Žurnale tiltus tarp Lietuvos ir Lenkijos tiesia ir kitos kultūros asmenybės: rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, istorikas Alfredas Bumblauskas, rašytoja Olga Tokarczuk, dailininkas Stasys Eidrigevičius, Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis, profesorius Alvydas Jokubaitis, rašytojas Tomas Venclova. balerina Margarita Simonova.
Žurnalistės Jolantos Mišinytės rengto interviu su Maciejumi Leonu Radziwiłłu ištrauka
<...>
– Ar atsimenate, kada pirmąsyk suvokėte, jog priklausote išskirtinei šeimai?
– Gana vėlai. Mano tėvai – Albertas Hieronimas Radziwiłłas ir Anna Maria Czartoryska – buvo labai kuklūs žmonės, jaunystėje dėl savo kilmės persekioti, patyrė daug sunkių išbandymų. Tėvai, kai su broliu Konstanty ir seserimi Zofia jau žinojome, kad esame kiek kitokių šaknų nei dauguma bendraamžių, diegė mums taisykles, apibūdinamas prancūzišku posakiu: „Noblesse oblige“ („Padėtis įpareigoja“). Radvilos pavardė reiškia anonimiškumo netektį ir papildomas pareigas. Pamenu, kai mokykloje mokytojas skaitydavo mokinių pavardes, tardamas manąją dairydavosi, kuris čia Radvila. Visada buvau matomas. Žinojau, kad jei iškrėsiu ką nors bloga, poelgis iškart bus pastebėtas ir sukels nuostabą. O jei nuveiksiu ką gera, tai dar labiau sustiprins mano – kaip Radvilos – pozicijas.
– Kas iš artimųjų padarė didžiausią įtaką Jūsų asmenybei?
– Milžinišką vaidmenį suvaidino senelė Maria, tėvo mama. Jos aristokratiško gyvenimo prisiminimai atrodė kaip rojus. Buvo labai komunikabilus žmogus, bemaž kasdien sulaukdavo svečių – bičiulių, senojo elito atstovų. Taip pat gaudavo krūvas laiškų iš po pasaulį išsibarsčiusių giminaičių, draugų, ir man juos garsiai skaitydavo. Iš pradžių tai kėlė nuobodulį, bet vėliau ir pats įsitraukiau į tuos susibūrimus ir pokalbius. Juk tarp senelę lankiusių asmenų buvo gimusių dar XIX amžiuje! Atkreipiau dėmesį, kad tie žmonės, vakarykščiai bankininkai, pramonininkai, žemvaldžiai, puikiai išsilavinęs finansinis elitas, staiga praradę viską, niekada dėl to nesiskundė. Negirdėjau dejuojant ir senelės, nors buvo netekusi ne tik aristokratei įprasto gyvenimo būdo, turtų, bet ir savo viso labo 42-ejų metų vyro. Mano senelis Konstanty Mikołajus Radziwiłłas kovojo su naciais, dalyvavo Varšuvos sukilime. Pakliuvęs į vokiečių nelaisvę, buvo kankinamas ir užmuštas. Jo palaikai netyčia rasti žūties vietoje po 25-eių metų vykstant statyboms.
– Augote laikais, kai iš Radvilų didybės, įtakos, milžiniškų turtų ir aristokratiškų pomėgių buvo likę tik prisiminimai. Kaip gyveno Jūsų šeima, Lenkijoje įsigalėjus komunistų valdžiai?
– Gimiau 1961-aisiais, kai blogiausi aristokratams laikai jau buvo praeityje. Su broliu ir seserimi augome paprastoje aplinkoje, dviejų kambarių bute. Kuklus gyvenimas man buvo stiprus motyvas stengtis, mokytis, siekti tikslų. Manau, labiausiai nukentėjo mūsų tėvų karta, 1949-aisiais ir 1950-aisiais laikiusi abitūros egzaminus. Mano mama buvo puiki mokinė, tačiau dėl kilmės ją nuolat terorizavo saugumiečiai. Žadėjo leisti tęsti mokslą universitete su sąlyga, kad taps jų agente. Mama svajojo studijuoti tiltų statybą, vėliau geologiją, bet kadangi atsisakė tapti saugumo informatore, nieko iš tų svajonių neišėjo. Buvo labai apsiskaičiusi, gabi, net neabejoju, kad būtų nesunkiai gavusi profesorės laipsnį, tačiau visą gyvenimą pradirbo universitete sekretore. Nepaisant to, nejautė jokio kartėlio, kad kažkas sugadino jai gyvenimą.
Radvilos viską ištvėrė, nes dauguma pasižymėjo atkaklumu, visada siekė veikti ką nors įdomaus. Nors labai nemėgstu buvusios santvarkos, turiu pripažinti, kad lenkiška komunizmo versija buvo palyginti liberali. Juk Sovietų Sąjungoje mano kilmės žmones tiesiog žudė. O aš niekada nesusidūriau su negatyvia reakcija dėl to, kas esu, niekas nevadino klasiniu priešu ar darbo liaudies kraujasiurbiu. Atvirkščiai – kai Lenkijoje galutinai nusivilta socializmu, į mūsų, aristokratų šeimų, praeitį imta žvelgti kaip į kažką įdomaus, spalvinga.
