Visą laiką buvau kiek kitokia nei bendraamžiai. Kiek berniukiško būdo, ne itin traukianti akį. Ir man pačiai nerūpėjo tie "bernai".
Vienuoliktoje klasėje namuose įvedė internetą. Tuo metu dar retas kuris pažįstamas jį turėjo. Ir pati nelabai įsivaizdavau, kas tai per pasaulis. Žinojau tik tiek, kad egzistuoja toks tinklapis, kur galima chat'inti (bendrauti) tam tikruose "kambariuose" pagal savo pomėgius.
Kadangi klasiokė nuolat lankydavosi tame chat'e, užsiregistravau ir aš. Mėgau sunkesnę muziką, todėl pradėjau lankytis būtent tokio pobūdžio "kambaryje". Jame bendraudavo daugiausia iki 10 nuolatinių lankytojų. Po truputį su visais susidraugavau. Išskyrus su vienu piliečiu. Jis nuolat mane erzindavo savo replikom, kartais atvirai juokdavosi iš manęs. Aš, aišku, neatsilikdavau, negailėdavau riebių žodelių ir jam. Būdavo ir ašarų, nes gana jautrus žmogus buvau.
Kadangi mus jungė bent panaši muzika, po truputį viskas persikėlė į privačius pokalbius, tačiau vis dar "pasikandžiodavom". Niekada nežiūrėjau į jį kaip į vaikiną, jis taip pat. Tačiau pamažu kažkas vyko viduje. Chat'e laikas praeidavo nejučia, ir žiūrėk, jau 5 val. ryto, o tuoj į mokyklą, po metų - į universiteto paskaitas...
Kalbėdavomės apie viską, stebėjausi, kokie mes panašūs. Ir taip praėjo net 4 metai. Nežinojau apie jį nieko. Net kaip atrodo. Vietoj netiesioginių prašymų atsiųsti nuotrauką, gaudavau pvz. jo bato nuotrauką. Arba rankos su medinių karoliukų apyranke :)
Aš iš savo pusės buvau nusiuntusi tik savo akių nuotrauką (be abejo, kerštas:). Tokio gana vaikiško lygio bendravimas jau buvo įprotis. Tarsi abu nepasiduodavom, nenusileisdavom, bet viduje norėjosi susitikti. Bet kur tau... Abu tikri ožiai. Galų gale aš mokiausi Klaipėdoje, jis gyveno Vilniuje.
Eilinę vasarą vykom su drauge į muzikos festivalį Plateliuose. Žinojau, kad ir jis ten kartais važiuoja. Bet juk ten suvažiuodavo tūkstančiai žmonių. O aš jokių kontaktų neturėjau, išskyrus el. pašto. Galų gale, jis tikrai nebūtų sutikęs susitikti (tą ir pats vėliau patvirtino).
Ir stovim mes su drauge netoli scenos, klausome mėgstamos grupės, žmonių daug aplink. Ir nei iš šio nei iš to sugalvojau pasisukti į šoną... Vos už kelių metrų stovi jaunuolis. Hm... (pagalvoju, visai simpatiškas). Kažkodėl kaip tikra moteris pasižiūriu į batus. Suspurda kažkas viduje (matytas batas, dievaži). Pažvelgiu iškart į ranką. Ta apyrankė... Ne, taip negali būti. Tai jis!
Pradedu drebėti visa iš jaudulio, nežinau ką daryti. Iškart suvokiu, kad jei neprieisiu, galiu niekada daugiau jo nepamatyti (juk tiek metų praėjo nežinioje). Staiga jis pradėjo eiti kažkur. Nusekiau paskui. Bakstelėjau pirštu jam į nugarą, atsisuko ir nusišypsojo. Iškart suprato, kas aš :) Nuo to laiko mes kartu 8 metus, susituokę, įsimylėję, laimingi. Net baisu tai pripažinti sau.
Kaip vėliau paaiškėjo, tai JAM atrodė, kad aš pasipūtusi, nesutiksiu niekur su juo eiti. Todėl neleido sau net minties tokios dėl susitikimų. Galų gale išsiaiškinom, kad lygiai prieš metus mes buvome netiesiogiai susitikę (per jo bendrą pažįstamą), tačiau aš jo nepastebėjau, jis taip pat neatkreipė dėmesio. Matyt, buvo ne laikas dar...
Ir tik po kurio laiko dabar suvokiu, kad tai tikras likimas, kad abu važiavom į visai kitą miestelį, kad abu atsistojom vienas šalia kito, kad pasisukau, kad išvydau jį toje minioje, tą dieną, tą akimirką. Galų gale, kad namuose įvedė visagalį internetą :)
Todėl linkiu visiems vienišiems, kurie nėra galbūt gyvenime tokie drąsūs, išlaukti savo dienos, ji tikrai ateis. :)
Agnė
**********************
Ši istorija yra konkurso „Mūsų neįtikėtina pažintis... netikėtai užtruko“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus! Turite progą laimėti „Alma littera“ išleistą tarptautinį bestselerį „Mano vyro paslaptis“.
