aA
Paryžiuje gimusi knygnešio Juozo Masiulio anūkė aktorė Karolina Masiulytė-Paliulienė prieš keturiolika metų atvyko gyventi į Lietuvą. Čia, kur žemė po lietaus kvepia taip pat, kaip vaikystėje Karolinai nupasakojo mama, ir kur balose atsispindi dangumi plaukiantys debesys. Unikaliame Briuselio muziejuje šiuo metu Karolinos gyvenimo istorija reprezentuoja Lietuvą.
© DELFI (V.Pakalkaitės nuotr.)
Fotoaparatų objektyvai ir žurnalistų dėmesys į sugrįžtančius emigrantus buvo nukreipti prieš keliolika metų. Juos stvarstė už rankovių. Kalbino, verkė ir dainavo kartu su jais. Dabar ramu.

Kartais net pernelyg. Kaip šį rudenį Briuselyje atidarius parodą "Tai mūsų istorija", kurioje skirtingų Europos šalių žmonės-eksponatai pasakoja savo istoriją, tapusią šalies istorija. Vienas iš 27 milžiniškų portretų - Karolinos Masiulytės-Paliulienės.

Visu ūgiu išsitiesusi, gintarinėmis sagomis puoštu švarkeliu ir su maža medine skulptūrėle, ant kurios pagrindo užrašyta "Knygnešys", stovi Karolina ir šiek tiek liūdnai šypsosi. Apie ją rašo "Cahiers Lituaniens" ir tyli lietuviška spauda. Bet jei kas nors pasiteirautų, kas yra Europoje šių metų Lietuvos moteris, manau, atsakyti nebūtų sudėtinga. Ir net neprireiktų madų žurnalų rinkimų. Europoje Lietuvos moterimi tapo Karolina. O Lietuvoje?

Lietuvoje ji - Vilniaus gyventoja, dažnai apsilankanti Prancūzų kultūros centre, gyvenanti senamiestyje su vyru Arūnu ir dukra Lina. Dar kate Lyja, kurią Karolina rado mažą, sulytą ir parsinešė namo. Tą dieną lijo, todėl pavadino Lyja (veterinaras sakė, jog tai katė!).

Apie Briuselio parodą, lietuviškas šaknis, aktorystę ir jaunystę Paryžiuje kalbėjomės su Karolina jos namuose, kuriuose gausu knygų, šalia snaudžia katinas Lyjus, pro langą matyti vis pasikeliantis Lietuvos Respublikos prezidentūros kiemo užtvaras, o už lango loveliuose tebežydi našlaitės.

Istorija be grimo

- Jūsų portretas reprezentuoja Lietuvą šiuo metu Briuselyje. Muziejaus parodoje daug skirtingo likimo žmonių. Kas jūs?

Pastatas, kuriame atidaryta paroda, yra buvusi muitinė. Kaip simbolis, kad Europa - viena, sienų nebelikę. Eini muziejaus koridoriumi ir jo gale matai didelę nuotrauką, kurioje pavaizduotas žmogus juda, kvėpuoja, užsimerkia. Jis tarsi gyvas. Šalia pastatytas aparatas: paspaudi mygtuką ir išgirsti balsą. Jis pasakoja savo istoriją. Mano portretas - greta latvės Sandros Kalnietės.

Ji buvusi tremtinė. Aš pasakoju apie tai, kaip pirmą kartą dar sovietmečiu su tėveliu atvykome į Lietuvą, į senelio knygyną. Jis buvo knygnešys, spaudos draudimo metais gabeno knygas iš Mažosios Lietuvos. Ir 1905 metais Panevėžyje įkūrė knygyną. Savo istoriją pasakoju keturiomis kalbomis, rodoma filmuota medžiaga.

Kitos istorijos? Jas sieja tragiški išgyvenimai. Vengras pasakoja apie tai, kaip 1956 metais, būdamas dešimties, rašė viską, ką matė gyvendamas Budapešte: kaip juos okupavo rusai, kas ir ką tuo metu darė, išdavė, nužudė. Jis išleido knygą, kuri šiuo metu yra bestseleris. Vokietė moteris pasakoja apie tai, kaip ją su vyru atskyrė Berlyno siena.

