Gegužė dienos ilgiui prideda 1 valandą ir 40 minučių. O svarbiausia, kad saulė vidutiniškai šviečia net 258 valandas – 8 kartus ilgiau nei per gruodį. Mėnesiui būdingi anticikloniniai orai, todėl dieną maloniai šilta, bet naktimis kartais smarkokai atšąla. Šalnų metu temperatūra nukrenta iki 5 laipsnių šalčio. Blogai, jei tai nutinka sodams žydint. Temperatūros kontrastai sukelia ir viesulus, perkūnijas. O vis tik tai pats gražiausias metų mėnuo; gal kad žalumos taip išsiilgta...
Gegužę įvyksta didysis gamtos stebuklas – gaivioji žaluma ir žiedai užlieja pievas, miškus, net vandenis. Kaimo išminčiai, spėdami orus, apie šį mėnesį taip sakydavo: „Gegužės šalnos kenksmingos, bet vėjai naudingi“; „Jei alyvos pražysta kartu su šermukšniu – lauk šaltų orų“; „Kol ąžuolas neišsprogs, skrandos nemesk!“ Pagal daugiamečius stebėjimus ąžuolai susprogsta apie gegužės 7-ąją, alyvos pražysta 21-ąją, šermukšniai – 15-ąją.
O iš medžių paskutinysis sulapoja ne ąžuolas, kaip daugelis mano, bet uosis – apie gegužės 22-ąją. Sakmė pasakoja, kad šis medis esąs aklas ir nematąs pavasario pasikeitimų. Bet jis teisybės medis, nes po juo susėdę dievai nutarė, kas yra gėris ir kas – blogis...
Lapuočių miškas per šį mėnesį kelis kartus pakeičia savo paklotės spalvą: po mėlynųjų žibuoklių žydi baltosios ankstyvės, o paskui – geltonosios plukės. Gražūs ir pavasariniai paupių pievų žiedai: kiškio ašarėlės, žiognagės, veronikos. O kai pakeles užlieja linksmas pienių geltonis, taip ir maga keliauti!
Gegužę prasideda daržų sodinimo, laukų sėjos metas. Miežius ir avižas reikia pasėti, kol mėnulis, kaip sako dzūkai, yra „ragučiuos“, t. y. augantis. Kai kur šio darbo laikas nurodomas labai tiksliai: mėnulis turi būti trijų vakarų; jei anksčiau sėsi, šiaudai bus minkšti ir nenulaikys varpų.
Žemaičiai vasarinius javus dažniau sėdavo iš pilnaties į delčią, tada kirmėlės jų negraužiančios. Plungiškiai taip sako: „Kas vasarojų sėja į jauną mėnesį, gerų šiaudų gaus, kas į paraižą (dylantį), – daug grūdų, o kas į galą mėnesio, – nei grūdų, nei šiaudų.“ Vasarojaus eiliškumą rodo pati gamta: jeigu pavasarį beržas išsprogsta pirmas, pirma reikia sėti kviečius, jeigu alksnis – miežius.
Nedera pradėti darbo per pačią mėnulio astronominę jaunatį, nes „kai dangus tuščias, bus varpos užsimerkę“. Daržų darbus stengdavosi nudirbti apie šv. Domicelės, šv. Stanislovo dienas, gegužės 7-ąją ir 8-ąją. Tačiau ir šiems darbams svarbiausia – tinkama mėnulio fazė.
Kas vaisius augina „virš žemės“ – sodinti mėnuliui augant; kas brandina gumbuose, ant šaknų – mėnuliui dylant. Sodinant vengti dviejų šviesulių danguje: blogas laikas, kai dieną matosi ir mėnulis. Svogūnai nuo to išvirstą į žyduolius. Velėnai plėšti, pūdymui arti geriausiai tinkantis paskutinio mėnulio ketvirčio laikas (nuo gegužės 6-sios) – išpurentame lauke ne taip atželia piktžolės.
