Vadino jį „dirbtinių gėlių gamintoju, dariusių jas iš aksomo ir šilko, spalvinusio apgaulingais dažais ir drėkinusio jų vainikėlius kvapniuoju vandeniu taip, kad jos kvepėjo, kaip tikros“.
R. Wagneris kaip įmanydamas stengėsi italui įkąsti, o įsismaginęs dažnai perlenkdavo lazdą ir pasakydavo ne tai, ką iš tikrųjų galvoja.
Bet užvis nuostabiausia, kad 1860 m., kai G. Rossini viešpatavo Paryžiuje, o R. Wagneris čia turėjo grumtis dėl savo operos „Tanhoizeris“ pastatymo, jiedu... susitiko. R. Wagnerio pageidavimu! G. Rossini namuose!
Ir pirmieji žodžiai, kuriuos R. Wagneris ištarė, išklausęs netikėtai malonių italo tiradų, buvo: „Gerbiamas maestro, dėkoju už malonius žodžius, kurie iki širdies gelmių mane jaudina ir byloja apie jūsų didžiadvasišką kilnumą.“
Tai būtų nustebę jo bičiuliai, pratę prie impulsyvių, polemiškų R. Wagnerio pasisakymų!
Tačiau juos būtų pribaigę R. Wagnerio žodžiai, ištarti už G. Rossini: „Turiu prisipažinti, nesitikėjau, kad Rossini pasirodys toks žmogus – paprastas, natūralus, pagarbus, ūmus bet kokiai diskusijai... Jo melodijos, kaip ir Mozarto, be galo išradingos, jis nuostabiai jaučia sceną, jam būdinga dramatinė ekspresija... Iš visų Paryžiuje sutiktų kompozitorių tik jis vienas yra iš tiesų didis...“
Tikrai – geriau vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų girdėti.