Vyras iškasė tunelį po ja, ir moteris su dviem mažais vaikais ėjo juo, užsikėlusi abu ant pečių, nes vandens buvo iki kaklo. Ir perėjo, tačiau už nugaros tas tunelis sugriuvo. Taip ji susitiko su vyru. Tai skirtingi likimai, bet viena Europos istorija. Muziejuje įrengtos didelės salės - įeini ir vaikštai po Drezdeno griuvėsius. Arba Varšuvos. Yra ir Lietuvos salė, joje ant sienos - milžiniška Baltijos kelio nuotrauka. Kai uždedi rankas ant pulte pavaizduotų rankų, apšviečiama viena jos dalis. Kuo daugiau lankytojų rankų, tuo daugiau apšviečiama nuotraukos.

- Kai pirmą kartą sužinojote, kad senelis buvo knygnešys, ar supratote, kas tai?

Vaikystėje nesuprasdavau. Tėvelis pasakojo, kad senelis eidavo ieškoti knygų į Mažąją Lietuvą. Man tai buvo įdomu, egzotiška.

- Ar pagalvojote, ką pasakytų senelis apie savo anūkę, Briuselio muziejuje kalbančią lietuviškai apie jį?

Jis negalėtų nuslėpti emocijų. Manau, mes visi instrumentai, kurie dalyvauja savo šalies istorijoje. Man atrodo, kad esu labai pagerbta. Jaučiu atsakomybę kalbėti apie knygnešius. Jų dėka Lietuva galėjo pasiekti nepriklausomybę, jie neleido sunaikinti kalbos.

- Ką pasakytų Jūsų tėvai?

Jie būtų laimingi. Juk mano tėvelis išvykdamas iš Lietuvos visada tikėjo, kad sugrįš. Prieškariu jis atvyko į Paryžių studijuoti, čia susipažino su mama, vedė. Brolis Petras ir sesuo Silvija jau buvo gimę, kai prasidėjo karas. Mano dėdė iš mamos pusės diplomatas Eduardas Turauskas, paskutinis Lietuvos pasiuntinys Berne, bandė paruošti tėvams dokumentus, kad galėtų emigruoti į Šveicariją. Nepavyko, jie liko Prancūzijoje.

- Žmogaus istorija, šeimos ir šalies. Tai skirtinga ar panašu?

Kiekvieno žmogaus gyvenime tai skirtinga. Aš gimiau ir užaugau emigracijoje. Kaip ir mano vyras Arūnas, gimęs Niujorke, kaip daugelis mūsų - užsienio lietuvių bendruomenės narių. Bet mes visada žinojome, jog esame lietuviai. Ir kad Lietuva kenčia. Mes nepraradome vilties. Kai į Prancūziją turėjo atvažiuoti Nikita Chruščiovas, mano dėdę E. Turauską ištrėmė į Korsikos salą.

Prancūzų valdžia bijojo, kad lietuviai nesukeltų skandalo. Jis buvo lietuvių bendruomenės primininkas. Anksti rytą, penktą valandą, į dėdės namus atėjo prancūzų policininkai, liepė susidėti daiktus ir ištrėmė į Korsiką. Jis buvo vienintelis lietuvis, ištremtas laisvėje.

Kitokia jaunystė Paryžiuje

- Gimėte ir užaugote Paryžiuje, tapote aktore. Gyvenimas lyg iš svajonių paveiksliuko?

Visada jaučiausi kitaip negu bendraamžės mergaitės. Pamenu, žaidėme kieme, mano draugės juokėsi, buvo nerūpestingos. O aš? Norėjau verkti. Tą dieną mama iš Lietuvos gavo laišką, kuriame buvo parašyta, ką ištrėmė į Sibirą, kas mirė, ką sušaudė. Jos sėdėjo kambaryje su močiute ir verkė. Man buvo skaudu, tačiau kam galėjau pasakyti? Mano draugės būtų visiškai nieko nesupratusios.

Būčiau buvusi devintame danguje, jeigu kas nors jaunystėje būtų nuvežęs į Prancūziją. Tai buvo uždrausta. Jūs gyvenote laisvoje šalyje. Ar jaučiate skirtumą tarp savęs ir bendraamžių lietuvių?

