Mąstome apie jausmus, bet jų neišjaučiame?
Per savo jausmus ir emocijas šiame pasaulyje suvokiame save. Jie - varomoji jėga, mūsų gyvenimo variklis. Be jausmų ir emocijų būtume tarsi robotai, kompiuteriai, veikiantys elektroninių signalų pagalba.
Tačiau kodėl dažniau ir dažniau imame elgtis tarsi robotai, varomi įpročių, gyvename tik galvoje, naudojame tik kūno funkcijas. O kur gi pradingo mūsų jausmai ir emocijos, mūsų jautrumas?
Daugelis mokslininkų dabartiniu metu yra taip atsiskyrę nuo savo pačių jausmų ir emocijų, kad tiki, jog šie gimsta smegenyse, kaip tam tikra minčių forma. Jie prieina šios išvados, kadangi nejaučia tikrosios pykčio energijos kūne ar meilės širdyje. Jie tiesiog mąsto apie pyktį arba meilę ir veikia atitinkamai, nieko nejausdami arba jausdami silpnus, neišreikštus jausmus.
Jausmai - vienas didžiausių malonumų pasaulyje, o kartu - viena didžiausių kančių. Būtent dėl kančios ir prarandame gebėjimą jausti. Nenorime kentėti, todėl sąmoningai slopiname savo jausmus, o to nepageidaujamas šalutinis poveikis yra sumažėjęs gebėjimas justi malonumą.
Kartu su sumažėjusiu gebėjimu jausti imama mažiau džiaugtis gyvenimu, sumažėja gyvybingumas, padidėja chroniškų ligų rizika. Tai didžiulė kaina už kančios vengimą. Visi mes keičiame trumpos kančios akimirkas į ilgalaikį, nors ir ne tokį intensyvų, kentėjimą.
Pažvelkime atidžiau į tą mechanizmą, kuris priverčia mus prarasti savo jausmus, ir kainą, kurią už tai mokame.
Apibrėžimai
Skirtumas tarp jausmų ir emocijų ne visada aiškus, tad apibrėžkime žodį „jausmai“ taip, kaip jis bus vartojamas šiame tekste.
Jausmai - tai, bendrąja prasme, tas, ką mes galime justi bet kokioje kūno dalyje. Tai gali būti paprasti kūno pojūčiai, tokie kaip šalčio, karščio, skausmo pojūčiai, arba tai gali būti jausmai, susiję su emocijomis, tokiomis kaip meilė ar neapykanta, džiaugsmas ar pyktis.
Jausmai, kuriuos sukelia mechaninės ar cheminės priemonės, paprastai iš išorės, bus vadinami „kūno pojūčiais“ arba tiesiog „pojūčiais“.
Kita vertus, emocijos yra jausmai ar reakcijos į kažką, paprastai tame dalyvauja mūsų ego. Mes ant kažko pykstame, kažko bijome, kažką mylime. Šios emocijos gali būti tiesiogiai juntamos mūsų kūne arba mes galime stipriai reaguoti mintimis.
Tai reiškia, galime stipriai reaguoti į kažką net nejausdami nieko kūne. Galime net trinktelėti iš pykčio nejausdami pykčio kūne. Vadinu tai „šaltu pykčiu“, stipria emocija be jausmo.
Jausmas yra vidinis kūno patyrimas, kurį patiriame, jei galime tiesiogiai jausti energiją, susijusią su emocija. Tačiau mes taip pat galime sąmoningai patirti jausmus, kaip kad meditacijoje, ir jausti bei skleisti meilę ar atjautą planetai ar žmonijai, grupei ar individui. Šių dalykų nelaikau emocijomis.
Kita jausmų grupė susijusi su energija, tekančia kūnu, kurią mes galime patirti meditacijos ar kitų praktikų metu. Galime jausti, kaip mūsų kūno dalis tampa šilta ar ima vibruoti, galime jausti, kad mūsų raumenys atsipalaiduoja arba susitraukia, mūsų galva ištuštėja arba priešingai, prisipildo minčių.
Kita galimybė - bešališki jausmai apie kažką. Pavyzdžiui, kryžkelėje galime pajusti, kad mieliau rinktumės vieną nei kitą kryptį. Daugumoje atvejų tai vis dėlto ne kūno jausmas, bet intuicija, kuri yra priskirtina smegenų srities veiklai.
„Nuotaikos“ paprastai laikomos jausmais, kurie nepasiduoda mūsų sąmoningam valdymui, ir neretai turi neigiamo atspalvio. „Sentimentai“ yra švelnesni jausmai, bet paprastai apie kažką, ir tuomet gali būti sugrupuoti su emocijomis. „Geismai“ taip pat yra „apie kažką“, tokiu būdu tai emocijos. „Aistros“ paprastai suvokiamos kaip stipriai juntamos ir išreiškiamos emocijos.
