aA
Žurnalistė, rašytoja, muziejininkė, nenuilstanti kultūros paveldo puoselėtoja, po kruopelę jo faktus nešanti į didįjį Lietuvos dvasios paveikslą. Tokiais žodžiais galima apibūdinti kovo 11-ąją savo 80-ąjį gimtadienį atšventusią ir jau aštuonioliktą knygą – „Žingsnis po žingsnio“ išleidusią Mariją Macijauskienę.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje Mariją Macijauskienę su jubiliejumi sveikino „Nemuno“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas
© Z.Baltrušio nuotr.

Iš to pusantro tuzino – aštuoni poezijos rinkiniai, o kitos – kultūros istorijos apybraižos, memuarai, eseistika, štrichai iškilių asmenybių portretams. Jų Marija Macijauskienė, dirbusi „Jaunimo gretų“, „Kauno tiesos“, „Nemuno“, „Gimtojo krašto“ redakcijose, vienuolika metų vadovavusi Lietuvių literatūros muziejui, sutiko daug.

Tarp jų – menotyrininkas Paulius Galaunė, žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius Juozas Keliuotis, režisierius Juozas Miltinis, tapytojas Antanas Gudaitis, prieškario šviesuoliai, pažinti ankstyvoje jaunystėje tetos gydytojos Jadvygos Žakovičaitės namuose Kaune, rašytojai, po karo atsidūrę už Atlanto, su kuriais susirašinėta dirbant muziejuje ... Laki literatės plunksna ir kultūros paveldo rinkėjos jautri intuicija tų susitikimų ir laiškų pokalbius, nuotaikas, atmosferą, unikalias detales pavertė knygomis. Jų išliekamoji vertė laikui bėgant tik didės, nes beveik viskas užrašyta iš pirmų lūpų, pagrįsta autentiškais įspūdžiais.

Gabumus pareiga augino

„Kai pradėjau 1949-aisiais publikuoti savo eilėraščius, mokyklines išplėstines informacijas, negalvojau būti žurnaliste. Man tada buvo svarbu užfiksuoti, kad faktas nedingtų. Vėliau pamažu, su amžiumi, mano plunksnos interesai augo ir plėtėsi. Gyvenimas diktavo ir rodė kelią“, – sako Lietuvos žurnalistų ir rašytojų sąjungų narė Marija Macijauskienė.

Miškų urėdo ir mokytojos šeimoje jubiliejiniais Lietuvai 1930-aisiais metais gimusi Marija augo namuose, pilnuose knygų, muzikos, pas tėvus dažnai viešėdavo garbingi svečiai. Vienas iš jų, poetas aušrininkas Dagilėlis Žakavičių Marytei pranašavo didelę ateitį. Tačiau nuo mažens gražiai piešusios ir muzikalios mergaitės šviesias viltis aptemdė sovietinė okupacija. Po karo šeima buvo išdraskyta. Tėvas suimtas ir išsiųstas į lagerį Šiaurėje.

Mariją ir jos seserį paėmė globoti Kaune gyvenusi teta. Motina liko gyventi su viena dukra, nes visų išlaikyti nepajėgė, o ir ateitis buvo – kaip ant parako statinės, juk politinio kalinio žmona... Tetos Jadvygos Žakovičaitės namuose paauglė Marytė sutiko daug įžymių Lietuvos šviesuolių, kurių veidai ir vardai paliko neišdildomą pėdsaką jos atmintyje. Kai kurie po daugelio metų persikėlė į Marijos knygų puslapius.

„1949 metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokiausi viename kurse su Justinu Marcinkevičiumi, Alfonsu Maldoniu, Algimantu Baltakiu. Dabar pati stebiuosi: kaip visur suspėjau? Juk ne tik mokiausi universitete, bet ir lankiau dramos studiją prie Vilniaus akademinio dramos teatro, dainavau akademiniame chore, šokau ansamblyje pas Juozą Lingį, užsiiminėjau menine gimnastika. Negana to, trečiame kurse ištekėjau, bet diplomą gavau laiku – 1954 metais“, – prisimena Marija.