Aišku, jaučiu. Suprantu, kad žmonės nori domėtis ir pažinti pasaulį. Paryžiuje išgyvenau keturiasdešimt metų, tas miestas - mano viduje, man jo netrūksta. Žinau, kad galiu grįžti, jis nėra prarastas mano pasaulyje. Bet dabar visi lietuviai gali keliauti, matyti pasaulį, susipažinti su kultūromis. Viskas pasikeitė.

- Kai pirmąkart buvote Lietuvoje, kas atrodė keista?

Kad visi kalba pašnibždomis. Apie Sibiro tremtinius, apie viską. Pirmą kartą mes su tėveliu ir broliu Laurynu atvykome 1977 metais. "Gintaro" viešbutyje giminės pirštais rodė į sienas, esą ten yra sumontuoti klausymosi aparatai, tad nekalbėkime. Reikėjo rašyti generolui Petroniui prašymą, kad leistų į Panevėžį. Vilnius man pasirodė kaip po bombardavimo. Tuščias, apleistas. Žmonės mums rodė dėmesį, klausinėjo apie filmus, madą, jie troško žinių.

Tik Juozas Miltinis vienintelis buvo absoliučiai laisvas. Jam nerūpėjo nei politika, nei kas kitas. Tik menas. Jis pakvietė mane į Lietuvą vaidinti. Jokių problemų! Sutikau iš karto. Paskui tėvelis jo paklausė, kur čia galėtų nusipirkti žemėlapį, nes norėjo aplankyti savo tėvo knygyną, o mus visur lydėjo KGB atstovas.

J. Miltinis parodė, kur jis. Kai tėvelis knygyne priėjo prie kasos ir pasakė: "Esu Jonas Masiulis", kilo šurmulys. Visi susijaudino, pardavėja nubėgo ieškoti nuotraukų albumo, apsiverkė. Aš irgi verkiau. Saugumietis liepė tuoj pat grįžti į Vilnių. Visą kelią tėvelis verkė. Juk jis gimęs tame name. Pirmą kartą mačiau jį verkiantį... Grįžusi ėjau pas prancūzų komunistus, kad padėtų man išvykti į Lietuvą. Aišku, niekas manęs neišleido.

- Jūs gyvenote prie Eifelio bokšto. Esate sakiusi, kad jis globojo jus. Nusileisti nuo Eifelio bokšto papėdės į šalį, kurioje moterys net higieninių paketų negali nusipirkti, nes jų nėra, tikriausiai prilygsta šokui.

Buvo šokas, kai atvykau gyventi į Lietuvą. Kai parduotuvėse reikėjo stovėti eilėse. Iš viso atrodė, kad tų parduotuvių nėra. Nesuprasdavau, kaip čia žmonės viską nusiperka? Kur? Tai buvo kokiais 1992-aisiais. Kai sugrąžino tėveliui knygyną, atvažiavau su vyru gyventi visam laikui.

Grįžimas prie savo šaknų

Iš Paryžiaus į Panevėžį, juodo kapitalizmo pradžios miestą su "tulpiniais", - pavojingas šuolis. Du P buvo labai skirtingi?

Sunkus įspūdis. Man buvo baisu, kai supratau, kad į policiją negaliu kreiptis, nes ji korumpuota. Atėjo reketininkai, viską žinantys apie mus, ir pasakė, jog turime jiems mokėti duoklę už "apsaugą", kitaip susprogdins. Ir jokios pagalbos iš policijos. Tik vyro draugas, kuris buvo karatė čempionas, tuomet mus gynė. Tiems reketininkams jis pasakė, kad neliestų Masiulio knygyno.

Atsimenu, kreipėmės į ambasadorių poną Bačkį Paryžiuje. Jis parašė Lietuvos vidaus reikalų ministerijai, o ši nieko nepadėjo. Tik paprašė, kad išsiaiškintume, ar mus reketuoja "tulpiniai", ar kiti banditai. Tai atrodė tragiška ir juokinga.

- Ar tuomet nesigailėjote, jog atvykote į Lietuvą?

Ne, bet tada pirmą kartą supratau, kas yra baimė. Suvokiau, kaip jūs gyvenote sovietmečiu, kai reikėjo nuolat bijoti. Nes kai nieko nelieka, tik Švč. Mariją pastatyti viduryje knygyno ir Jos prašyti pagalbos, tai jau blogai. Tuo metu Prancūzijoje dalyvavau knygų mugėje. Ir papasakojau apie tai. Rašytoja Ulickaja patarė: "Man tris kartus pavogė mašiną.

