Regina laukia, juk į svečius prašiausi iš anksto. „Čia ką tik sumaltos kavos pupelės, čia vanduo baigia užvirti“, – palikusi mus virtuvėje šeimininkauti, pati mediniais laiptais bilda į antrąjį aukštą – atneš nuotraukų albumus. Juk kalbėsimės apie šeimą, Lietuvai išauginusią žmonių mylimą ir gerbiamą kunigą pranciškonų brolį Astijų.
Vestuvėms – saulės kliošas
Už tą pačią dieną, gegužės 21-ąją, gimusio, bet dešimčia metų vyresnio Liudo Kungio Regina ištekėjo visai jaunutė, iki 18-os šiek tiek trūko. Dėl amžiaus skirtumo mama ir pyko, ir barė, tačiau galiausiai nusileido, netgi baltą, tuomet itin madingo vadinamojo saulės kliošo modelio suknelę padėjo pasisiūdinti.
Su Liudu mokėsi Kretingos vakarinėje mokykloje toje pačioje klasėje. Jis buvo vienintelis vaikinas tarp 13-os merginų. Patiko, kad solidus, jau po armijos, kad nuoširdus, santūrus, supratingas.
„O aš juk graži buvau – tokia juodukė, tai ne dabar...“ – gracingai ranka pakedena vis dar vešlias ir nė kiek nesuprastėjusias savo garbanas. Pasakoja apie jaunystėje įsiplieskusią meilę, apie gražius jųdviejų pasimatymus, apie pasivaikščiojimus palei geležinkelį, nuo kur netoli buvo Reginos tėvų namai.
Pirmuosius metus po vestuvių Kungiai gyveno Kretingoje, o vėliau, Liudui pagal specialybę (buvo statybų inžinierius) gavus darbo Klaipėdoje, išsikėlė ten. Klaipėdoje ir visi trys sūnūs gimė: Astijus, Egidijus ir Salvijus. Atsikraustę į Vydmantus, Regina ir Liudas susilaukė dukrelės Soteros. Paklausta, kuris tokius įdomius vardus vaikams sugalvojo, moteris prisipažįsta tik vienam Egidijui išrinkusi, kitiems – tėtis.
Gražuolė bilietų pardavėja
„Pradėjom nuo šaukšto“, – mėgsta kartoti vyresnioji karta, kuriai bendrą šeimos gyvenimą kurti reikėjo pačiai, be niekieno pagalbos. Taip savo gyvenimą kūrė ir Kungiai. „Pirmieji mūsų pirkiniai iš tikrųjų buvo šaukštai ir staltiesė“, – sako Regina.
Klaipėdoje ji taip pat dirbo – tuomet naujame, moderniame, dėl to prestižiniu vadinamame „Vaivos“ kino teatre pardavinėjo bilietus. Čia visos kasininkės buvo gražios, anot Reginos, zgrebnios.
„Neįsivaizduojat, koks deficitas buvo bilietai. Palikti po blatu prašydavo ir daktarai, ir mokytojai, ir prekybininkai. Buvau tada „ponia“, visi gerbė, be eilės visur užleisdavo“, – juokiasi.
Tas kino teatras buvo, galima sakyti, pirmoji ir paskutinė Reginos darbovietė. Jaunai, daug skausmo ištvėrusiai moteriai (dvi mažytes dukreles teko palaidoti) likimas nepagailėjo ir ligų. Bet ji nepalūžo. Ir šiandien, kai kalbamės, stebiuosi: koks atviras, koks šviesus tebėra jos akių žvilgsnis, elegantiška laikysena.
Sūnaus pasirinkimas pribloškė
Po beveik 10-ies uostamiestyje prabėgusių metų į Vydmantus šeimą atviliojo buvęs tarybinio ūkio direktorius Gūžė, Liudui Kungiui pasiūlęs inžinieriaus pareigas ūkyje ir sklypą namui.
Kungiai turėjo savo tradicijų. Nors buvo gūdus sovietmetis, nors bažnyčią lankyti buvo nepatariama, o į lankančiuosius žiūrima skeptiškai, tėvas drąsiai vaikus mokė poterių, ugdė įprotį rytais ir vakarais pasimelsti, o sekmadieniais visi būtinai važiuodavo į Palangos bažnyčią dalyvauti votyvoje. Kai šventiškai pasipuošusi daugiavaikė šeima per gyvenvietę būriu keliaudavo autobusų stotelės link, ne vienas kaimietis, prilipęs prie lango, stebėdavęsis – esą kam jiems to reikia?
Skiepydamas meilę Dievui, meilę maldai, Liudas Kungys net sapne nesapnavo, kad užaugęs jo vyriausias sūnus pasuks į kunigystę.
„Abu tuo netikėjom. Astijus buvo geras vaikas, gabus: domėjosi matematika, sportu, gražiai dainavo, bet išdykęs buvo taip pat,– atvirauja Regina.– Ir į šokius nulėkdavo, ir su kaimo berniokais susipešdavo, jei ką reikėdavo apginti – apgindavo. Be to, jis juk jau turėjo specialybę, buvo baigęs Maisto pramonės technikumą...“
Kad stos į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, pirmiausia pasakė tėvui, nes tėvas buvo didelis autoritetas jiems visiems. Regina prisipažįsta kelias naktis negalėjusi bluosto sudėti – gal sūnus to ir šiandien nežino, bet nuo ašarų pagalvė šlapia buvo...
