aA
Prie kasdienio popkultūros brovimosi pamažu baigiame priprasti. Tačiau dėl gajos jos sklaidos berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas vyr. dirigentas prof. Vytautas Miškinis neskuba kaltinti tik televizijos. Jo teigimu, daug pavojingiau tai, kad nėra tvirtų kultūrinių pamatų, kuriuos dar vaikystėje pakloja šeima, mokykla ir valstybė.
Iš kairės: Modestas Pitrėnas, Rūta Ščiogolevaitė, Vytautas Miškinis
© A.Didžgalvio nuotr.

- Jau pradinėse klasėse vaikai susiduria su labai aiškia disciplinų hierarchija: viršūnėje – tikslieji mokslai, pačioje apačioje – nuvertintas meninis ugdymas. Ar tai, kad visuomenę šiandien reikia artinti prie akademinės muzikos, nėra skaudus šio požiūrio rezultatas?

Šiandien operos teatras vis dar paklausus. Neretai, pasibaigus repertuarui, publika prašo pakartoti spektaklį. Taigi žmonės šį žanrą mėgsta ir vertina, ypač vyresnioji karta. Tačiau dabartinė ugdoma kitaip. Anksčiau bendrojo lavinimo mokyklose buvo privalomas estetinis auklėjimas.

Kiekvienoje mokykloje turėjo veikti meno kolektyvai, o meninė saviraiška buvo prieinama kiekvienam vaikui. Beje, buvo privalomas ir choras. Kai jam vadovaudavo išsilavinęs choro vadovas, jį palaikydavo mokyklos direkcija, o vaikai į jį nebūdavo varomi prievarta, rezultatai būdavo sėkmingi.

Šiuo metu mokyklose dainavimas neprivalomas, muzikos pamoka vyresnėse klasėse – tik pasirinktinė, o tai, ar mokykloje veiks choras, priklauso tik nuo mokyklos vadovybės poreikių. Dėl to nukenčia estetinis išsilavinimas ir bendras požiūris į meną. Vaikai tapo technokratiški.

Jie retai domisi rimtais pasaulinio lygio kūriniais, juos domina tik tai, kas populiaru. Be abejo, vaikai imlūs tam, kas skamba aplinkui.

Naivu manyti, kad prievarta brukama klasikinė muzika ką nors pakeis. Reikia pradėti nuo švietimo, nuo mokyklos. Romėnų filosofai sakydavo: muzikai kurčias žmogus yra neišsilavinęs žmogus. Pažiūrėkime, kiek į menus investuodavo graikai. Kiek į juos net šiandien investuoja šiuolaikinės didžiosios šalys, nes supranta, kad tik kūrybingas žmogus kelia ekonomiką.

Tačiau jei vaikystėje nežadinamas kūrybiškumas, bėgant laikui jis savaime apmiršta. Lankantis Japonijoje įsiminė tenykštis požiūris į muziką. Japonai neskuba mokytis užsienio kalbų – esą jeigu jiems jos reikės keliaujant, pasisamdys gidą. Tačiau japonai nuo mažumės užkrečiami menais – kad būtų valstybei naudingi.

- Ko reikėtų, kad ir mūsų šalyje atsirastų panašus požiūris į meninį ugdymą?

Vytautas Miškinis
Vytautas Miškinis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Labai svarbu pakloti tvirtus pamatus mokykloje. Žinoma, reikšmingas ir šeimos vaidmuo. Tačiau jeigu naujoji karta, atėjusi po nepriklausomybės, meniniam auklėjimui nebeteikia jokios reikšmės, ji savo vaikų ta dvasia neugdys. Antra vertus, vaikai labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio, dėl to tėvai juos mieliau veda į sporto užsiėmimus, o ne į pamokas, per kurias reikia sėdėti, pavyzdžiui, mokytis groti.

Neseniai kilo didžiulis triukšmas dėl neformalaus ugdymo reformos – muzikos mokyklų statusas buvo pakibęs ties nežinia, o jų veiklą siekta patikėti mokykloms arba kultūros centrams. Žinoma, kad toks požiūris neteisingas. Toks siekis veikiau susijęs su mokinio krepšelio lėšų judėjimu, tam tikrų suinteresuotų institucijų politika. Kodėl turime griauti sistemą, kuri savo privalumus gyvenime jau įrodė?