Nuėjau pas mafiją ir paprašiau, kad pagelbėtų. Sugrąžino." Tačiau man atrodė kitaip. Geriau mirti, nei duoti parazitams pinigų. Kai vienas užsienio legionierius siūlė pagalbą, sakė, ponia, girdėjau visa tai, padėsiu, su draugais atvyksime ir per vieną dieną sutvarkysime reikalą, aišku, jums kainuos, bet būsite rami, aš atsakiau: "Ne, nereikia." Paskui man vienas politikas padėkojo, kad nesutikau.

- Senelio knygynas tebeveikia?

Taip. Jis seniausias knygynas Lietuvoje. Tėvelis atgavo knygyną ir planavo gyventi Panevėžyje, tačiau mirė 1995 metais. Jis mirė fantastiškai laimingas. Ir paskutiniame laiške džiaugėsi, kad mano vyras Arūnas rūpinasi knygynu. Tėvelis mokėjo devynias kalbas. Jo likimas labai skaudus. Į tėvynę jis sugrįžo tik būdamas aštuoniasdešimt ketverių. Tėvelis man yra sakęs, kad žmogus - kaip medis. Jo negalima persodinti, nes šaknys lieka tėvynėje.

Sekmadieniai Vilniuje

- Esate prasitarusi, kad su režisiere Nadine Trintignant į Vilnių grįžo Jūsų jaunystė. Ji buvo likusi Paryžiuje?

Paryžiaus iš manęs neįmanoma atimti. Jis yra mano širdyje, tai dalis mano gyvenimo. Ten vaidinau "Theatre de Bouvard" aktorių komikų trupėje. Prancūzijos televizija rodydavo mūsų laidas kasdien. Buvau aukšta blondinė, nežinia iš kur atsiradusi Prancūzijoje.

Kai atvyko N. Trintignant, ji man pasiūlė "Koletėje" vaidinti žurnalistę. Filmavimo dieną netikėtai sutikau Dominique'ą Besneart'as. Paryžiuje mes kartu mokėmės dramos mokykloje. Jis atpažino mane, nustebo, nes negalėjo net nutuokti, kad galėčiau būti Vilniuje.

- "Koletės" filmavimas baigėsi tragiškai. Tai likimas ar nusikaltimas?

Ne nusikaltimas. Tai atsitiktinumas. Bertrand'as Cantat buvo atšaukęs visus koncertus tą vasarą, kad galėtų būti su Marie. Ji taip norėjo. Jis buvo įsimylėjęs iki išprotėjimo. Bet kai filmuojiesi, nėra laiko bendrauti su artimaisiais. Jis vienintelis iš trupės buvo atėjęs į prancūzų knygyną, nusipirko Greimo knygą apie Lietuvos mitologiją.

Tą naktį, kaip įvyko tragedija, B. Cantat nejautė savęs. Žinau, kad jis buvo nuostabus sūnus, geras žmogus. Tai, kas įvyko, yra asmens tragedija. Tačiau dėl to išgarsėjo Vilnius.

- Ką veikiate sekmadieniais?

Pasivaikštau po Vilnių. Anksčiau, kai kartu gyveno ir brolis, eidavome į teatrą, dabar jis grįžo į Prancūziją. Dukra Lina studijuoja universitete tarptautinį verslą. O vyras dažnai išvyksta darbo reikalais. Jis verslininkas, vis lankosi Ukrainoje.

- Jūsų charakteris - ar jis čia nepasikeitė?

Nemanau. Man visada įdomu stebėti, ką turiu lietuviško. Per Vėlines jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Na, gal esu šiek tiek smetoniška, senamadiška, nes daug galvoju apie tėvynę.

- Kaip moteris, ar daug skiriate laiko savo išorei - drabužiams, makiažui, kūnui lavinti?

Visai ne. Minimaliai. Man geriau skaityti. Nors gražu matyti, kai lietuvės dėmesingos sau. Prancūzai dažnai pastebi, kad merginos iš Lietuvos elegantiškai apsirengusios. Devyniolikmetė dukra Lina irgi labai mėgsta madą. Ir domisi jos naujienomis. Man patinka, kai Arūnas atveža iš Malaizijos ar kitos egzotiškos šalies medžiagų.

