aA
„Pagal mūsų tradicijas, jei žmogus turi gero vyno, paruošia skanų maistą, ant stalo reikia padėti ir gruziniškos duonos“, – sako gruzinas Levanas Sepašvilis. Dešimties metų prireikė, kol ši svajonė buvo įgyvendinta. Kartu su žmona Vilma Krakėse (Kėdainių r.) atidaręs kavinę „Pirosmani“, jis puoselėja gruzinišką svetingumą ir gruziniškas tradicijas.
© R.Šemelytės nuotr.

Lietuvės ir gruzino šeima

Levanas ir Vilma susipažino prieš 18 metų Kaune, jam atvykus pas savo sūnėną, kuris mokėsi Kauno medicinos institute. 27–erių Vilma neatsilaikė prieš devyneriais metais vyresnio Levano ugningą tamsių akių žvilgsnį, dėmesingumą, mokėjimą parodyti savo jausmus. O lietuvės švelnumo ir moteriškumo kerai pasirodė tokie stiprūs, kad Levanas visam laikui pasiliko Lietuvoje.

Dviem gimusioms jų dukroms Levanas parinko gruziniškus vardus – Tinos ir Leilos, o pavardę nutarė užrašyti lietuvišką, mamos – Balčiūnaitės.

Ir Vilma pasiliko savo mergautinę pavardę. Tiesą sakant, oficialiai santuoką jie įteisino tik … praėjusią vasarą. Ta proga visa šeima kartu su dešimtmete Tina ir septynmete Leila išvažiavo į Bulgariją pailsėti prie Juodosios jūros. „Norėtųsi pamatyti ir vyro gimtinę. Nė karto ten nebuvau. Tačiau šį kartą į Gruziją „pažvelgėme“ iš kito jūros kranto“, – šypsosi Vilma.

Kelionėms laiko sunku rasti: nuo ryto iki vakaro šeima pluša savo kavinėje.

Ją turėti buvo Levano svajonė. Skaniai gaminti valgį jis išmoko iš savo mamos. Jau būdamas septynerių kepė šašlyką. „O juk būna ir taip, kad žmogus nori turėti savo kavinę, nors pats net kiaušinio neišsikepa. Kaip jis gamins kitiems, jei nežino, koks turi būti tikras skonis?“ – stebisi „Pirosmanio“ savininkas.

L. Sepašvilis kilęs iš Telavio miesto Kachetijos regione, kuris garsėja senomis vyndarystės tradicijomis. Abu jo broliai turėjo vyno gamyklas, jam studijų metais, imant derlių, irgi teko padirbėti gaminant vyną. Tačiau ne kiekvienas gali būti geras vyndarys. Levano pašaukimas buvo virtuvė. O kodėl restoranui davė „Pirosmanio“ vardą? „Pirosmanis – garsus dailininkas, kuriuo didžiuojasi kiekvienas gruzinas. Man pačiam teko statyti keturis spektaklius apie Pirosmanį“, – sako Levanas, buvęs valstybinio Telavio dramos teatro režisierius, taip pat liaudies teatro įkūrėjas.

Mamos duona

Levanas su žmona pradėjo verstis individualia veikla, vėliau apsigyveno Vilmos močiutės tėviškėje – Krakėse ir atidarė savo kavinę. Tačiau Levanui rūpėjo ne tik verslas. Jis norėjo išsaugoti ir puoselėti gruziniškas tradicijas, todėl pagrindinį kavinės meniu sudarė gruziniški patiekalai: charčio sriuba, šašlykas, chačapuriai ir kt. Trūko svarbiausio dalyko – duonos.

Visai neseniai ši svajonė pagaliau buvo įgyvendinta. Levanas daug vargo, kol pastatė autentišką duonos kepimo krosnį. Vilma pakužda, kad jos vyras toks jau yra – jei užsibrėžia tikslą, atkakliai siekia jį įgyvendinti, nors būna labai sunku. Pažįstami įkalbinėjo nusipirkti modernią itališką krosnį, bet Levanas purtė galvą – jei daryti, tai tik kokybiškai. Tokiu pačiu principu jis vadovaujasi ir gamindamas maistą – jokių natūralių maisto produktų pakaitalų, jokios sintetikos, kad patiekalas neprarastų autentiško skonio.

Taigi, atsivežė iš Gruzijos specialistą, ir jis sumūrijo iš šamotinių plytų apvalią elektrinę krosnį, kuri įkaista iki 400 laipsnių. Vienu metu ant vidinių sienelių galima prilipdyti ir kepti 34 gruziniškos duonos papločius.

Žodis „lavašas“ išvertus reikštų „mamos duona“. „Kai buvau mažas, gyvenome dideliame name, kuriame tilpo 33 šeimos. Buvo vidinis kiemelis, ten visi kartu draugiškai valgydavome. Nors buvo sovietiniai laikai ir tai man prisiminti nemalonu, pasigendu tokio bendrumo jausmo. Kai kiemelyje pastatė krosnį ir pradėjo kepti duoną, kiekvienas ant bendro stalo atnešdavo ką galėjo – vytintos mėsos, vyno, sūdytų agurkų – ir prasidėdavo vaišės. Pakviesdavo prisėsti net praeivius – visiems užtekdavo. Duona suvienydavo žmones“, – prisimena Levanas.

