Netikėtai aktorė pasiūlo pradėti pokalbį nuo paties nedelikačiausio klausimo.
Netikėtas pasiūlymas! Norėjau jį užduoti į pabaigą...
Ne, pradėkite nuo „blogų žinių“.
Gerai. Jūs esate žvaigždė, gražuolė, pripažinta aktorė, „Oskaro“ laimėtoja ir dviejų vaikų mama. Deja, abi jūsų santuokos baigėsi skyrybomis. Ar ši patirtis leido jums geriau pažinti save? Ar bandėte išsiaiškinti priežastis?
Žinoma, kad bandžiau. Bet laiku sustojau. Nes kyla tokia pagunda save kaltinti ir kankintis, graužtis, knaisiotis savyje, analizuoti žodžius, gestus, pasisukimus, ieškoti juose užuominų apie tikrąsias priežastis... Tame yra kažkas velniško, poreikis kaltinti save, ar ką... Kažkurią akimirką pasineri į narcicizmą – manai, kad tu ir esi viso to priežastis, kad visa kaltė tenka tau. Tai tave ne tik griauna, bet ir suteikia ypatingo pasitikėjimo. Reikia turėti drąsos prisipažinti, kad pasaulis visai nesisuka aplink tave.
Žmogus gali tave palikti visai ne todėl, kad tavęs nemyli, o dėl to, kad myli kitą. Ir tu čia niekuo dėta. Visiškai niekuo dėta. Be to, gali paprasčiausiai baigtis etapas „kartu“ - taip buvo su mano pirmuoju vyru. Mes išsiskyrėme tiesiog todėl, kad šis žodis „kartu“ mums nebeteko prasmės. Būna, kad tik vienam iš besiskiriančių jis netenka prasmės. Bet antras dėl to nekaltas. Ir jis nėra auka. Tai šiek tiek iracionalu... Man regis, kad branda – tai būtent mokėjimas priimti gyvenimo iracionalumą, kažkokių jo posūkių nepagrįstumą.
Ar jums toks suvokimas anuliuoja išsiskyrimo kartėlį?
Neanuliuoja. Vis dėlto elgiesi kitaip. Ne destruktyviai, o konstruktyviai. Pavyzdžiui, po skyrybų pradėjau daugmaž rimtai sportuoti. Man tai niekada nepatiko, visada maniau, kad niekas neprivalo minti tų dviračių... Net tam tikras polinkis pilnėti negalėjo manęs įtikinti, kad sportuoti būtina. Vaikystėje buvau pravardžiuojama „burbulu“, bet vėliau kažkaip nepastebimai „subliuškau“ ir visos tos šiuolaikinės civilizacijos kovos už liesumą nepalaikiau.
Netgi teisiausi su leidiniais, kurie spausdino mano atvaizdą visu ūgiu ant viršelių, prieš tai „Photoshop“ programa pakoreguodami mano figūrą iki balerinos apimčių, ar melavo, kad aš dienas ir naktis leidžiu sporto salėje. Vėliau visiškai nustojau kalbėjusi apie savo figūrą. Mane buvo pernelyg paprasta apkaltinti veidmainyste. Stoviu apsirengusi savo dešimtuoju dydžiu su „Oskaru“ ir pasakoju, kad žmonės turi teisę būti pilni.
Nekenčiu veidmainystės – apie teisę būti tokiu, koks esi, sąžininga pasakoti dėvint 16 dydį... Tad štai, aš pradėjau treniruotis. Ne dėl figūros. Tiesiog po skyrybų, viešų skyrybų, nusprendžiau, kad reikia rūpintis savimi, savo sveikata. Kad vaikams aš reikalinga stipri. Kad dabar aš privalau būti maksimaliai stipri! Būtent dėl šios priežasties aš nekomentavau mūsų su Samu (aktorės vyras kino režisierius Samas Mendesas — red.) išsiskyrimo. Mano vaikai jau tokio amžiaus, kai apie mamą gali „paguglinti“. Ir ką – iš „Google“ ant jų pasipila jos apmaudas ir nusivylimas? Na jau ne.
Ar jūs kažkaip kitaip susidorojate su apmaudu ir neviltimi, turite savų metodų?
Aš turiu instinktą – moterišką, motinos instinktą. Kai turi vaikų, įpranti juos nuolat saugoti. Taip išeina, kad kartais apsisaugai ir nuo savęs. Kaip karys, saugoji jų ramybę. Ir šioje kovoje gali kristi, irgi kaip karys! Taip buvo ir mano atveju. Tada tu paprasčiausia bijai, kad štai šis šiandienos apmaudas, jei tik jam leisi, atidarysi skrynią su gyvatėmis, išvyniosi bjaurų visų senų nuoskaudų, senų netekčių kamuolį... ir tu jau neuždarysi dangčio... Žinote, man tada vienas senas draugas, jis gėjus, padėjo ranką ant peties ir pasakė: „Kate, po šimts velnių, tu paverk! Juk verkti – normalu. O tau dabar net ir reikia“.