Be abejo, muzikos mokyklos valstybei kainuoja, bet juk ši investicija atsiperka. Kada tai suprasime? Trūkstant lėšų, valdininkai savo veiksmams pateisinti suranda įvairiausių priežasčių. Kadangi vaikai mokyklose labai apkrauti, krūvis mažinamas šalinant papildomus užsiėmimus.

Kodėl būtent taip? Be to, kas nustatė, kad vaikas negali viršyti penkių savaitinių papildomo ugdymo valandų šalia vidurinės mokyklos pamokų? Ar tikrai jo galimybės tik tokios? Ar sportininkas gyvenime ko nors pasiektų, jeigu treniruotųsi tik po vieną valandą?

Ar kas nors skaičiuoja normas, kai vaikai, ruošdamiesi ateičiai, samdosi korepetitorių, papildomai semiasi žinių iš įvairių šaltinių ir aukoja valandų valandas laisvalaikio? Šių psichinių, emocinių, fizinių sąnaudų niekas neskaičiuoja, jų nereglamentuoja. Dėl valstybės negalėjimo apmokėti kenčia vaikai. Taip, meninis ugdymas – brangus malonumas, bet valstybė turi pasverti, į ką investuoti, ir numatyti savo sprendimų padarinius.

- Popkultūros ir rimtosios muzikos kontrastas bene ryškiausias šalies periferijoje. Ar dėl to tikrai kalta tik televizija?

Mieste augantys vaikai turi bent dešimt kartų didesnę veiklos pasiūlą nei bet kurioje kaimo vietovėje. Ką daryti provincijos vaikui, jei neturi nei kultūrinių programų, nei galimybių sportuoti? Poreikiai tenkinami pagal gyvenamosios terpės teikiamas galimybes.

Tačiau kultūrinės veiklos paklausa šiuo metu didžiulė. Kita vertus, visada susiduriama su vadybiniais ir finansiniais klausimais. Geras simfoninis orkestras negali skirti daug lėšų nei savireklamai, nei galimybei atvykti į provinciją. Rimtas žanras reikalauja investicijų, ypač intelektinių, ir laiko. O štai popkoncertai kainuoja labai mažai.

Pažiūrėkite – tris kartus pasirodė televizijoje, ir jau „žvaigždė“.

Provincijos kultūros centrai gauna nedidelį finansavimą, tad, norėdami išsilaikyti, ir rengia jų koncertus. Bet ar tai mūsų tautos genofondas?

Kuo tapsime, jeigu visiškai atmesime savo savastį? Juk visa populiarioji kultūra atėjo ne iš mūsų vidaus kultūros, o iš svetur. Taip mes savastį ir prarasime. Nesakau, kad negalima niekur dairytis.

Esu už tradicijų derinimą su dabartiniu kvėpavimu: už Petro Vyšniausko ir Veronikos Povilionienės improvizacijas, už grupę „ŽAS“, savu stiliumi dainuojančią liaudies dainas, už „Žalvarinio“ ansamblį. Kodėl gi ne?

Šios priemonės yra geros. Juk nedraudžiama tradicijų derinti su modernu. Bet visa tai turi būti atlikta profesionaliai.

Vytauto Miškinio pamokos...(R.Miškinienės nuotr.)

- Kaip Jūs vertinate šiandien kuriamus muzikinius televizijos šou projektus? Ar iš rimtų muzikos žanrų kuriamas šou nėra jų nuvertinimas?

Ne visi televizijos kuriami projektai yra blogi, bet ir ne visi – geri.

Juos vertinti reikėtų atsižvelgiant į tikslą, dėl ko jie kuriami, į turinį bei priemones. Visai neseniai per skirtingus televizijos kanalus matėme net keletą projektų, įtraukusių akademinę muziką. Prieš keletą mėnesių pasibaigusiuose „Chorų karuose“ buvo itin daug komercijos, pop elementų, o eteryje skambėjo iš anksto įrašytos fonogramos.

Anksčiau vykę „Lietuvos balsai“ bei „Triumfo arka“ skyrėsi tuo, kad atlikėjai dainavo tik gyvai. Būtent šie projektai pakėlė rimtosios muzikos prestižą. Apskritai tokias laidas vertinu teigiamai, nors jose kartais atsiranda populiariosios muzikos elementų. Tai kelia rimtų muzikinių žanrų socialinį statusą, o ta visuomenės dalis, kurios muzikinė estetika nebuvo ugdoma nuo vaikystės, į akademinę muziką nebežiūri kreivai, kaip būdavo šiek tiek anksčiau.