Kepti duoną – labai sunkus darbas, reikalaujantis didelės patirties ir išmanymo. Pats Levanas nesugebėtų jos iškepti, todėl pasikvietė profesionalų kepėją Malkazą Siuchašvilį. Jis baigęs kulinarijos mokyklą, turi 15 metų stažą, dirbęs ir Maskvoje. Patriotiškai nusiteikęs Levanas sako, kad, nors tuo didžiuotis ir nereikėtų, Malkazas dirbo garsiajame Maskvos restorane „Suliko“, kuriame pietavo net Amerikos prezidentas B. Klintonas.

Kepyklėlės kvapai

Jau kelios savaitės, kaip M. Siuchašvilis darbuojasi Krakėse: šviežiai maltus kvietinius miltus, parvežtus iš Vosyliškių malūno, maišo su vandeniu, prideda mielių, pakildina tešlą ir formuoja pailgus paplotėlius. Atidengęs karščiu alsuojančią krosnį, pasilenkia ir, kone iki pusės sulindęs, juos priploja prie vidinės sienelės. Kol apsuka ratą, pirmieji jau būna iškepę. Toks darbas ne tik sunkus, bet ir pavojingas.

Visą vargą atperka kepyklėlėje netrukus pasklidęs duonos kvapas. O jau minkštumas, o gardumas! Per dieną M. Siuchašvilis iškepa apie 100 duonos papločių, kurie ne tik parduodami kavinėje, bet ir išvežiojami į aplinkinių miestelių krautuvėles. Nupirktas net autobusiukas – šeima planuoja, kad gruziniškos duonos prekybos geografija ateityje vis labiau plėsis – neteko girdėti, kad Lietuvoje tokią kas nors keptų.

Ateityje ketinama prie krosnies iškirsti sienoje langą, kad iš lauko būtų matyti, kaip kepėjas kočioja papločius, lipdo ant sienelių ir specialiu kabliu traukia jau iškeptus. Lietuviams tai tikra egzotika.

Vilma juokiasi – kol neparagauja, žmonės netiki, kad galima iš karto visą „kepalėlį“ suvalgyti. Ogi jis beregint burnoje ištirpsta. Net moterims, nerimaujančioms dėl kūno linijų, nedidelis duonos paplotis – kaip tik. Jei dar šalia sočios charčio sriubos dubenėlis su dideliu mėsos gabalu – ar gali būti kas geriau?

Gruziniškas skonis

Sriubos virimui „vadovauja“ pats Levanas – sudeda prieskonius, žoleles ir „sureguliuoja“ skonį. Net Vilmai tokio skonio nepavyksta pakartoti. Kavinės savininkai neslepia recepto, ir daugelis bandė mokytis tokią sriubą išvirti, bet nesėkmingai. Matyt, tikrą charčio pagaminti gali tik virėjas, turintis gruziniško kraujo.

Paslapčių nėra, bet kai kurių kulinarinių niuansų Levanas nelinkęs skelbti. Pasak jo, internete pilna įvairių charčio receptų. Reikia bandyti, kol pavyks. Svarbiausia parinkti tinkamą mėsą sultiniui – būtinai jautieną, gerai nuplauti vandeniu, verdant nugriebti putas, pridėti ryžių, svogūnų, česnakų, pipirų, pagardinti pomidorų padažu, įberti petražolių. Sriuba turi būti tiršta, maloniai aštraus skonio.

Apskritai patiekalams gaminti naudojama daug žalumynų. Kartais žmonės stebisi, kad Vilma turguje perka glėbį prieskoninių žolių. Atrodytų, kad tokio kiekio visiems metams užtektų, o „Pirosmanio“ kavinėje tiek vos ne į vieną puodą sudedama. Užtat kvapnu ir gardu. Kai kurių patiekalų žiemą net negamina, nes neturi šviežių žolelių, kurias pagal užsakymą užaugina ir kaimo moterys.

Gruziniškų patiekalų kavinėje kepami ir chačapuriai. Jų receptūra įvairuoja, nelygu kuriame Gruzijos regione gaminami. Levanas tris metus tobulino receptą, kol pagamino taip, kaip norėjo – trapios tešlos su fermentinio ir varškės sūrių įdaru.

Kavinės savininkas nori įgyvendinti dar vieną dalyką – pakeisti lietuvių įpročius valgyti tik iš savo lėkštės ir užsakytas porcijas patiekti bendrame inde, kaip įprasta Gruzijoje.

Nerimsta ir meniška Levano prigimtis. Jis norėtų tokio kavinės interjero, kuris leistų pasijusti kaip jo gimtinėje.

Auganti pamaina

Jau paaugusios Levano ir Vilmos dukros sukiojasi kavinėje ir padeda tėvams. Vyresnioji ateinančią vasarą tikriausiai bus rimta pagalbininkė.