Mėnuo prasideda keleriopai sureikšminta diena: gegužės 1-oji yra ir Tarptautinė darbo diena, ir šv. Juozapas darbininkas, ir Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena.
Pirmasis gegužės sekmadienis, šiemet tai 2-oji, yra Motinos diena. Moteris – gyvybės nešėja; Dievas ir gamta ją sukūrė tobulai: iš grožio ir išminties...
Tradicinėje lietuvių kultūroje pagarba motinai būdavo kasdien reiškiama maloniausiais žodžiais ir švelniausiais jausmais. Tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ surašė net devyniasdešimt devynis malonybinių kreipinių žodžius, kaip pašaukti mamą, mamaitę, močiužę, mamulėlę, motinėlytę, mamyčiukę, mamužytę... Ir štai kas svarbu: moteris lietuviškoje šeimoje buvo ne tik „trijų namų kerčių laikytoja“, bet ir pagrindinė tautos tradicijų saugotoja bei perteikėja. Nuo lopšinės kūdikėliui iki laiminamo duonos kepalo...
Gegužės 4-oji – šv. Florijono, saugotojo nuo gaisrų, diena. Ši nelaimė anksčiau skaudžiai siaubdavo bažnytkaimius ir miestelius, nes namų stogai būdavo dengti šiaudais, malksnomis, drebulės skiedromis ar eglės žievės „maukomis“, o perkūnsargių neturėta. Todėl turgaus aikštėse ant kokio stulpo ar koplytėlėje imta statyti šventojo skulptūrėles.
Pirmąją mėnesio savaitę būtinai išgirsime kukuojančią gegutę. Kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima prabylanti. Todėl yra daug sakmių, legendų ir dainų apie raibąją paukštę, tokią skirtingą nuo kitų. Iš čia ir tikėjimas, kad ji pirmuoju kukavimu galinti daug ką išpranašauti. Piemenėliai paklausdavo, kiek jiems dar teks paskui kiaulės uodegą bėgioti. Merginos – kiek gi metelių iki martavimo likę.
Tik galadieniams senukams gegutė paskutiniuosius suskaičiuoja... Gali ši paukštė ir įsigysimus turtus išskaičiuoti. O jei raiboji kukuodama skraido palangėmis, nutupia ant trobesių kraigo – tai pranašauja nelaimę, gal net mirtį; jei praskrisdama nusikvatojo – šeimininkų dukra gali susilaukti pavainikio. Užkukuos gegutė jau sulapojus medžiams – metai bus geri, derlius dosnus; o jei „ant nuogų šakų“ – sunkūs, nesėkmingi.
Gegužės 7-oji yra labai reikšminga data tautos ir valstybės istorijoje. Prieš šimtmetį pergalingai baigėsi lietuvių kova dėl teisės reikšti mintis savuoju raštu. Lietuviškos spaudos (lotyniškais rašmenimis) draudimo laikotarpis – 1864-1904 metai – vienas juodžiausių mūsų kultūros istorijos tarpsnių. Tautos kova dėl savojo rašto buvo labai atkakli. Europos istorijoje nebūta kito tokio fenomeno, kaip didvyriškoji knygnešių epopėja. Ir net žodį „knygnešys“ keblu išversti į kitas kalbas.
Gegužės 8-ąją pagal bažnytinį kalendorių pagerbiamas šv. Stanislovas, Krokuvos vyskupas, gyvenęs XI amžiuje.
Bitininkai mano, kad šv. Stanislovo dienos orai parodo, koks bus vasarą medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelių žiemojimui palikti. O gegužės mėnesio suneštas medus vadinamas „mojavu“, jis vaistingas ir stiprinantis – turi labai daug žiedadulkių. Senovėje apie šį laiką galėjo būti bičių ir šeimos globėjos dievaitės Austėjos šventė. Dar šv. Stanislovo diena vadinta „cibuline“, mat apie šį metą pats tinkamiausias laikas sodinti svogūnus.