Man teko prisiminti, ką reiškia gerai išsiverkti. Ir kaip tai svarbu – išsilaisvinti iš vidinio siaubo, paleisti jį. Nustoti gyventi su gailesčio jausmu „ach, tai neturėjo nutikti“. Pripažinti, kad tai nutiko ir toliau gyventi su tuo.
Jums nekilo noras kreiptis į psichoterapeutus, ieškoti kompetentingos pagalbos?
Aš negaliu. Netikiu tuo, kad jeigu aš savyje nerandu metodo ir gebėjimų įveikti savo pasikeitusių egzistavimo, išorinio ir vidinio, aplinkybių siaubo, kažkas gali tai padaryti. Ne, šį darbą privalau atlikti pati, nors tai ir skaudu. Man tai kaip gimdymas – niekas už mane to negalėjo padaryti, niekam nenurodysi pagimdyti savo vaiko. O mano pagrindinė terapija – tai darbas. Išgyvenau dėl subyrėjusios santuokos, žlugusių santykių, kai vaidinau „Nerimo dienose“ („Revolutionary Road“). O jau kokia panaši buvo mano herojės situacija į tai, ką išgyvenau aš, filmuodamasi šiame filme – tokie sutapimai tiesiog fantastiški!
Jūs nuo jaunystės nebuvote viena, visada šalia jūsų buvo vyras. Kaip pasijautėte po skyrybų?
Suprantate... Turiu su kuo palyginti. Mano pirmasis partneris, pats artimiausias man žmogus, mirė nuo vėžio būdamas 34 metų. Esu skolinga jam už viską – už tai, kokia esu šiandien. Jis ištraukė mane iš depresijos, o man tada tebuvo šešiolika ir nežinia, kuo ji būtų pasibaigusi. Privertė patikėti savimi... O paskui jis mirė.
Nebuvau „Titaniko“ premjeroje, nes dalyvavau jo laidotuvėse. Net nepasakosiu, ką tada patyriau, nors prieš pat „Titaniką“ mes lyg ir išsiskyrėme... Dabar visi gyvi ir sveiki, tai svarbiausia. Skyrybos – ne netektis, tai gyvenimo pokytis. Nors ir skausmingas, tačiau suteikiantis galimybę pasikeiti. Nors, žinoma, tai buvo keistas jausmas – staiga gauni visą laisvę, kurią, pasirodo, turi viengungiai. Ir tiek laiko vien tik sau!
Ar jums neatrodo, kad dėl šios naujos būsenos ir naujų galimybių – visų pirma, gavus „Oskarą“ - kažkaip keičiasi jūsų gyvenimo prioritetai?
Kol kas to nejaučiu. Nesikeičia tai, kas man svarbiausia. Žinote, vienas mano draugas sako, kad aš visus „maminu“. Ta prasme, su visais elgiuosi tarsi mama. Tikriausiai, aš iš tiesų iš prigimties esu... auklytė. Kai tėtis jaunystėje mokino mane vairuoti automobilį, kartojo, kad aš visus gatvėje praleidžiu ir visais rūpinuosi, nors jie turi tuos pačius veidrodėlius – galinius ir šoninius!
Bendrai, aš tikrai pamirštu, kad žmonės turi savus „veidrodėlius“... Bet tėtis pats mane taip išauklėjo! Jie su mama neišaugino mumyse jokio, net ir sveiko, cinizmo. Gyvenome mes paprastai – šeimoje keturi vaikai, tai nėra paprasta. Gyvenome ramiai – provincijos, beveik kaimo gyvenimo būdas. Ėjome į žygius... Dabar, kai pati turiu vaikų, dažnai apie tai galvoju.
Man norėtųsi, kad jie augtų taip, kaip mes. Normaliose aplinkybėse. Kad nebijotų bet kokio darbo – kaip mama name mokė. Sugebėtų išgirsti kitus. Pernai metais ištempiau juos trims mėnesiams į Paryžių – aš ten dirbau, o jie galėjo gyventi gyvenimą be žvaigždės-mamos – važinėti metro, eiti į parduotuvę nusipirkti maisto. Joe nemokėjo važinėti dviračiu ir jam buvo labai svarbu tai išmokti. Jis Paryžiuje ir išmoko, jam padėjo jo naujas draugas, berniukas arabas. Man atrodo, kad tai svarbiausia.
Kas? Važinėti dviračiu?
Ne! Kad mano vaikas galėtų važinėti po miestą dviračiu su kokiu nors nauju draugu! Kaip visi vaikai.