Gyventi taip, tarsi para turėtų ne dvidešimt keturias valandas, o dvigubai daugiau, kiekvieną minutę tausoti it vandens lašą dykumoje ir praleisti ją naudingai, būsimoji žurnalistė ir rašytoja apsisprendė dar vaikystėje. „Buvau gal aštuonerių, kai nugirdau mamos pokalbį su kaimyne. Toji mane visaip gyrė, o mama pasakė: tikrai, Marytė labai gera mergaitė, bet iš mano trijų vaikų pati negabiausia.

Mat man aritmetika nekaip sekėsi, eilėraštį atmintinai neiškart išmokdavau. Nuo tos dienos mano gyvenime atsirado ir iki šiol tebėra toks dalykas kaip dienotvarkė ir pareiga. Kasdien laikas teka suplanuota vaga. Padarau mankštą ir imuosi konkrečių užsibrėžtų darbų“, – pasakoja rašytoja ir žurnalistė, pasirinkusi kuklią ir asketišką buitį.

Kas buvo Marijos namuose, matė, kokie kalnai knygų, žurnalų, laikraščių ten stūkso, ir tik šeimininkė susigaudo jų labirintuose. Užauginusi du vaikus (deja, dukra mirė pačiame jėgų žydėjime), rašytoja jau seniai gyvena viena, atsidėjusi savo veiklai, kurios reikalingumą pabrėžia ir kolegos bei literatūros tyrinėtojai.

Spaudai ir muziejininkystei atiduoti dešimtmečiai

„Kultūrinio istorinio paveldo užfiksavimas permainingame mūsų tautos gyvenimo fone užima itin svarbią vietą. Kiekvienas liudijimas yra reikalingas – ar tai būtų visuomenės veikėjo memuarai, ar istorinių pervartų laikotarpio amžininko pasakojimas. Todėl pastangos užrašyti ir išspausdinti tokio pobūdžio tekstus yra sveikintinos“, – pastebi literatūrologė  dr. Eugenija Vaitkevičiūtė, recenzavusi ne vieną M. Macijauskienės knygą.

Gyvenimo aštuoniasdešimtmečio ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo dvidešimtmečio išvakarėse pasirodė monumentali M. Macijauskienės esė knyga „Žingsnis po žingsnio“. Pasak autorės, tai yra „ne vienerių metų pasivaikščiojimas Laiko gatve, tai sutinkant, tai prasilenkiant, o jau kitą sykį susitikus ir paūturiuojant.“ Į ją sudėti įdomūs ir nepakartojami prisiminimai apie pokario metų kultūrinį gyvenimą, pamąstymai apie žmones, kurie kupini meilės ir pagarbos.

Kaune gimusi žurnalistė, poetė, prozininkė Marija Macijauskienė verčia svarbiausius savo biografijos puslapius: „1938-1942 m. mokiausi Pakruojo pradinėje mokykloje, paskui Linkuvos gimnazijoje, 1944-1945 m. – Pakruojo progimnazijoje, nuo 1945-ųjų iki 1949-ųjų – Kauno II mergaičių gimnazijoje. Ją baigusi studijavau Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, paraleliai mokiausi Dramos studijoje prie Vilniaus akademinio dramos teatro. Pirmoji darbovietė – žurnalas „Jaunimo gretos“, kuriame įsitvirtinau po „bandomojo rašinio“ – apybraižos apie kaimo gydytoją.“

Ketveri metai žurnale, paskui – atsikraustymas su šeima į gimtąjį Kauną ir vienuolika darbo metų „Kauno tiesos“ kultūros ir mokyklų skyriuje. Po dienraščio – nauja patirtis ką tik įkurtame „Nemuno“ žurnale, neilgas tarpsnis savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ ir 1969-aisiais sėkmingas „nutūpimas“ Literatūros muziejuje. Ilgam, nes ten Marija pasijuto savo stichijoje. Pradėjusi jaunesniąja moksline bendradarbe, netrukus tapo jo direktore, tame atsakingame poste išdirbo vienuolika metų.