Gegužės mėnesio viduryje – pats obelų žydėjimas. O tos dienos, nuo gegužės 12-osios iki 14-osios, būdavo įvardijamos kaip Sodininkų. Ir džiaugsmas dėl medelio gyvasties, ir rūpestis, kad šalnos žiedų nenukąstų.
Senolių patirtis sako, kad sodinti obelis geriausia jaunam mėnuliui stojus. Derlių galima pagausinti, į šaknų tarpus įdėjus po akmenuką. Arba duobėn įmetus gabalėlį duonos, sodriai pabarstytos druska. Dar kaime sakydavo, kad obelaites turi sodinti vyras ir žmona drauge: vienas palaiko medelį, kitas apkasa šaknis. Tai vaismedis netuščiai žydės, bus labai derlus. Skiepyti medelius taip pat geriausiai tinkanti jauno mėnulio fazė.
O skiepus patartina nusipjauti mėnesio trečiąją dieną, tai derliaus galima bus tikėtis jau trečiaisiais metais. Arba tai padaryti, kai mėnulis esti trijų vakarų. Sužaliavus sodui, šeimininkas nuskindavo po šakelę nuo kiekvienos obelaitės, parnešdavo namo ir užkišdavo už sijos, tai namas ilgiau išstovės sveikas.
Gegužės 18-oji – Tarptautinė muziejų diena. Pirmąjį Lietuvos visuomenei skirtą muziejų 1812 metais įkūrė rašytojas Dionizas Poška (1757-1830). Tai garsusis Baublys, išskobtas iš tūkstantmečio ąžuolo kamieno, augusio Bardžių dvaro laukuose.
Trys dienos prieš Šeštines skirtos taikos, sveikatos ir derliaus maldoms. Kaime jas vadindavo „kryžiavomis“. Susirinkę žmonės apeidavo paeiliui visus kaimo laukų ir pakelių kryžius, išvakarėse išpuoštus gėlių vainikais, bendrai melsdavosi ir giedodavo. Tokia tradicija išliko gyva kai kuriuose Dzūkijos kaimuose.
Per „kryžiavas“ dienas niekas nesėdavo javų, nes manyta, kad jie „susikryžiuos“. Tik agurkai ir žirniai, tuo metu pasodinti, gerai mezga. Audeklo irgi nemesdavo – siūlai raizgysis. Į mišką šakų prakuroms taip pat nevažiuodavo – dar įsisukusią gyvatę gali namo parsigabenti.
Apie Šeštinių laiką senovėje buvusi baltiškoji pavasarinių sambarių šventė, nustatoma taip pat pagal mėnulio fazę ir skirta pasėlių apsaugos apeigoms. Jos tradicijos aidai ilgainiui virto lietuviškųjų Šeštinių papročiais. Šios dienos vaišėms kaimynai darydavo „subertinį“ alų ir virdavo šešias kiaulės kojas su žirnių šiupiniu. Vaišindavosi ne namuose, bet prie rugių lauko.
Šiandien šeimininkės kaime šventiniam stalui verda „šeštinaičius“ – kiekvienam šeimynykščiui po šešis virtinius. Skirtinguose Lietuvos regionuose virtiniai įvairūs: ir bulviniai, ir miltiniai su varške, paskaninta aguonomis ar mėtomis, ir su mėsa.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse Šeštines vadindavo Kregždės švente. Jos tądien pasirodančios prie sodybų, imančios lizdus lipdyti. Sakoma, kad kregždės atnešančios vasaros šilumą. Iš visų migruojančių paukščių pavasarį kregždė parskrenda paskiausiai, kai ant ežerų visiškai ištirpsta ledas. Todėl sakmėse pasakojama, kad ji žiemojanti ne dausose, o po vandeniu.
