Kokias paslaptis išsiaiškino juvelyras, užsibrėžęs atkurti LDK valdovų žiedus?

Ar žinojote, kad Renesanso juvelyrikos meistrai metalui šlifuoti naudojo pemzą, kokia šiais laikais šveičiame kulnus? O kad metalo tarpai taptų blizgūs, juos šveisdavo siūlu, apteptu iš sutrintos žemės pagaminta pasta?

Šias ir daugelį kitų ano meto meistrų paslapčių išsiaiškino juvelyras Darijus Gerlikas, užsibrėžęs atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žiedus.

D. Gerlikui juvelyrika – vaikystės svajonė. Tiesa, kelias į jos išsipildymą buvo vingiuotas. Prasidėjus Atgimimui dėl politinių aplinkybių išvažiuoti mokytis savo svajonių specialybės į Taliną jis negalėjo, tad Vilniuje įstojo į Dailės akademiją studijuoti industrinio dizaino, tačiau širdis ir toliau šaukėsi juvelyrikos.

Vos Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, jau baigęs studijas Darijus išvyko semtis patirties – iš pradžių – trumpam – į Daniją, o tada – ilgam – į Italiją, Florenciją, kur studijavo ir dirbo šimtametes tradicijas puoselėjančiose juvelyrų dirbtuvėse.

Šiandien juvelyras džiaugiasi, kad tenka dirbti ne vien kūrybinį, bet ir istorinį – atkuriamąjį darbą. Jis – rekonstruotų XVI-ojo amžiaus renesansinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žiedų, tarp jų ir priklausiusio Barborai Radvilaitei, autorius. Idėja atkurti senovinius žiedus kilo išvydus juos tuomet dar statytų Valdovų rūmų ekspozicijoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale.

Daugiau apie tai – reportaže.