„Tai buvo nelengvas laikas – ideologinis spaudimas, ūkiniai rūpesčiai, laviravimas. Tačiau šviesių valandų, padovanojusių susitikimus su nuostabiais žmonėmis, buvo daugiau“, – atsigręžia į praeitį rašytoja.

Ilgą žurnalistės patirtį turinčiai Marijai Macijauskienei rūpi, kurlink šiandien eina mūsų žiniasklaida, kai savininkai kartais ją labai primityviai traktuoja tik kaip verslą, tarsi tai būtų dešrų darymas.

„Tikras žurnalistas neturi skaitytojo murkdyti atmatose (kaip dabar pasitaiko), bet vesti jį, būti sudėtingų kalnų perėjų vedlys, skatinti mąstyti, ieškoti, tobulėti. O dabar dažno spaudos, radijo ir televizijos žurnalisto pomėgis – žiūrėti pro rakto skylutę ar kilnoti kitų apatinius baltinius. Tai jau iškreiptas žurnalisto pašaukimo supratimas. Gėda skaityti tokias medžiagas, tarsi turgaus bobų plepalus, siekiant sensacijos, tuo pačiu kiršinant žmones vienus su kitais, o apie atsiprašymą nėra ko ir kalbėti“, – apgailestauja žurnalistikos senjora.

...Ir gimnastė rugiagėlės mėlynumo akimis

Kad skaitytojams nesusidarytų įspūdžio, jog Marija buvo nuobodi pareigos vergė, panaši į Lenino bendražygę Krupskają, reikia atversti ir kitą jos gyvenimo paveikslo pusę. Pirmą kartą Mariją Macijauskienę pamačiau būdama studentė. Aš atlikau praktiką „Kauno tiesoje“, o ji užėjo į redakcijos kultūros skyrių pas buvusias koleges. Linksma šviesiaplaukė rugiagėlės mėlynumo akimis kažką koketiškai pasakojo moterims apie gerbėją – muziejaus svečią, rašytoją iš Maskvos, kurį lydėjo į Palangą.

„Maryte, ar dar padarytum špagatą?“ – paklausė bičiulės. „Laisvai“, – atšovė Marija, avinti lakiniais aukštakulniais ir mūvinti tą sezoną pašėlusiai madingas juodas tinklines kojines, juokais kilstelėdama sijonėlį. Jai išėjus pasmalsavau: o ką, ji špagatą gali padaryti? „Žinoma, ir ne kartą yra tą dariusi redakcijoje. Marija – buvusi gimnastė“, – išgirdau.

Pamenu, kaip gražiai apie Marijos akių žydrynę, kurioje išsyk nuskęsdavo vyrai, yra jos septyniasdešimtmečio vakare kalbėjęs rašytojas Robertas Keturakis. Jis pastebėjo ir unikalią jos dosnios asmenybės savybę – pastangas auginti kitus. Marija Macijauskienė visada pasidžiaugia kultūros žmonių darbais, kolegų knygomis, straipsniais, skatina juos leisti knygas, neišbarstyti to, kas gali būti sukaupta ir padėta į aruodą kaip žinia ainiams.

Pati Marija laiko, kad didžiausius darbus, išsaugant Lietuvos kultūrinį palikimą ir atgaivinant atmintį, yra nuveikusi Literatūros muziejuje ir jo filialuose (Salomėjos Nėries memorialinis Palemone, V. Mykolaičio-Putino – Pilotiškėse, K. Būgos – Pažiegėje, P. Cvirkos – Kaune ir Klangiuose).

„Dirbdama Literatūros muziejuje, literatūros klausimais konsultavau ne tik įvairius Lietuvos muziejus, bet ir Sankt Peterburgo (kuriant F. Dostojevskio memorialinį muziejų), Maskvos (kuriant V. Majakovskio muziejų) kultūros darbuotojus. Taip pat teko dalyvauti diskusijose kuriant ekspoziciją latvių klasiko Janio Rainio pajūrio vasarnamyje.“

Apybraižą ir esė Marija Macijauskienė vadina mėgstamiausiais žanrais. „Juos rašant atsiveria erdvės žodžiams, pastebėjimui, atvaizdui ir analizei. Gali sukurti, nutapyti tos ar anos asmenybės portretą, situaciją, užfiksuoti laiko ženklus. Kalbu apie tokią apybraižą, kuri priartėja prie grožinės literatūros kranto“, – kalba pašnekovė.

Plunksnos veteranė apgailestauja, kad šiandien Lietuvoje nėra aiškios kultūrinės veiklos strategijos. „Kultūrai skirti pinigai iššvaistomi visokiems vienadieniams fejerverkams, abejotiniems renginiams. Liūdniausia, kad mes nesaugom savo kultūrinio palikimo ir tų žmonių, kurie dirba kūrybinį darbą (turiu omeny rašytojus, dailininkus, muzikus, mokslininkus, muziejininkus). Beveik visai nutraukti ryšiai su senaisiais kultūros „kareiviais“, o juk jie kupini informacijos, kurios dabartinė karta nežino, o ateities kartos gali niekada ir nesužinoti.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos grėsmių akivaizdoje – svarbus iššūkis Lietuvai: ekspertai įvardijo, koks žingsnis būtų pražūtingas (38)

Kas turi dar įvykti, kad lietuviai nebesiilgėtų Sovietų Sąjungos? Kuri šalis mums atrodo pati...

Įtampa Vilniaus daugiabutyje: kaimynui pradėjus remontą – pradėjo griūti visas namas (48)

Nenori susipykti su kaimynu, nepradėk remonto, – sako žmonės. Vieno Vilniaus daugiabučio...

Kelionės tikslas – Jordanija: turistų neišlepinta šalis lietuvį stebino kiekviename žingsnyje

Prieš pradėdamas norėčiau įspėti – jei Jūs esate poilsį paplūdimyje mėgstantis turistas,...

Vytautas Landsbergis: Lietuva neteko labai svarbaus žmogaus, savo gyvasties, balso ir liudijimo (226)

„ Lietuva neteko labai svarbaus žmogaus, savo gyvasties, balso ir liudijimo“, – taip apie Jono...

Kuzminskas – apie mūšio su „Žalgiriu“ svarbą, norą pasirodyti ir Kurtinaitį Eurolygoje specialiai Krepšinis.lt iš Milano

Milano „Olimpia Armani“ ekipos puolėjas Mindaugas Kuzminskas Eurolygos rungtynių su Kauno...

Valdo Adamkaus prisiminimai apie Joną Meką: jis buvo realistas su meniška gyslele (17)

„Paprastas žmogus, realistas, jaučiantis gyvenimo pulsą, bet savyje turėjęs meniškąją...

Gydytoja Lina arabų šalyje užsiima vienu pavojingiausių darbų: bet kuriuo metu geras gyvenimas gali pasibaigti (104)

Lina Skutaitė-Chaudhary gali save drąsiai vadinti gydytoja ekstremale. Ši akušerė-ginekologė...

Mirė Jonas Mekas papildyta (108)

Trečiadienį mirė žinomas lietuvių kilmės menininkas Jonas Mekas .

Naujame „Eurovizijos“ atrankų filmavime – netikėti dalyvių prisistatymai ir naujų favoritų paieška pildoma (9)

Trečiadienio vakarą LRT Didžiojoje studijoje prasidėjo jau ketvirtasis „Eurovizijos“...

Spūstys Vilniuje: eismą sutrikdė 5 automobilių avarija (31)

Trečiadienį Vilniuje, Geležinio Vilko g., susidūrė 5 automobiliai. Pranešama, kad dėl eismo...