Drabužiai, marginti etniniais motyvais, man artimi. Turiu siuvėją lietuvę, kuri kalba prancūziškai. Ji man pasiuva drabužių. Ir tie, kuriuos vilkiu Europos parodoje, jos siūti. Lino švarkelis su sagomis iš gintaro. Man sunku rasti drabužių, nes esu aukšto ūgio.

- Kada pastarąjį kartą stovėjote scenoje?

Šią vasarą su Kauno dramos teatro aktoriumi Petru Venclovu. Skaitėme Oskaro Milašiaus poeziją. Jis lietuviškai, aš prancūziškai.

- Kuris vaidmuo Jums, kaip aktorei, svarbiausias?

Kai vaidinau Nijolę Sadūnaitę spektaklyje "Aušros vartai" su aktoriumi Kristupu Mončiu. Pjesę rodėme Paryžiuje, vienoje koplyčioje.

- Jeigu galėtumėte pradėti iš naujo, ar būtumėte aktorė, ar knygyno savininkė?

Knygynas man labai brangus - tai mano giminės esmė. O vaidinti galima visada. Tik lietuviškai kalbu su akcentu, tad man sudėtingiau. Pavyko nusifilmuoti juostoje "Sekmadienis, koks jis yra" su Regimantu Adomaičiu. Vaidinu prancūzę, kuri iš meilės vyrui pasiliko Lietuvoje.

Tai kaip simbolis, kad mano maža dalelytė liko ir Lietuvos kino istorijoje. Norėčiau vaidinti. Sugrįžti į humoro žanrą. Kaip jaunystėje. Juk mes visi kalbame labai rimtai, ar ne taip? Bet labai svarbu turėti humoro jausmą.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Apie komplektacijos klaidas prabilęs Jasikevičius: esame vaikų darželis

Kauno „Žalgiris“ penktadienį po atkaklios kovos 82:86 nusileido Valensijos „Basket“ ekipai...

Po geradarės kauke slėpėsi žiauriausia maniakė, atėmusi gyvybę 300 vaikų (26)

Žinoma daug istorijų apie serijinius žudikus. Prakalbus apie Viktorijos epochą, minimas Amelios...

Septintas iš eilės „Žalgirio“ pralaimėjimas Eurolygoje – stipresnė ir „Valencia“ (551)

Fatališka Kauno „Žalgirio“ (3-10) atkarpa Eurolygoje tęsiasi. Lietuvos čempionų duobę dar...

Pasipiktinusi senjorų atstovė: kainos didėja valandomis, reikia visus apmokestinti pensijos turėtų siekti 800 eurų (566)

Seimas vienbalsiai pritarė pensijų didinimui: 30 eurų pagal indeksavimą ir dar 3,5 euro pagal...

Londone – tragiška milijardieriaus iš Rusijos žūtis (191)

Sario grafystės Anglijoje policija pradėjo avarijos, kurioje mirtinai sužalojo rusų verslininkų...

Parduotuvėse dingo degtinė – ne bėda: gėrė nuo naminukės iki aušinimo skysčio

Alkoholio politika Sovietų Sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo lėmė, kad alkoholio vartojimas...

Lietuviams apkarto lenkiška paukštiena: šventiniam stalui renkasi kaimo sparnuotį (59)

Artėjant Kalėdoms savo šventinam stalui žmonės vis mieliau renkasi Lietuvos kaime,...

Lietuvis apsilankė landyne tapusiame dangoraižyje: bandymas rinktis klientus pagal piniginės storį smogė antru galu (15)

Pietų Afrikos Respublikoje viešėjęs Orijus Gasanovas apsilankė viename pavojingiausių pasaulio...

10 dalykų, ko nedaryti darbo vakarėlyje, kad vėliau netektų gailėtis (9)

Korporatyvinės šventės gali sukelti nemenką galvos skausmą – ne tik po vakarėlio, bet net ir...

Grėsmė Jungtinės Karalystės vienybei: kai kurios sritys Johnsonui jau pasiuntė neramius signalus (45)

Nuslūgus triumfo per rinkimus sukeltam džiaugsmui, Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui...