aA
Žurnalistas, prodiuseris, laidos „Akistata“ vedėjas, bendrovės „TV PRO media“ generalinis direktorius Kristupas Krivickas yra garsesnis net už nuolatos vakarėliuose šmirinėjančias įžymybes. Tiesa, nemažą dalį jo žymumo sudaro teismai ir Žurnalistų etikos inspektoriaus svarstymai.
Jurgita ir Kristupas Krivickai
Jurgita ir Kristupas Krivickai
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– Jokiuose teismuose mano pavardė nefigūruoja. Sieti faktus su garsia pavarde yra logiškas žiniasklaidos kolegų sprendimas, nors tos sąsajos būna pritemptos. Bet aš iš to nedarau jokios problemos. Tam Lietuvoje ir egzistuoja demokratija, laisvė, institucijos ir procedūros, kad jomis naudotųsi žmonės.

– Tačiau demokratija yra ne visai tas pats, kas faktų pritempinėjimas...

– Kodėl turėtume uždrausti kažkam svarstyti ir sieti mano pavardę su procesais, kurie nėra visai tiesiogiai susiję su manim? Aš ir sau linkiu tokios laisvės dėl didesnio mano produkcijos efektyvumo. Svarbu neskleisti melo, šmeižto, o ryškesnis flomasterio brūkšnis, manau, nieko blogo. (Šypteli. – B. J.)

– Pakalbėjote kaip politikas – žodžiai suprantami, tačiau nieko nesuprasi...

– Kaip jūs paklausėte, taip atsakiau. Paklauskite konkrečiai, taip ir atsakysiu.

– Tiesą pasakius, norėjau klausti visai ne apie teismus, o apie tai, kaip ir kodėl Jūsų asmenybė pateko į būtent tokį kontekstą?

– Dar kartą kartoju – nesu atsakovas jokiame teismo procese, nesu niekam padaręs nieko blogo, esu geras vyras, geras tėvas, geras kaimynas ir pilietiškas žmogus. Tai tiek. O oponentams, matyt, yra žymiai smagiau kovoti ne su niekam nežinoma bendrove „TV PRO media“, o su Kristupu Krivicku. Aš dėl to jaučiuosi tik geriau, nes mano pavardė yra tapusi prekiniu ženklu, kuris turi vertę ir kurį visi naudoja, kai reikia tapti populiaresniam.

– Lietuvoje yra nemažai prodiuserių, kurie sukūrė pakankamai skandalingų laidų, tačiau jų niekas nei matė, nei žino. Kas lėmė, kad Jūsų pavardę žino visi – nuo politiko iki kaimo močiutės? 

– Esu žurnalistas, vedu „Akistatą“, vedžiau ir kitas laidas. Mano prodiuserinė veikla mažai kam žinoma. Nematau čia nei jokio trūkumo, nei privalumo.

– Jus visaip vadina – nuo Tado Blindos, visuomenės priešo iki šizofreniko. Tikiuosi, nesupyksite, nes ir pats mėgstate aštriai pakalbėti. Kokį vaidmenį pats sau priskirtumėte?

– Esu geras žmogus.

– O kas yra geras žmogus?

– O kas yra Tadas Blinda?

– Kovotojas už teisybę, už nuskriaustuosius.

– Čia jau arčiau teisybės. O kad žmogus galėtų save pavadinti geru, jis turi turėti daug savybių.

– Taip drąsiai save apibūdinate. Aš ir turbūt daugelis kitų žmonių vis dėlto suabejotų, jei jiems kiltų mintis taip save pavadinti.

– Drąsiai sakau todėl, kad mano artimieji, visa mano aplinka mane puikiai pažįsta. Tai yra realybė.

– Kitaip sakant, nieko neįžeidinėjate be reikalo, nesimušate, paskolinate pinigų, jei ką ištinka bėdos...

– Būtent. Pavežu nepažįstamus žmones, vaikus. Pirmiausia, aišku, rūpinuosi savo artimiausiais žmonėmis: žmona, vaikais, motina, tėvu, tolimesniais giminėmis, nepažįstamais žmonėmis, kurie kreipiasi į mūsų televiziją praradę paskutinę viltį. Aš nemeluoju, neapkalbinėju, esu sąžiningas verslininkas.

Dažnai turiu daug paaukoti, norėdamas toks būti. Tai kainuoja. Užgniaužti ambicijas, atsisakyti žalingų dalykų – ne tik įpročių, bet ir poelgių, kalbos manieros. Geras aš žmogus, bet kietas. Žmonėms kartais kyla noras pabandyt mane paspirt, įdurt, perdurt, užlipti ant galvos – tai jiems aš nesu toks geras, galiu pasirodyti kietokas. Net ir aštrokas, tad susidūrimas gali pasirodyti skausmingas.

– Negi ir greičio važiuodamas automobiliu niekuomet neviršijate?

– Niekuomet. Kaip ir niekuomet nevairuoju išgėręs, nes išvis negeriu. Nerūkau ir nerūkiau.

– Niekuomet?

– O kam? Nematau tikslo. Tai tas pats, kas klausti, ar aš niekuomet nebandžiau vogti.

– Na, tie žalingi įpročiai – tai tartum savotiškas vyriško brendimo etapas.

– Pažįstu daugybę žmonių, kurie to niekuomet nedarė. Ar reikia sumušti žmogų, kad suvoktum, jog jam skauda, jog tai blogai? Ar vogti, kad suprastum, kad nenori būti vagis?

– Ar Jus kaip nors ypatingai auklėjo ar pats išsiauklėjote?

– Mane auklėjo kaip ir visus vaikus tuo metu, nebuvau atiduotas į jokią elitinę ar karinę mokyklą. Mano tėvai – išsilavinę miesto žmonės. Mama – žurnalistė, žurnalistikos dėstytoja, tėvas – inžinierius, verslininkas. Auklėjau ir auklėju save pats, ir kuo toliau, tuo labiau. Tobulėjimas nėra baigtinis procesas.

– O kaip auklėjat tris savo dukras?

– Reikalas kalbėti apie fizinius auklėjimo metodus išvis atkrenta. Jei to prireikia, vadinasi, per mažai su vaiku kalbėta, per mažai skirta dėmesio. Suprantu, senovėje – nepabaigiami žemės ūkio darbai, gyvuliai, nėra nei jėgų, nei laiko kalbėtis ir auklėti. Vaikas ką nors ne taip padarė – šmaukšt su kokia rykšte ar medgaliu per kuprą, ir viskas. Tuo metu gal viskas buvo gerai, bet šiais laikais tikra atgyvena. Reikia kalbėti, aiškinti, tapti savo vaikams sektinu pavyzdžiu ir autoritetu. Tuomet atsiranda natūrali pagarba, supratimas, kas yra tėvo žodis, ir nereikia net balso kelti. Vaikai turi suprasti, kad kartais turi būti taip, o ne kitaip.

– Esate pakankamai pasiturintis žmogus. Kas bus, kai mergaitės užsimanys būtent tokios, o ne kitokios firmos drabužėlių?

– Aš pats nesu vartotojas blogąja to žodžio prasme, todėl jokio poreikio sekti mada nejaučiu. Visomis prasmėmis – drabužių, automobilio, namo, interjero ir t. t.

Į darbą, pavyzdžiui, vaikštau su maišeliu. Kolegos iš manęs juokiasi, o aš sau ramiai susidedu savo popieriukus ir einu. Man tai nesukelia jokio diskomforto. Mano vaikai eina į patį paprasčiausią darželį, jokių ten pseudoelitinių mokyklėlių. Mergaitės gyvena realų gyvenimą, viską supranta, ir jaučiu, kad labai gerai. Jos gyvena realybėje, kurioje gyvens ir suaugusios. Vaikai rengiasi paprastais drabužiais, nori taip, nori anaip, komplektuoja juos pagal savo skonį, svarbu, kad būtų apsirengusios pagal oro sąlygas.

Aš pats galiu pažaisti su žiniasklaida, papramogauti tam, kad visi galėtų įsitikinti, kaip per vieną vakarą atkreipti į save dėmesį ir įrodyti, kokia yra pati geriausia pasaulyje žmona ir koks puikus jos vyras ir kaip jie gerai gyvena be viso šito, apie ką mes kalbam. Prašom – išsinuomoji smokingą, žmona su vakarine suknele su skeltuku, ir iškart 50 fotografų. Tačiau aš skiriu tikrą savo gyvenimą nuo žaidimo. Todėl mes gyvenam gerai, o anoj pusėj gyvenantys žmonės labai retai gyvena gerai.

– O kodėl?

– Todėl, kad jie turi finansinių, psichologinių problemų, jie skiriasi, taikosi, ieško, kalba, prisikalba, yra savo įvaizdžio reikalų įkaitai, tampa priklausomi nuo dėmesio. Tad aš verčiau gyvensiu tikrą gyvenimą ir jausiu tikrą jo skonį.

Mano laidos ir grąžina mane į tikrą gyvenimą, nors tuomet esi ir pažeidžiamas. Atsiranda interesų, noras tave truputį pastumti, patildyti, patramdyti. Tada ir atsiranda visokios jūsų minėtos komisijos. Lengviau būtų kurti laidas, kurios neatkreipia jokio dėmesio.

– Bet jos tikriausiai nebūtų ir pelningos?

– Atvirkščiai, pelningesnės yra laidos apie žmones, apie kuriuos rašo blizgantys žurnalai, o ne publicistinės laidos. Bet aš, žinote, esu idealistas.

– Supratau, kad esate tikras viskuo, ką darote. Ar niekada nekilo abejonių pedofilijos byloje, kurią išsamiai nagrinėjo Jūsų kuriama „Akistata“? Manote, kad žinote tiesą?

– Nežinau tiesos, bet tikiu vaiku, kuris patyrė prievartą. Norėčiau, kad vaiką išklausytų teismas, kas daroma daugybėje bylų, ir remdamasis vaiko parodymais, įvykdytų teisingumą. Tik tiek.

– Tačiau, rodos, nieko neįvyko.

– Žinote, tai įvyks. Jei ne dabar, tai po metų ar penkerių. Blogiausiu atveju įvyks tada, kai vaikas suaugs. Paprastai jei dėl kokių nors priežasčių teisingumo neįvykdo tie, kurie tai turi padaryti, teisingumą žmonės įvykdo patys. Laikas viską sudėlios.

– Gal grįžkime prie televizijos. Nežinau, ar mąstome tokiomis kategorijomis, tačiau kurią savo laidą laikote mėgstamiausia?

– Žinoma, „Akistatą“, kuriai esu atidavęs daugiausiai savęs. Tai yra idealizmas, o kitur – pragmatizmas, skaičiai, reitingai, žodžiu, televizija. Tačiau be idealizmo televizijoje anksčiau ar vėliau tampa nelengva. Nes žmonės viską jaučia. Šlamštą, melą gali iškišti kartą kitą, bet ilgainiui žmonės nusisuks ne tik nuo tos laidos, bet ir nuo tos televizijos, kuri užsiima tokiais dalykais. Gal ne iš karto, bet tai įvyksta neišvengiamai. Ir jeigu pradėsi sukti kažkokią propagandą – ar politinę, ar teisinę, žmonės gana greitai tai supras. O idealizmas turi ir savo didelių minusų, bet turi ir didelių pliusų. Jis įkvepia žmones.

– Gal negražu taip klausti, bet kokios Jūsų laidos buvo pelningiausios?

– Kadangi pelną aš skaičiuoju ne pinigais, o žmonių pasitikėjimu ir palaikymu, tai vienareikšmiškai šia prasme pelningiausia „Akistata“, sukėlusi didžiulį visuomenės rezonansą. Aš ir pinigai – sąvokos pakankamai atskiros. Žinoma, gerai, kai jų yra, bet man jie nėra nei tikslas, nei priemonė. Be pinigų aš galiu sugalvoti tokių sprendimų, kurie atpirks milijoną grynaisiais. Esu kūrybos žmogus ir galiu pasiekti daugiau nei išvargtas ar uždirbtas milijonas. Ir manau, mano nuostatas junta ir žmonės, TV kanalas.

– Bet tikriausiai esate sulaukęs ir prakeiksmų?

– Kad, žinokit, ne. Tiesiogiai išvis nesu su tuo susidūręs, ir tai yra protinga iš norinčiųjų mane keikti pusės, nes jie mane keikia iš saugaus atstumo. Tiesą sakant, nelabai prakeiksmų statistika ir domiuosi. Buvo keletas pasitikėjimo patikrinimų, balsavimų tiesioginiame eteryje, tai akivaizdu – dešimtys tūkstančių prie kelis šimtus. Ir tai labai didelis pasitikėjimas. Galima sakyti, kad Lietuvos žmonių pasitikėjimas mumis, mūsų laida yra didesnis nei Prezidente. Ir aš tuo džiaugiuosi, esu dėkingas žmonėms. Atiduodam širdį, ir žmonės tai jaučia.

– Atrodo, nesate kuklus, koks turi būti tikras lietuvis?

– Tai jūs būkit kuklūs, o aš būsiu realus. Nes kuklus lietuvis nepaims į rankas tiesos kardo ir nenukirs galvos slibinui. Tam reikia ryžto, ir kuklindamasis bei tupinėdamas nelabai ką nuveiksi. Tačiau, kai reikia, aš moku ir patylėti, ir būti kukliausias už patį kukliausią žmogų.

„Savaitė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Prezidento problema Lietuvoje: trys būdai, kaip Nausėda gali sutelkti galias savo rankose (26)

Prezidentas pagal Konstituciją yra pastatytas į tokią situaciją, kad kiekvieną kartą jam kyla...

Užkalnis atskleidė, kiek turi kainuoti jautienos kepsnys ir kaip reikia maitintis (103)

Kai dėl to „kaip reikia maitintis“, tai gal net kažkiek ir perspaudžiau, nes maitinasi visi,...

Tokio pasiūlymo nėra matęs net NT ekspertas: parduodamas butas viename iš Lietuvos dvarų (77)

Vartant nekilnojamojo turto skelbimus galima rasti tikrai įspūdingų pasiūlymų. Vienas tokių,...

Emigrantų gyvenimą ištyrinėjęs Gasanovas įvardijo dvi priežastis, kodėl lietuviai vis dar išvyksta (248)

Lietuva nyksta – tokias liūdnas prognozes neseniai atskleidė Jungtinių Tautų (JT) prognozės....

Autoritetingas teisininkas su nerimu stebi pokyčius Vokietijoje: kas vyksta su galingiausia Europos valstybe? (340)

Vokietijoje nyksta piliečių pasitikėjimas politika. O visuomenė be pasitikėjimo, anot politologo...

Darbo jėga Lietuvoje nebe pigi: kas antram 870 eurų atlyginimas yra per mažas (61)

Kas antram dirbančiajam per maža 870 eurų atlyginimo, o beveik 10 proc. dirbančiųjų apatine...

Ernestas Parulskis

56k eurų už paveikslą. Atsargus naujas lietuviško meno rekordas

Prieš pora mėnesių, gruodžio 28-ą, vieną nišinę bendruomenę sukrėtė nedidelė sensacija –...

Italijoje dėl koronaviruso izoliuojama daugiau nei dešimt miestų, atšauktas Venecijos karnavalas papildyta 17:17 (156)

Italijai kovojant su didžiausiu koronaviruso protrūkiu Europoje, vyriausybė nusprendė blokuoti...

Gediminas Jankauskas. Tikrų ir išgalvotų šnipų voratinkliuose

Beveik vienu metu tarsi iš gausybės rago ant kino žiūrovų galvų pasipylė visokiausių žanrų...

|Maža didelių žinių kaina