Vilma sako, kad kavinė turi būti šeimos verslas – savas žmogus dirba valandų neskaičiuodamas, kartais ir pelno nesivaikydamas. Jų šeimai svarbu ne milijonus užsidirbti: „Todėl ir dukras net prie juodžiausių darbų pratinu. Nežinia, kaip gali gyvenimas susiklostyti. Ar prieš kelis metus tikėjomės, kad prasidės tokia krizė? Kai ateina sunkus metas, svarbiausia, kas lieka, – tai šeimos vertybės. Visas problemas gali įveikti, kai atsiremi į artimo žmogaus petį.“

Tina ir Leila lanko muzikos mokyklą Kėdainiuose. Vyresnioji groja lumzdeliu ir skambina pianinu, o jaunesnioji griežia violončele. Mama sako, kad nebūtinai dukros užaugs muzikantėmis. Svarbiau, kad turėtų prasmingą užsiėmimą, suvoktų ne materialines, bet dvasines vertybes. Mergaitės taip pat lanko Krakių kultūros namų folkloro ansamblį.

Namuose – be virtuvės

Krakėse šeima turi savo namą, kurį dailina jau dešimt metų ir vis dar negali pabaigti. Neseniai kieme atsirado fontanas – Levanas įkūnijo seną svajonę. Vilma svajoja pabaigti kurti ir interjerą pagal savo skonį. Dar reikia ir namo fasadą nudažyti.

Kaip batsiuvys be batų, taip kavinės savininkai namuose neturi ... virtuvės. Na, viryklė yra, bet ja niekada valgyti negamina. Visa šeimyna valgo kavinėje, kuri nuo namų visai netoli. Kartu prie stalo sėda ir darbuotojai. Levanas visada pasirūpina, kad jie būtų sotūs – koks gi darbas virtuvėje, jei pilvas iš alkio gurgia? Virėja Virginija Šulminienė kaip tik kepė pilną keptuvę lietuviškų kotletų.

Atsisveikinant su svetingais kavinės šeimininkais ir minant ant slenksčio, atbėgo vyresnioji ilgakasė Tina. Levanas tuoj pat ją apglėbė tėvišku dėmesiu – švelniai trynė nuo šalčio įraudusius skruostus, glostė plaukus, vis šypsodamasis ir meiliai žvelgdamas į dukrą, akimirksniu pamiršęs nesibaigiančius dienos darbus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Karbauskis dėl prezidento rinkimų turi ir abejonių: jei taip, tai turėsime problemą (760)

„Kandidatas, kurį mes patvirtinsime savo suvažiavime, taps Lietuvos Respublikos prezidentu“, -...

Linkevičius apie krizę Britanijoje: vyksta iškilmingas viešas šalies niokojimas (202)

„Kad ir kaip baigtųsi Brexitas , Europa jau bus kitokia – ji sukrėsta“, – taip dabartinės...

Orai: permainos nesibaigia

Šiandien, ketvirtadienį, Lietuvos orus lems aktyvus Atlanto ciklonas. Naktį praslinkęs šiltasis...

Theresa May atlaikė nepasitikėjimo balsavimą, tačiau parlamentas toliau aklavietėje atnaujinta 21.18 (133)

Didžiosios Britanijos parlamentas trečiadienio vakarą po ilgų debatų balsavo dėl pasitikėjimo...

Giedraitį nustebino ir sirgaliai, ir naujas treneris: buvo keista, kad ant manęs nerėkia (8)

Rokui Giedraičiui buvo sunku įsivažiuoti, bet kai įkrito keistas tritaškis „nuo lentos“,...

Nuo tuberkuliozės niekas neapsaugotas: lėtai progresuojančia ir labai pavojinga liga galima užsikrėsti bet kur simptomai (40)

„Niekas nepasaugotas nuo tuberkuliozės. Kiekvienas kvėpuojantis gali ja užsikrėsti, – sako...

Vėl gedimą patyręs Juknevičius: šiandien dirbome mechanikais – apmaudu (12)

Antanui Juknevičiui ir Dariui Vaičiuliui, „Craft bearings“ ekipažui, 9-asis Dakaro greičio...

Devintame Dakaro greičio ruože lietuvių viltys nesudužo – išsaugotos rekordinės pozicijos atnaujinta 00.57 val. (441)

Tokios dienos, koks buvo devintasis Dakaro ralio etapas, nesitikėjo, matyt, niekas. Jeigu...

Per pratęsimą palūžęs „Rytas“ nusileido ALBA komandai su puikiu Giedraičiu (161)

Vilniaus „Ryto“ (1/2) komanda Europos taurės „Top-16“ etape patyrė antrąjį pralaimėjimą...

Trečiojoje „Eurovizijos“ atrankoje – netikėtas „120“ sprendimas ir nauji komisijos favoritai (35)

Trečiadienio vakarą LRT Didžiojoje studijoje buvo filmuojama nauja nacionalinės...