aA
Tie, kurie dabar dūsauja prisimindami senus gerus laikus, kai „moterys buvo skaisčios, žodis „garbė“ dar nebuvo praradęs savo prasmės, o visi produktai buvo ekologiški“, tiesiog mažai žino apie praeitį.
Barzdaskučiai
© Vida Press

Vos prieš tris šimtmečius vaiką ankstyvoje vaikystėje galėdavo nupirkti ir suluošinti, kad paskui pelningai parduotų, nekaltas nuospaudos šalinimas galėjo baigtis mirtinu kraujo užkrėtimu, o po mirties žmogui dažnai neleisdavo normaliai pagulėti savo paties kape, rašo kulturologia.ru.

Tais pačiais laikais, be visuotinai priimtų ir netgi santykinai sąžiningų uždarbiavimo būdų, egzistavo nemažai profesijų, kurių etinė pusė šiandien atrodytų atgrasiai. Štai trys tokios profesijos.

Lavonų vagys

Ilgą laiką Anglijoje, kaip ir likusioje Europoje, su pomirtine egzistencija buvo visapusiška tvarka. Skrosti kūnus buvo draudžiama – šiaip ne taip, dieviškas indas, o su pažeidėjais buvo elgiamasi žiauriai. Medikams teko pasitenkinti Romos gydytojo Galeno traktatais, kuris daugiausiai skrosdavo gyvūnus, o apie žmogaus kūną išvadas darydavo pagal analogiją.

Kapų plėšimai
Kapų plėšimai
© Wikimedia Commons

Tačiau pačioje XVI amžiaus pradžioje Škotijos karalius Jokūbas IV savo ediktu leido barzdaskučių ir chirurgų korporacijai atlikti skrodimus keturiems mirtimi nubaustiems nusikaltėliams per metus. Ir iškart atsirado dvi problemos. Pirma, vos keturi kūnai visiems, įskaitant studentus – tai niekingai mažai, antra, XVI amžiaus pradžioje Anglijoje ir Škotijoje kartuvės buvo toli gražu ne vienintelis mirties bausmės variantas. O po kai kurių iš jų kūnai ant stalų būdavo, švelniai pasakius, ne prekinės išvaizdos. Be to, daugelyje nuosprendžių be paties nužudymo metodo figūruodavo ir įvairūs įdomūs pomirtinės bausmės variantai, tokie kaip „savaitę demonstruoti jo kūną, siekiant įbauginti“. Suprantama, kad po to, kai kūnas savaitę pakabėdavo geležiniame narve, o ir paukščiai jo neaplenkdavo, medikams beveik nieko iš jo nebelikdavo.

1540 metais toks pat įstatymas buvo priimtas ir Anglijoje. Vėliau metai po metų kvota buvo didinama, tačiau vis tiek keliems tūkstančiams gydytojų, barzdaskučių ir jiems prijaučiančių menininkų, kuriems kaip tik kilo noras pavaizduoti į žmogų, o ne jo šešėlį ant sienos, panašų žmogų, lavonų desperatiškai trūko. Tokioje situacijoje negalėjo neatsirasti juodoji rinka, tad ji netrukus ir atsirado kartu su žmonėmis, pavertusiais lavonų vagystes iš kapinių savo profesija. Anglijoje jie gavo ironišką pavadinimą „atgaivintojai“ (angl. resurrectors).

Pogrindinės lavonų rinkos mastai ir apyvarta pribloškia net pačią lakiausią vaizduotę. Vidutinė šviežio numirėlio kaina siekė nuo 2,5 iki 15 svarų, tai yra nuo trijų iki dvidešimt trijų dirbančio vyro vidutinių mėnesio atlyginimų (o dirbo tada po 14 valandų šešias dienas per savaitę). Tačiau tai, kaip čia pasakius, „bazinės komplektacijos“ kaina, o mirusiųjų nuo kokios neįprastos ligos ar su įgimtomis anomalijomis kūnai kainavo gerokai daugiau – iki kelių šimtų svarų sterlingų.

Kaip tik nebandė vargšai Anglijos gyventojai apsaugoti savo pomirtinę ramybę nuo „atgaivintojų“ – niekas nepadėjo. Tie, kurie turtingesni, užsakydavo sau plieninius karstus, apsaugotus ne prasčiau už banko seifą, o vargingiau gyvenantys stengėsi uždelsti laidotuves tol, kol kūnas nepradės aiškiai irti. Negana to, kapinėse buvo įrengiami apsaugos bokšteliai, tačiau vis tiek kasmet būdavo pavagiama tūkstančiai lavonų. Jeigu yra paklausa, vadinasi, bus ir pasiūla.

Kapų plėšimai
Kapų plėšimai
© Wikimedia Commons

Beje, labai įdomi pati schema, pagal kurią lavonų vagys dirbo. Paprastai kapines užpuldavo šešių-aštuonių žmonių brigada. Visi veiksmai buvo apgalvoti iki smulkmenų: buvo iškasama nuožulni landa iki galinės karsto dalies, ji būdavo išlaužiama, paskui kilpomis ir kabliais kūnas ištraukiamas į paviršių, nuvelkamas, viskas, kas nuo jo nuimama, buvo sugrąžinama atgal į karstą, jis užkalamas, landa iki karsto kruopščiai užkasama, o „klientas“ buvo pakraunamas į vežimą ir išvežamas. Kam taip sudėtingai? Tai dėl Anglijos teisinės sistemos ir anglų gebėjimo šia sistema manipuliuoti.

Faktas, kad iki XIX amžiaus vidurio Anglijoje nebuvo disponavimo savo kūnu normos. Todėl lavonas po mirties būdavo tarsi „niekieno“, kitaip nei aprengti ant jo drabužiai ir kitas gėris – tai jau yra velionio giminaičių nuosavybė. Jeigu „atgaivintojų“ gauja būdavo sučiumpama, jų, geriausiu atveju, galėjo laukti trumpalaikė bausmė už kokį nors „viešosios tvarkos pažeidimą“. O štai už asmeninių daiktų vagystę iš karsto jau buvo galima teisti kaip vagis. Dėl tos pačios priežasties buvo stengiamasi palikti nepažeistą karstą, kad nebūtų pritaikytas kapų išniekinimo įstatymas.

Lygiai taip pat britų nusikaltėliai dirba ir šiandien – šie vaikinai moka išties gerbti savo šalies įstatymus. Tarkime, per apiplėšimą su įsilaužimu į namus, butus ir parduotuves, iš pradžių eina viena grupė, kuri išlaužia langus ir duris, tačiau jie neįsibrauna į patalpą, o paskui juos eina kita, kuri jau išneša daiktus. Ir visa tai dėl to, kad už vagystę su įsilaužimu numatyta iki 14 metų kalėjimo, už paprastą vagystę – iki septynerių, o už privačiai nuosavybei padarytą žalą – vos keli mėnesiai.

„Atgaivintojų“ verslas klestėjo ir nešė milžinišką pelną iki 1832 metų, kai buvo priimtas įstatytas, leidžiantis be jokių kvotų daryti skrodimus mirusiems kalėjimuose ir valstybiniuose pataisos namuose, rastiems gatvėje ir giminaičių neatsiimtiems kūnams bei kitokiems „nereikalingiems žmonėms“. Tačiau net ir po to lavonų vagys nepasitraukė nuo scenos – jie pradėjo vogti garsenybių lavonus, siekdami gauti išpirką. Taip 1978 metais iš Šveicarijos miesto Vevės kapinių buvo pavogtas Charlie Chaplino kūnas ir pareikalauta iš jo našlės 200 tūkstančių frankų.

Kompračikosai

Žmogui, neskaičiusiam Victoro Hugo romano „Žmogus, kuris juokiasi“, šis žodis gali atrodyti kažkokiu įdomiu lotynoamerikanizmu, panašiai kaip „banditos-gangsteritos“. Iš tikrųjų taip buvo vadinami visoje Europoje iki XVIII amžiaus vidurio veikę vaikų su įgimtu luošumu pirkėjai ir pagrobėjai. Ir ne tik pirkėjai. Kai tokių vaikų po ranka nebūdavo, kompračikosai neįgaliais paversdavo sveikus vaikus.

