojoje Malalos kronikoje) sūnus rengia mirusiam tėvui guolį nakčiai, t. y. laidoja skirtingais būdais – žemėje, medyje, ugnyje.

- Šiandieną kapavietes mes užgriozdinome milžiniškais paminklais, kapines pavertėme gėlių darželiais... Ar labai skiriasi mūsų ir senovės lietuvių pagarbos mirusiajam išraiška?

Gimimas ir mirtis – svarbiausia prieštara ir kartu loginė jungtis kiekvienoje religinėje ar filosofinėje sistemoje. Mūsų tolimų protėvių – įvairių baltų genčių – laidosenoje atsispindi sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra ir jos raida. Gentainius prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu mirusiajam jaučiama ir prietaringa baimė. Paminklas – mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Štai kodėl kaimo kapinaitės būtinai aptveriamos akmenimis, yra varteliai, kurie privalo būti užverti.

Didelis akmuo ant kapo – didelė atskirtis tarp išėjusiojo anapus ir gyvųjų... Ar siekiama atlyginti už meilės, atjautos, bendravimo stoką gyvenime? Evangelikai liuteronai pabrėžia, kad prieš Dievą visi esame lygūs. Tad kodėl kapinėse vienų paminklai yra puikesni už kitų? Kaimo kapinaitėse kryžius ar paminklas būdavo statomas vienas visai šeimai.

Medinis stovėdavo tol, kol gamta leisdavo, tada toje pat vietoje būdavo statomas naujas. Beje, prisimintina, kad kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono kryžiai buvo visiškai kitokie. Aukštaičių laibieji akmenstulpiai, pražydę viršūnėse kalvio nukaltomis saulutėmis ar lietiniais kryželiais, puikiai derėjo su klevų ir beržų guotu.

Dzūkiškieji kryžiai labai stiebiasi į aukštį, lenktyniaudami su variniais pušų kamienais, o jų mediniai spinduliai – tarsi saulės šviesos pluoštai pro medžių šakas. Žemaičių ąžuolinių kryžių kresnosios formos atliepia ąžuolų ir skroblų kuplumą. Visur kapinaites puošė kryžiai, padirbti nuostabiai jaučiant harmoniją su kraštovaizdžiu...

- Anksčiau mirusiojo kūnas buvo laikomas kelias dienas, dabar – gana trumpai. Ar galioja komercijos dėsniai: kuo daugiau pajamų gauti už šarvojimo salių nuomą?

Senovėje mirusįjį laidodavo net po savaitės: kol duos žinią giminėms, kol visi suvažiuos, kol padarys šermenims alaus... Naujaisiais laikais įsigalėjo paprotys laidoti trečią dieną; tik miesto sąlygomis skubama.

- Ką manote apie kremaciją?

Lietuvos teritorijoje mirusiuosius laidodavo ir sudegintus, ir nedegintus, taigi būta kremacijos ir humacijos papročių. Vienas būdas keitė kitą, o neretai, nelygu kuri kultūra ar gentis, šie abu būdai buvo praktikuojami kartu. Iki 1100 metų prieš Kristų čia išliko akmens amžiaus tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius. Nuo tos datos visuotinai įsigaliojęs deginimo paprotys tęsėsi per tūkstantį metų.

Pilkapių centre įrengdavo akmenų „namelius“, kurių viduje – urnos. Mokslininkus labai domino, kur slypi deginimo papročio ištakos. Pasirodo, bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie penkis šimtus metų gyvavo archeologinė urnų laukų kultūra. Sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šios srities gyventojų, veikiausiai keltų, tolimi mūsų protėviai gaudavo žaliavos metalo dirbiniams – vario, alavo, cinko. Taigi kūnų deginimo idėja bus atėjusi tuo prekybos keliu.

Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame apie 10–40 metus po Kristaus, mirusieji vėl buvo laidojami nedeginti pilkapiuose ir vadinamuosiuose plokštiniuose kapuose. Ugnies apeiga per laidotuves neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų. V a. prasidėjusi nauja kūnų deginimo banga nevienodai sparčiai apėmė visą Lietuvą. Tik apie VIII a. jau visur liepsnojo apeiginiai laužai. Antrosios kūnų deginimo bangos kilmę nustatyti kebliau. Ji kilo iš pietryčių ar pietų. Pasirodo, baltų gyvenamo arealo pakraščiuose šis paprotys apskritai nebuvo išnykęs.

Pavyzdžiui, Padnieprės gyventojai senajame geležies amžiuje tebedegino mirusiuosius. Prasidėjus slavų ekspansijai tos srities gyventojai buvo stumiami į šiaurės rytus; ir tai galėjo būti pilkapių su degintiniais kapais Rytų Lietuvoje atsiradimo priežastimi.

Kūnų deginimo paprotyje galima įžvelgti Saulės kulto apraiškų: ugnis ir Saulė – du neatsiejami dalykai. Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei.