„Aš galvojau apie mūsų su Liudu pašėlusią jaunystę, apie meilę, apie tai, koks džiaugsmas yra auginti savo vaikus... Man buvo gaila, kad Astijus to nepatirs, kad nepažins šeimyninės laimės. O Liudas, kaip visada, reagavo ramiau. Jis tik vienintelio prašė ir prašė – pagalvoti, ar tikrai apsisprendimas tvirtas“, – prisimena R. Kungienė.
Tylus ryšys
Seminariją baigusio Astijaus įšventinimas į kunigus (primicijos) vyko Palangoje. Po iškilmių daugybė svečių, tarp jų garsūs katalikų bažnyčios vadovai, kunigai, giminės, visi aplinkiniai kaimynai, su gėlėmis, šakočiais ir dovanomis šventinės vakarienės susirinko Kungių namuose. Kieme specialiai buvo pastatytos didžiulės palapinės – ir tai dar reikėjo pasistengti sutalpinti daugiau nei šimtą žmonių.
„Su Liudu išgyvenome tikras pasididžiavimo sūnumi akimirkas, linkėjome jam laimės ir tik laimės. Tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino tautodailininko Aniceto Puškoriaus Astijaus garbei sukurtą ir kieme pastatytą medinį kryžių. Paskui prie to kryžiaus, kurio iniciatorius buvo Liudas, kaimo žmonės rinkdavosi giedoti gegužinių“, – pasakoja Kungienė.
Tačiau Palangoje Astijus ilgai neužsibuvo. Susipažinęs su broliais pranciškonais, netrukus pasekė jų pavyzdžiu – Mažesniųjų brolių ordine davė amžinuosius įžadus, persikėlė į vienuolynais garsėjančią Kretingą. Čia jo veikla neliko neįvertinta – 1998 metais kretingiškiai Astijų Kungį išrinko Metų žmogumi, o 2008-aisiais už Kretingos vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje bei rajono gyventojų dvasinio pasaulio turtinimą jam suteikė Garbės piliečio vardą.
Nuo 2001-ųjų Astijus yra Vilniaus bernardinų vienuolyno gvardijonas ir parapijos klebonas, į Vydmantus užsuka rečiau.
Beje, 2006 m. jis išrinktas Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero Provincijos ministru.
„Kunigų mamos turi išskirtinę teisę paprašyti, kad sūnus už jas pasimelstų“, – provokuoju R. Kungienę. O ji ramiai sako: „Niekada to nedarau. Jaučiu, kad sūnus pats žino, kada už mane pasimelsti.“
Aukštųjų eglių šviesa
Senokai Amžinybėn iškeliavo Liudas Kungys, kaip šviesų prisiminimą apie save palikęs paties sodintus amžinai žaliuojančius medžius palei tvorą, kieme – kryžių, kurį, pasak Reginos, laikas būtų restauruoti. Kaimynė Adelė juk nemeluos: visas kaimas dorą, mandagų, visada puošnų žmogų, pavyzdingą šeimos tėvą pažinojo ir gerbė.
„Ir Astijus toks. Būna, važiuos mašina pro šalį, bet kuriam sutiktam pakeleiviui – ar tu ponas, ar tu vargšas – sveikindamasis ranką kilstels, nusišypsos, o jei bus proga, ir „kaip gyvenat?“ paklaus“, – sako Adelė.
R. Kungienė gražiai įrengtuose ir sutvarkytuose namuose dienas leidžia viena. Paskaito spaudą, Šventąjį Raštą, pasiklauso žinių, kartais per televiziją pasižiūri detektyvinį serialą „Senis“. Kretingoje ji turi draugę – taip pat pranciškonų brolio Gedimino Numgaudžio mamą Eleną. Pavasariais ir vasaromis moteris prisipažįsta nepaleidžianti kaplio iš rankų – pati tvarko aplinką, puoselėja savo rožyną.
Taip susiklostė, kad kiti Kungių vaikai – ir Egidijus, ir Salvijus, ir Sotera – baigę aukštuosius mokslus savo gyvenimus kuria užsienyje: kas Amerikoj, kas Anglijoj. Egidijus dar nevedęs, o Salvijus ir Sotera jau padovanojo 5 anūkus. Šeimos – lietuviškos, tad ir anūkėliai skambiais lietuviškais vardais pavadinti: Elžbieta Marija, Gabrielė, Marijus, Ligija ir Justinas.
Regina priprato prie retų susitikimų. Kai labai pasiilgsta, atšilus orams, žiūrėk, jau ir kraunasi lagaminus – ruošiasi pati į Niujorką ar Floridą aplankyti.
Astijus – arčiausiai namų. Bet ir tas įskrieja linksmas kaip vėjas, apsisuka, paklausia, ar viskas gerai, gal padėti kuo reikia – ir lekia atgal. Reikalai.
„Vis prašau: „Astinėli, prieš važiuodamas paskambink, kad ką skanaus paruošti suspėčiau.“ O jis: „Pamiršau, mama, tiek to“, – atkartoja Regina. Apgailestauja cepelinų šiemet dar nevirusi – nebuvę kam.
Palaimino Šventasis Tėvas
Pernai R. Kungienė atšventė 70-ies metų jubiliejų. Šventė vyko pas Tampos mieste (Floridoje) gyvenančią dukrą Soterą. Dovana, kurią gavo, buvo labai maloni ir netikėta: šešių dienų kelionė kruiziniu laivu į Meksiką kartu su visais keturiais vaikais. Bet dar didesnis netikėtumas laukė išvyniojus įteiktą siurprizą.
Tai buvo Popiežiaus Benedikto XVI specialus apaštalinis palaiminimas su linkėjimais Dievo malonių. Ilgai Regina žiūrėjo žado netekusi ir vis klausė, ar tas palaiminimas tikras? Pravirko iš didelio džiaugsmo...