Beje, dauguma Radvilų su savo valdiniais bendravo tikrai gerai. Jeigu ne tų paprastų žmonių pagalba, mano šeima būtų vargusi gerokai labiau. Tėvas iš vokiečių nelaisvės grįžo itin ligotas. Senelė Maria nebuvo praktiškas žmogus. Geri žmonės iš buvusių mūsų giminės dvarų, kur dirbo, vogdavo maistą ir nešdavo maniškiams. Vienas darbininkas netgi nušvilpė ir atvedė mano tėvams karvę, – už tokius dalykus tada galėjai dešimt metų lagerių gauti.
Toks dėkingumas rodo, kokiomis vertybėmis vadovavosi aristokratija, kad ji siekė ne tik maudytis turtuose, bet ir pasirūpinti žmonėmis, kurie prisidėjo prie tos gerovės. Kai kurie Radvilų tarnai dirbdavo šeimomis ir net kartomis, tad tikriausiai jiems nebuvo blogai. 1939 m. sovietai įžengė į mano artimųjų Olykos pilį Voluinėje, areštavo ten gyvenusį Januszą Radziwiłłą – žymią figūrą, politiką, prieškario aristokratijos lyderį. Akcijai vadovavęs enkavėdistas nutarė, kad vietiniai žmonės turėtų nuspręsti, kaip pasielgti su ponu. Lenkų tarp jų buvo mažuma, daugumą sudarė ukrainiečiai ir žydai, tarpusavio įtampa jau tvyrojo. Tik du bendruomenės nariai pakėlė rankas už tai, kad Januszas būtų sušaudytas. Kaip pasielgė enkavėdistas? Ogi sušaudė tuodu, nes paprieštaravo liaudies valiai.
Nesvyžiaus Radvilos taip pat buvo suimti. Tarp suimtųjų atsidūrė ir vasaroti iš Romos pas sūnų atvykusi tuomečio Nesvyžiaus valdytojo motina, bet tada ta šeima dar turėjo didelę tarptautinę įtaką, o ponia iš Romos buvo artima Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III žmonos draugė. Karaliaus žmona paprašė italų užsienio reikalų ministro Ciano pagalbos. Šis kreipėsi į Ribbentropą. Ribbentropas paskambino Molotovui. Šeima buvo išlaisvinta su sąlyga, kad Mussolini paleis iš kalėjimo penkis komunistus.
<...>
– Jūsų žmona Maria Anna taip pat – iš Radvilų giminės. Ar kilmės požiūriu sau lygią antrąją pusę rinkotės sąmoningai?
– Yra kelios Radvilų linijos. Aš priklausau Šydloveco – kurios atstovai valdė netoli Radomo esančią Šydloveco pilį. Mikalojus Juodasis Radvila vedė Šydloveco kanclerio K. Szydloweckio dukrą, ši buvo paskutinė savo giminės atstovė, tad galop Šydlovecas atiteto Radviloms. Maria Anna yra iš kitos Radvilų linijos. Mūsų bendras artimiausias protėvis gyveno XVIII amžiuje. Kai sutuoktinius jungia bendras kultūrinis kodas, lengviau gyventi. Mes su žmona tikrai nešnekame apie Radvilų istoriją kiekvieną dieną, bet veidai iš senųjų ant namų sienų kabančių šeimos portretų žvelgia į mus kasdien, ir tas ryšys mums abiem labai svarbus. Ne mažiau svarbi man ir kita LDK magnatų Čartoryskių giminė. Esu Čartoryskių fondo pirmininkas, taigi prisidedu ir prie šios tradicijos palaikymo.
Jūsų brolis susilaukė aštuonių vaikų, sesuo – septynių, pats turite penkias atžalas. Panašu į šeimos sąmokslą daryti viską, kad Radvilų ir toliau būtų kuo daugiau.
Man gyvenimas be vaikų neturi prasmės. Gal be jų būčiau į dugną nusiritęs? Gal gerčiau degtinę ir nieko neveikčiau? (Juokiasi.) Šeimos dabar dažniausiai mažos, auga po vieną atžalą. Šiuolaikiniai žmonės neretai žvelgia į vaikus kaip į išlaidas, investicijas, kurios niekada negrįžta. Užaugusieji be brolių, seserų nė neįsivaizduoja, ką prarado per tėvų trumparegiškumą, egoizmą. Net jei gimdytojai susilaukia antro vaiko po dešimties metų, tai jau nebe tas. Broliai, seserys turėtų būti artimi pagal amžių. Mes su broliu ir sese galėdavom visą dieną peštis, bet vakarais plepėdavom iki išnaktų, kol tėvai supykdavo, kad neinam miegoti. Mūsų ryšys labai stiprus iki šiol. Suprantame vienas kitą be žodžių ir besąlygiškai pasitikime vienas kitu, net jei ir susitinkame tik kartą per du mėnesius. Panašūs santykiai sieja ir su pusbroliais, o jų yra daugybė. Juk mano senelis iš mamos pusės buvo iš dešimties vaikų, mama – iš aštuonių. Žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi. Man gyvenime sekasi, tad galiu kitiems padėti, bet jei būtų atvirkščiai, žinau, kad niekas iš artimųjų neatsisakytų padėti ir man.
Visas interviu – rugsėjo mėnesio žurnale „Moteris“
Rugsėjo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – balerina Margarita Simonova. Viršelis – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografė – Agnė Gintalaitė, stilius – Justės Kubilinskaitės, makiažas – Julijos Estko, šukuosena – Viktorijos Jasiūnaitės).