Rudenį pievoje susirandančios tokios žolelės, pauosto jos, tada sutupia ant nendrių, tos ir nulinksta ežeran. Mūsų mitologijoje kregždė apdovanota išties išskirtinėmis savybėmis. Bet didžiausias paukštelio nuopelnas žmogui tas, kad kregždė atnešė ugnį į namų židinį. Buvo taip: Dievas žmogui, kad jam nebūtų šalta, nutarė duoti ugnies. Nei rojuje, nei danguje jos nebuvo.
Tada Dievas įsakė kovui parnešti ugnies iš pragaro. Nuskrido kovas, įlėkė į vidų, bet pamatė jį velnias, nutvėrė ir į dervos statinę murkt – išjuodino visą. Tada Dievas pasiuntė gandrą. Jį, betykantį ugnies, pastebėjo velnias ir, griebęs dervuotą mentę, rėžė per kuprą. Parlėkė gandras be ugnies su juodu lopu ant nugaros. Pagaliau Dievas pasiuntė žvitriąją kregždę. Toji greitai įskrido pragaran ir pagriebė nuodėguliuką. Velnias pamatęs iš šaudyklės kad pykštels – ir perskėlė uodegą. Už ugnies atnešimą Dievas leido blezdingai po vienu stogu su žmogumi gyventi, o atminimui paliko jai raudoną pagurklį.
Laikas apie Sekmines – pats gamtos šėlsmas
Grįžę iš bažnyčios ūkininkai su šeimyna apeidavo rugių lauką dainuodami parugių dainas. Tada pasivaišindavo su kaimynais. O piemenėliai Sekminių rytą būdavo kėlę kuo anksčiausiai. Mat paskutinysis užgrojęs Sekminių rageliu visus metus bus vadinamas „spirgučiu“. Vakarop piemenys karves ir aveles puošdavo gėlių vainikais, pargindavo raliuodami. Paskui apeidavo visas kaimo šeimininkes, iškilmingai linkėdami sėkmės ūkio darbuose. Gaudavo dosniai „melstuvių“ – kiaušinių, sūrių, dešros, kokį pinigėlį. Tada pamiškėje surengdavo bendras vaišes.
Vyresnysis piemenukas pasilypėjęs į medį šaukdavo kartu pasivaišinti ir vilkus, lūšis, meškas. Šiems neatsiliepus, tarsi labai supykęs šūktelėdavo: „Tai ir nesirodykit prie mūsų per visus metus!“
Antrą Sekminių dieną piemenukams valia ilgėliau pamiegoti, o gyvulius išgena merginos. Suskamba gražiosios rytagonių dainos. Tai Rytelis – jaunimo šventė, savo senąją tradiciją išlaikiusi Aukštaitijoje. Rytagonių dainos pačios lyriškiausios, atliepiančios gamtos vešėjimą ir grožį. Tad ir jaunimas žaisdavo vestuves.
Karvės namo pargenamos vėlgi vainikuotos, o šeimininkės „rytelninkes“ aptaško vandeniu iš milžtuvių – tegu vasara bus šilta ir lietinga, teaugs gerai žolė, pašaro tenepritrūks, o karvės teduos daug pienelio. O merginos tebūna „kaip iš pieno plaukusios“. Trečioji Sekminių diena nuo senų senovės vadinama Ledų diena. Nevalia judinti žemės, antraip ledų kruša vasarą pasėlius išmuš. Tai piktoji žiemos dievaitė Leda savo galias primena.
Beveik visus išvardytus Sekminių papročius žemaičiai kartoja vėliau, per Devintines. Toks šventės „vėlavimas“ einant vakarų kryptimi sutampa su jūros įtaka gamtos reiškiniams. Žemaitijoje viskas truputį vėliau: ir sodų žydėjimas, ir šienapjūtės laikas. Tad akivaizdu, kad lietuvių tradicijos ir papročiai labai glaudžiai susiję su tėviškės gamtos ritmais.