Anksčiau paminėjome ego. Ego traktuojame kaip į save sutelktą, individualistinę asmenybės dalį. Apskritai tai ego priverčia mus reaguoti „emociškai“, iš užspaustų emocijų, o ne su tiesiogiai iš situacijos kylančiais jausmais.
Kaip mes praradome savo jausmus?
Tokia paplitusi mūsų visuomenėje emocinė kančia yra susijusi su mūsų sumažėjusiu gebėjimu jausti, ypač jausti švelnius meilės jausmus. Regis, mes gebame juos jausti tik labai trumpu gyvenimo periodu, kai įsimylime. Ir po to ilgimės tų jausmų.
Mūsų jausmų užslopinimas susijęs su mūsų kultūrine terpe, kurioje dominuoja vyrai ir kur intelektas vertinamas labiau nei švelnūs jausmai, traktuojami kaip moteriškas dalykas. Lengviau įgyti valdžią, dominuoti ir sukurti imperiją, kai nekankina sentimentalūs jausmai. Kovodamos už lygias teises, net moterys nebegali sau leisti būti pažeidžiamos ir praranda savo moterišką švelnumą.
Be to, savikontrolė yra itin vertinamas dalykas, ypač anglosaksų kultūroje. Čia nepriimtina rodyti pyktį ar net nepasitenkinimą. Priešingai, reikia būti išoriškai itin mandagiems, nors viduje viskas gali virti. Tik pastaraisiais metais tapo labiau priimtina rodyti švelnumą viešumoje.
Galima sakyti, kad mūsų emocinė dilema kyla iš dviejų šaltinių. Vienas - mūsų jausmų užslopinimas dėl visuomenės normų ir standartų, kitas - pavyzdžių, kaip vystyti švelnius jausmus, stoka vaikystėje.
Jausmų slopinimas prasideda dar kūdikystėje, kai mes mokomi neverkti, kada jaučiamės nelaimingi. Mes galime būti tiesiog palikti verkti, kol suvokiame, kad šitaip išreikšti savo susierzinimą yra beprasmiška. Itin užslopinama yra bet kokia vaikiško seksualumo išraiška, tokia kaip žaidimas su savo genitalijomis ar net glaudimasis prie priešingos lyties artimųjų.
Toks kontaktas yra svarbus vėliau vystant brandžius emocinius santykius su mūsų, suaugusiųjų, seksualumu. Deja, dabar suaugusieji neretai traktuojami kaip galimi vaikų tvirkintojai, ir jie sąmoningai laikosi atokiau nuo vaikų. Taip vaikai ir patys suaugę praranda galimybę išreikšti savo jausmus.
Taip pat jau vaikystėje esame pratinami prie melo ir visuomenės normų, atpratinami reikšti savo tikruosius jausmus. Dar blogiau būna mokykloje ir universitete, kai esame apkraunami grynai intelektualine veikla, neleidžiančia vaizduotei pasireikšti. Tai veikia mūsų kūrybingumą ir mūsų intuityvumą. Daugelis didžių išradėjų ir novatoriškų mokslininkų, tokių kaip Einšteinas, atradimus padarė ne mąstymo, bet veikiau intuicijos keliu. Visą likusį savo gyvenimą Einšteinas mėgino suvokti protu tai, ką jis suvokė intuityviai, akimirksnio įžvalgos metu.
Kūrybingumas suteikia mūsų gyvenimui prasmės, o intuicija yra svarbi jungtis, siejanti šiuos du dalykus. Šis derinys suteikia pasitenkinimo ir amžino džiaugsmo bei laimės gyvenimui, tačiau švietimo sistema neretai jį naikina, bandydama spausti mus į rėmus.
Sektini pavyzdžiai
Sektinų pavyzdžių buvimas mūsų emocinei raidai svarbiausias kūdikystės metu, kadangi tuomet mokomės greičiausiai. Šiame amžiuje išmokstame jausti, kaip kempinė sugerdami įvairiausius jausmus iš aplinkos. Tai aktyvuoja mūsų jausmų centrus. Jei mes apsupti meilės, mūsų gebėjimas jausti meilę vystosi, jei mes apsupti pykčio, būtent tai ir išmokstame.
Patys užaugę be meilės, daugelis tėvų tiesiog meiliai elgiasi su savo vaikais, tačiau iš tikro meilės nejaučia. Labiausiai paplitusios išimtys - ne-intelektualios, švelnios, moteriškos motinos, ypač kaip tipiškos Polinezijos moterys.
Daugelyje trečiojo pasaulio šalių įprasta, kad visa šeima miega viename kambaryje ir vaikai žino apie tėvų seksualinį aktyvumą. Tai taip natūralu, kaip ir gyvūnų pasaulyje, ir tai - pavyzdžiai nesąmoningam programavimui. Tačiau svarbiausia tai, kad seksualinis, kaip ir bet koks kitoks, tėvų ryšys yra grįstas meile. Toks suvokimas yra svarbiausias kūdikiams ir jis neturi kirstis su mūsų įprastais vakarietiškais modeliais.