Žmonės su akivaizdžiais išoriniais groteskiškais nuokrypiais dar visai neseniai vietoj gailestingumo sulaukdavo visuotinio susidomėjimo. XX amžiaus pradžioje garsiajame Barnumo cirke dar pasirodydavo neūžaugos ir barzdotos moterys. Neįprastai atrodantys vietinių tautų atstovai tuo pat metu buvo demonstruojami zoologijos sode kartu su drambliais ir zebrais. O XVIII amžiuje ir anksčiau neįgalūs vaikai buvo dar ir vertinga prekė.

Kraupiausios visų laikų profesijos: net skaitant šiurpsta oda
© Vida Press

Gigantai, neūžaugos, hidrocefalitu sergantys asmenys, dvyniai ir kiti panašūs žmonės buvo perkami karaliaus dvarui, kad tarnautų kaip juokdariai, tarnai, gyvi žaislai ir protingi linksmintojai svečiams. Lygiai taip pat juos įsigydavo, kad linksmintų minią cirkuose, mugėse ir viešnamiuose – taip buvo siekiama patenkinti išrankiausių klientų skonį.

Europoje, formaliai nepažinusioje vergijos, visada egzistavo pusiau pogrindinė prekyba žmonėmis. Dažniausiai savo vaikus parduodavo vargšai, nes susilaukdavo jų daug, o maitinti kuo neturėjo. Gyva prekė buvo paklausi, tačiau ypatingo pirkėjų dėmesio susilaukdavo būtent apsigimimai ir luošumas. Paklausą patenkindavo kompračikosai, nuolat keliavę iš vieno miesto į kitą, iš vieno kaimo į kitą, ir visur supirkdavę vaikus ir paauglius.

Tačiau jeigu tinkamų neįgalių vaikų nerasdavo, tai prireikdavo narkotizuojančio nuoviro, peilio, siūlų ir senovinių metodų, kurie paprastą žmogų paversdavo gyva karikatūra. V. Hugo romano pagrindiniam herojui ant veido išpjaunama šypsena. Kitiems buvo sulėtinamas augimas ar išimami kaulai iš sąnarių, arba specialiu būdu laužomas stuburas, kad nugaroje atsirastų kupra. Vaikui buvo sakoma, kad jis serga, tačiau greitai pasveiks, sustiprės ir… Beje, po to jis galėdavo ir nenubusti, nes monarchai ir įvairiausių kolekcijų savininkai supirkdavo ir negyvus luošius, kad vėliau galėtų juos demonstruoti svečiams stiklainiuose su spiritu. Petras I kunstkameroje turėjo visą kūdikių kolekciją su vienokia ar kitokia negalia.

V. Hugo tvirtino, kad tuo pačiu kompračikosai padėdavo karališkiesiems rūmams spręsti problemą su „nepatogiais“ paveldėtojais ir nereikalingais asmenimis „sostų karuose“: kam žudyti ir daryti nuodėmę, kai galima suluošinti ir parduoti gatvės akrobatams? Tik XVII amžiaus pabaigoje į Anglijos sostą atėjęs Vilhelmas III Oranietis uždraudė kompračikosų veiklą ir ėmė sistemingai juos persekioti. Tačiau prekyba neįgaliais vaikais tęsėsi praktiškai dar ir XIX amžiaus pradžioje.

Istoriniuose šaltiniuose beveik neliko visos šios istorijos pėdsakų. Ir daugelis netgi įsitikinę, kad kompračikosai yra ne daugiau nei žiaurus V. Hugo, kuris rėmėsi neaiškiais savo laikmečio gandais, prasimanymas. Tačiau tokia profesija vis dėlto egzistavo ir greičiausiai net ir šiandien ne visur yra galutinai išnykusi. Pavyzdžiui, Indijoje tarp neįgalių žmonių, prašančių išmaldos ant šventyklų laiptų, galima sutikti žmonių su akivaizdžiais grubių operacijų pėdsakais.

Barzdaskučiai

Pamenate, apie juos minėjome pačioje pradžioje? Taip, tais senais gerais laikais barzdaskutys buvo visai ne tai, kas kirpėjas šiandien. Ir tame, kad jiems buvo leidžiama daryti skrodimus kartu su medikais, nėra nieko keisto. Be savo pagrindinės specialybės, barzdaskučiai užsiimdavo tuo, ką mes šiandien vadintume „paramedicina“: šalindavo nuospaudas, atverdavo pūlinius ir šunvotes, raudavo dantis, pridegindavo žaizdas ir nuleisdavo kraują. Kitaip tariant, tai buvo medicinos paslaugos vargšams. Tikro gydytojo, baigusio universiteto medicinos fakultetą, paslaugos kainavo nesuvokiamai daug, todėl tik nedaugeliui buvo įperkamos. Užtat visi žinojo, kad kraujo nuleidimas yra geriausias vaistas vos ne nuo pusės ligų. Ir gydėsi pas barzdaskučius.