Dabar sugrįžtantis laidojimo kremuojant paprotys yra lietuviškas giluminės pasaulėjautos požiūriu ir neprieštaraujantis krikščioniškosioms nuostatoms. Kita vertus, tai padėtų spręsti didelių miestų kapinynų problemas.

- Kaip lietuviai nuo seno pagerbdavo mirusiuosius?

Per šeimos šventes derėtų prisiminti giminės pirmtakus, papasakoti apie juos vaikams ir anūkams. Turime ir tradiciją: tam skirtas ypatingas vėlių pagerbimo vakaras – Kūčios.

- Ar yra kokių nors laidotuvių prietarų?

Reikšmingais laikomi gamtos ženklai: ar lyja, ar saulutė pro debesis švysteli. Per poeto Marcelijaus Martinaičio laidotuves virš kapų praskrido trys gulbės...

- Kaip manote, kodėl dabar žmonės tiek daug laiko praleidžia kapinėse, tvarkydami kapavietes? Kas tai – savotiškas skolų grąžinimas mirusiajam, savo kompleksų tenkinimas ar nauji papročiai?

Manyčiau, kad toks kiek perdėtas dėmesys kapams atsirado, kai didesnė pusė krašto gyventojų persikėlė į miestą. Kaimo žmogus, nepaisant jo amžiaus, kasdieną turi ūkinių rūpesčių, laiko kapams lankyti retai kada lieka. O miesto pensininkas? Štai ir važiuoja kas kelintą dieną parymoti prie artimo žmogaus amžinojo poilsio vietos...

- Pakalbėkime apie kapų gėles. Ką senoliai sodindavo kapuose?

Seniau kapai būdavo užsodinami tik daugiametėmis gėlėmis: bijūnais, diemedžiais. Nereikėtų ir šiandien kapo paversti gėlių darželiu. Geras skonis ir estetika liepia apsiriboti viena spalva, vienu augalu. Šlifuoto akmens plokštės yra svetimkūniai gamtoje. O rudenį nukritęs lapas elegiškai papuošia kapą...

- Ką manote apie sintetinius kilimus, trinkeles, net keramines plyteles ant kapo?

Senąsias kaimo kapinaites dengdavo medžių guotas, tad žolele labai neužaugdavo ir retai lankomi kapai. Kitų šalių papročiai visada bus svetimi Lietuvos žemei. Mūsų tautos tradicijos klostėsi tūkstantmečiais: kodėl mados vėjai taip lengvai jas išpusto? Juk lietuviškoji kryždirbystės tradicija UNESCO pripažinta pasaulio kultūros šedevru.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Laikai, kai alkoholis liejosi laisvai: tarsi tradicija girtuoklystė ėjo iš kartos į kartą

„Kaip upė prasideda nuo upokšnio, taip ir girtavimas prasideda nuo taurelės. Žmogus pasidaro...

Nužudyto centrinio banko pareigūno perspėjimas buvo lemtingas SEB (56)

Ne visi pinigų plovimo skandalai vienodi. Kai pasaulis sužinojo, kad milijardai nešvarių pinigų...

Naujasis siūlymas dėl bankų apmokestinimo kelia klausimų: ne tik padidins kainas, bet ir prieštarauja Konstitucijai (255)

„Mes turime vieną milijardą eurų, kurių kažkas tiesiog nemoka. Tol, kol šie mokesčiai nėra...

Žiema trumpam atsitraukia, grįžta rudeniški orai (7)

Penktadienį dangumi plauks stori pilki kritulių debesys. Naktį ir rytą šlapias sniegas...

Kartu 53 taškus mėgėjų lygoje „suvertę“ Lavrinovičiai: vakar mama bažnyčioje buvo (18)

Sostinės krepšinio lygoje („GEALAN–SKL“) užtikrintą pergalę pasiekė „Sporto namai“...

Jurgita Barišauskienė

Kai žiemos šventės tampa beskonės, o masinis kalėdinis šurmulys tik erzina (3)

Žiemos švenčių laikotarpis dažnam žmogui tampa ne tik linksmybių, bet ir įvairių išbandymų...

Naujausios ir ilgiausiai rašytos Andriaus Užkalnio knygos pristatymo nepraleido ir žinomi bičiuliai: taps dar vienu bestseleriu (144)

Ketvirtadienio pavakarę sostinėje žinomas publicistas ir žurnalistas Andrius Užkalnis...

Šios frazės gali sugriauti bet kokius santykius (10)

Būtina visą laiką sekti, ką kalbame. Neretai artimieji girdi iš mūsų skaudžias frazes, o...

„Google“ ne juokais susirūpino saugumu: kaip sužinoti ar jūsų slaptažodis nėra pavogtas (5)

„ Google “ neseniai išleido 79-ą „ Chrome “ versiją, kurioje buvo patobulinta...

Kurtinaičio kariauna nutraukė pralaimėjimų seriją – nuskriaudė Giedraičio ALBA komandą (4)

Rimo Kurtinaičio treniruojami krepšininkai lipa iš nesėkmių liūno. Maskvos srities „Chimki“...