Švelnių jausmų stoka kartu su tėvų neigiamų emocijų matymu vaikystėje labai susijusi su dabartine mūsų visuomenės smurto kultūra. Visa tai dar labiau paryškinama iš televizijos ekranų sklindančia žiaurumo banga. Jei švelnūs jausmai yra neišvystyti, daugelis žmonių negali jausti svetimo skausmo, jie tiesiog nesugeba būti empatiški. Vaikai gali imti žiauriai elgtis su gyvūnais ir suaugę kartoti matytus vaikystėje scenarijus.
Vienos futbolo rinktinės treneris kartą pasakė, kad norint nugalėti, reikia jausti neapykantą priešininkui prieš prasidedant žaidimui. Jis buvo teisus - taip paleidžiama negatyvi energija, o tai nėra blogai. Netgi žiūrovai gali išlaisvinti savo sukauptas neigiamas energijas. Tačiau ar tokios visuomenės norime - kurioje reikia jausti neapykantą, kad laimėtume? Juk turi būti geresnis kelias.
Raumenų šarvai
Raumenų šarvai yra sąvoka, sukurta žymaus psichiatro Wilhelmo Reicho. W. Reichas nustatė, kad jo pacientų emociniai susirgimai buvo neįtikėtinai atkartojami jų kūno struktūrose. Pacientai, kurių jausmai buvo užslopinti, paprastai tam tikrose kūno vietose turėjo sustingusius, kietus raumenis. Skirtingos neigiamos emocijos buvo susijusios su skirtingais raumenimis.
Reichas tas kietas raumenų struktūras palygino su viduramžių riterių šarvais, iš čia ir pavadinimas. Riterio šarvai buvo skirti apsisaugoti nuo fizinės agresijos, o raumenų šarvai - nuo emocinės agresijos.
Iš pirmo žvilgsnio neatrodo įtikinama, kad sutraukti raumenys gali turėti kažką bendro su tuo, kaip jaučiamės. Tačiau jei pastebėtume save, pamatytume, kaip įsitempia mūsų kūnas tam tikrose situacijose, ir kaip atsipalaiduojame, kai niekas negresia. Kai žinome, kad kažkas mums suteiks skausmo, tarkime, laukiame injekcijos ar smūgio, automatiškai įtempiame savo raumenis ir net galime sulaikyti kvapą.
Tai automatiniai kūno refleksai, skirti sumažinti tikėtiną skausmą. Tačiau mes galime naudoti tą patį mechanizmą ir tada, kai norime sumažinti jausmus dėl kitų priežasčių. Būdami dar kūdikiai, mes galbūt bijome, kad mus atskirs nuo mamos, bijome likti vieni keistoje aplinkoje, todėl įsitempiame ir sulaikome kvapą. Galiausiai turime toliau kvėpuoti, tačiau mūsų kvėpavimas būna paviršinis, sutraukta diafragma ir krūtinės raumenimis.
Jei baimė kartojasi, šis raumenų sutraukimas laikui bėgant gali tapti nuolatinis. Vaikas gali užaugti siaura krūtine, silpnais plaučiais, linkęs į astmą ir plaučių infekcijas. Tai galiausiai gali tapti net kūdikių mirties priežastimi. Tokios kūno būklės privalumas - dabar nebejaučiame baimės, ji tapo pasąmoninga. Tačiau palaipsniui galime išvystyti kitus būdus baimei išreikšti, tarkime, galime imtis bijoti aukščio ar kalbėjimo viešumoje, ir panašiai.
Kitas pavyzdys - pykčio slopinimas, nes mums buvo pasakyta, kad tai socialiai nepriimtina. Iš pradžių galime justi pykčio emociją, sklindančią iš pilvo į pečius ir gerklę, skatinančią šaukti. Kai nuslopiname šiuos impulsus, emocinė pykčio energija užstringa pečiuose ar gerklėje ir paveikia tų sričių raumenis.
Jei ši įtampa neatpalaiduojama kitomis priežastimis, ji gali tapti nuolatinė. Sąnariuose, apsuptuose įtemptų raumenų, gali lengvai išsivystyti artritas, o pažeisti gerklės raumenys gali sąlygoti silpną balsą, mikčiojimą ar kitas kalbos ir gerklės problemas.
Laikui bėgant, raumenų šarvai gali tapti vis stipresni ir stipresni, kadangi mes linkę vėl ir vėl iš naujo kartoti įsisenėjusius elgesio modelius. Tuomet tai formuoja mūsų veido bruožus, mūsų kūno struktūrą ir vis didėjantį nelankstumą. Be abejo, yra ir kitų veiksnių, kurie taip pat formuoja mūsų kūną ir daro jį ne tokį lankstų, kaip kad paveldimumas, mityba, judėjimo stoka.
Bus daugiau.