- Kokią įtaką mūsų kultūrai padarė prabėgęs laisvės dvidešimtmetis? Kas per šį laikotarpį buvo prarasta?

Tapome labiau kosmopolitiški. Menas vis labiau tampa komercijos objektu. Žiniasklaidos dėmesio centre – tik pop kultūros reiškiniai. Menininko – žvaigždės sąvoka prarado tikrąją prasmę bei vertę. Prarastas gyvas ryšys su etnokultūrinėmis tradicijomis. Už kiekvieną jų tęstinį projektą reikia kovoti.

Net tradicija tapusią unikalią Dainų šventę reikėjo apsaugoti specialiais įstatymais. Valstybė dar nesukūrė aiškios jaunimo estetinio ugdymo koncepcijos. Švietimo reformoje per mažai dėmesio skiriama meniniam ugdymui mokyklose. Šis darbo baras perkeliamas į popamokinę erdvę. Kažkodėl muzikos ir dailės mokyklos atsidūrė neformalaus ugdymo sferoje, nors jos dirba pagal reglamentuotas ir formalizuotas ugdymo programas.

Nebelikus galingo profsąjungų tinklo, meno saviveiklos kolektyvai prarado pagrindinį savo veiklos maitinimo šaltinį. Kultūros rėmimo fonduose jiems skiriama tik nedidelė finansavimo eilutė. Labdaros ar mecenavimo galimybės gerokai apkarpytos įstatymais. Aš jaučiuosi nelabai jaukiai, būdamas „neformalų“ meno vadovu.

Valdžios vyrai kovoja ne už teigiamas idėjas, ieško ne finansinių išteklių joms įgyvendinti, bet kaip nuo ko nukirpti ir sutaupyti valstybei vieną kitą litą. Sistemos kūrimas – ilgas ir skausmingas kelias. Neabejotina, kad jam būtinos finansinės investicijos.Tik jo ekonominis efektas ne visada pamatuojamas. Apsiribojama tik esamų pinigų skaičiavimu. O viską sugriauti galima vienu parašo brūkštelėjimu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gavo baudą už stovėjimą, bet kai paprašė nuotraukų, išgirdo absurdišką pasiūlymą (9)

Gaunate baudą už tai, kad pažeidėte kelių eismo taisykles ( KET ), tačiau ką tiksliai padarėte...

Ekspertai: Mozambiko sukčiai taikėsi į tuos, kurie gali susimokėti (3)

„Žmonės prigąsdinti, kad vien už praleistą skambutį, kaip iš kokio siaubo filmo, dings...

Jurgita Petrauskienė: įvedus reformą mokyklas paliko tik kelios dešimtys mokytojų (193)

Šių metų rugsėjo mėnesį mokyklas pasiekusi naujiena – etatinis darbo užmokestis – sukėlė...

Be dviejų lyderių žaidęs „Žalgiris“ nepaliko vilčių dzūkams Grigonio sezono rungtynės (11)

Pirmadienį vakare „Betsafe-LKL“ čempionato X turą užbaigė akistata Alytuje – „Dzūkija“...

Prieštaringai vertinama Kalvarijų gatvė: kokį būstą čia siūlo įsigyti ir už kiek? (4)

Kalvarijų gatvė , nors ir nėra pati ilgiausia Vilniuje, bet neabejotinai viena iš tų, kur...

Adomaitis įvardino didžiausią reikšmę „Rytui“ turėsiančią statistikos grafą (10)

Vilniaus „Rytas“ antradienį Europos taurės varžybose sieks revanšo prieš D grupės lyderę...

Šiaurės Korėjos paslaptys: šalis vis dar slepia raketų bazes?

Šiaurės Korėja turi mažiausiai 13 nedeklaruotų bazių mobilioms, branduolinį užtaisą nešti...

Apsipirko internete: už šlamštą pinigų negrąžina (75)

Elektroninėje parduotuvėje Pačiupk.lt įsigytų prekių kokybe nepatenkinta vilnietė Ligita...

Ar vaisiai lygu desertui: kiek cukraus turi skirtingi vaisiai

Vaisiai saldūs natūraliai, bet ne visuose cukraus kiekis vienodas. Žinoti, kiek vaisiai turi...

Žinomos mamos apie išlaidas vaikų daiktams: patarė, kur pirkti pigiau (7)

Ne viena mama prisipažins, kad pro akį traukiančius, šiltų spalvų ir mielų raštų vaikiškus...