Barzdaskučiai
Barzdaskučiai
© Vida Press

Suprantama, jokio supratimo apie sterilumą, gydymo ir priežiūros taisykles ir farmakopėją barzdaskučiai neturėjo, todėl neretai jų gydymas būdavo blogiau už ligą ir greitai nuvarydavo į kapus. Rusijoje ši medicinos parodija klestėjo net XX amžiaus pradžioje, tik tada vietoj kirpėjų kraujo nuleidimu ir kitais panašiais dalykais užsiimdavo pirtininkai. Senosios Maskvos žinovas Giljarovskis paliko klaikiai natūralų operacijos, atliktos pirtyse, aprašymą:

„Chirurgas“ paima purviną ir aprūdijusį štucerį, tvirtai prispaudžia jį prie iškilumos, perpjauna odą, vėl manipuliuoja su fakelu, vėl padeda stiklainį, ir po trijų-penkių minučių jis prisipildo kraujo. Stiklainis paimamas, kraujas – tiesiai ant žemės. Tada pirtininkas užpila ant paciento puskubilį vandens, ir jis išeina į priešpirtį.“

Kaip gerai, kad seni geri laikai seniai praėjo, ir gydytis dabar einame ne į pirtį ar pas barzdaskutį, o į ligoninę, tiesa?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nepaklausė medikų ir šiandien džiaugiasi dešimtmečiu sūnumi: nuvykus į klinikas, nėštumą siūlė nutraukti

Ką reiškia rankose laikyti nė kilogramo nesveriantį kūdikį, niekaip nesupras tie, kas to...

Reforma iš vidaus: prabilo apie ligoninėse apgyvendinamus paimtus vaikus, dėl kursų metamus darbus ir pareigūnų patyčias (266)

Iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų apgyvendinimas ligoninėse, budinčių globotojų trūkumas,...

Po 30 metų į Lietuvą grįžusi moteris atvira: nuskurusiame sovietiniame mieste esama šio to nauja (115)

„Iš Lietuvos su meile“. Taip savo straipsnį, publikuotą svetainėje „Roads &Kingdoms“,...

Iš emigracijos grįžusi Rasa pirmą Lietuvoje uždirbtą algą išleido maistui (70)

Jau aštuntus metus Norvegijoje gyvenanti Simona Šiemienė planuoja grįžti į Lietuvą ir...

Kaune vaikus sužalojusį agresyvų girtą „Volvo“ vairuotoją teko surakinti ir paklupdyti papildyta (24)

Šeštadienį Kauno pakraštyje, Vaišvydavoje, kaktomuša susidūrė visureigis „Volvo XC90“ ir...

Nuostabaus grožio šalyje laukiamas kiekvienas lietuvis: vietiniai mus myli, todėl vaišina ir negaili pagyrų (20)

Vargu ar rastume abejingą Gruzijai keliautoją. Ši šalis apdovanota gamtos bei kultūros, ji pilna...

Atvirai papasakojo, kodėl niekas Holivude nebenori dirbti su Uma Thurman: kai kurios priežastys verčia sunerimti (2)

Kažkada Uma Thurman buvo tikra Holivudo žvaigždė . 1994 metais nusifilmavusi juostoje...

Išaiškino amžiną ginčą: ar kaljanas sveikiau už įprastas cigarates?

Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad kaljano rūkymas gali pakenkti kraujagyslių endotelio...

Rado būdą, kaip pakeisti žmogų: virtuali kopija nemokamai dirbs 24 valandas per parą (4)

Kinijos Xinhua naujienų agentūra pristatė dirbtinio intelekto (DI) naujienų pranešėją.

Į Lietuvą veržiasi šaltis ir sniegas – gruodžio mėnuo bus kitoks nei įprasta (45)

Nors ruduo dar nesibaigė, daugeliui smalsu, kokia laukia žiema. Kai kurių klimatologų teigimu,...