aA
Apie gyvenimą santuokoje su viena ryškiausių asmenybių profesoriumi Pauliumi Galaune jo žmona meno istorikė Kazimiera Galaunienė, kitaip nei šiandieninės „žvaigždės“, pasakoja saikingai, vis pabrėždama, kad vienas ar kitas faktas vis dar tebėra vien tik jų gyvenimo bendras turtas.
Kazimiera Galaunienė
Kazimiera Galaunienė
© E.Gruiniūtės nuotr.

Vietoj teisės studijų – muziejininkystė

Kazimiera Galaunienė savo vyrą profesorių Paulių Galaunę prisimena kaip ypatingą žmogų, ištikimą savo sąžinei ir moralinėms vertybėms. Profesionalios muziejininkystės pradininkas šį pasaulį paliko prieš dvidešimt dvejus metus, jam, ypač Lietuvai dovanodamas nacionalinės dailės istorijos ir kritikos profesinius pagrindus, grafikos darbus, parengtus šešis „Lietuvių liaudies meno“ albumus, beveik penkis šimtus publicistinių, mokslinių straipsnių bei studijų įvairiais Lietuvos dailės ir kultūros klausimais.

Gyvenimo keliai dar iki tampant sutuoktiniais Kazimierą ir Paulių Galaunę suvesdavo ne kartą. Vienas ryškiausių jų susitikimų prasidėjo Vilniaus universitete, muziejininkystės katedroje.

„Leisti į mokslus didžiausią iniciatyvą parodė krikštatėvis, o labiausiai padėjo dėdės ir dėdienės, ypač sunkiais gyvenimo momentais. Labiausiai žavėjo teisės studijos, tad įstojau į istorijos fakultetą, tikėdamasi taip priartėti prie svajonės. Bet netrukus pamačiau, kad okupuotoje Lietuvoje galiojo tik vieni, TSRS, įstatymai, toli gražu neatstovaujantys tiesai“, – prisimena moteris.

Norėdama padėti Lietuvai ir jos žmonėms, pasirinko ne teisės, o toje pačioje, istorijos, katedroje įkurtas muziejininkystės studijas, kurių fakultetui vadovavo profesorius Paulius Galaunė. Taip moters gyvenime prasidėjo nauja ir tauri misija – saugoti Lietuvos praeitį ir istorinę tiesą. Tačiau tokie tikslai, kaip ir daugelio kitų intelektualių Lietuvos žmonių, buvo nepriimtini to meto valdžiai, tad vos trejus metus dirbusi Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Etnografijos sektoriaus mokslo darbuotoja už dalyvavimą pasipriešinime sovietiniam okupaciniam režimui buvo ištremta kalėti į Archangelsko srities Jarcevo moterų lagerį.

„Tik tikėjimas aukštesne jėga ir laisva Lietuva bei patriotinės dainos mus visas, ten kalėjusias, labiausiai palaikė. Likimas man buvo palankus. Grįžusi į Kauną, gerų bičiulių dėka įsidarbinau Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje, kuriame taip pat dirbo ir profesorius P. Galaunė.

Kartą muziejaus kieme vėdinome tekstilę, audinius, gražias kaišytas suvalkietiškas prijuostes. Kaip tik pro šalį ėjo profesorius ir pakvietė mane užeiti į meno skyrių. Ten papasakojo apie sudaromus liaudies meno albumus ir pasiūlė man jam patalkininkauti. Sutikau“, – prisimena K. Galaunienė.

Būti gyvenimo bendražyge

Buvusi profesoriaus studentė į Galaunių šeimą atėjo praėjus penkeriems metams po jo žmonos Adelės Galaunienės mirties. Moteris prisimena, kad jųdviejų santuoka vyko tik atsiklausus P. Galaunės dukros bei buvusios žmonos sesers ir gavus jų pritarimą. Ji jautė didžiulę pagarbą visai šeimai ir puikiai suprato, su kokiu didžiu žmogumi ryžtasi kartu eiti savo likusį gyvenimo kelią.

„Mus pažinojusieji palaikė, skatino ir kartu džiaugėsi. Tiesa, buvo kilusios kalbos, neva mane viliojo jo turtai. Bet kokie ten turtai. Visų pirma mus siejo artima draugystė ir vienas kito supratimas, didžiulė gyvenimo patirtis. Esu laiminga, kad galėjau jam padėti kaip artimas žmogus. Jis man buvo svarbus plačiu kultūriniu akiračiu, inteligencija. Tai buvo žmogus, kuris niekada nėjo į kompromisą su savo sąžine ir išliko garbingas.

Kai jam siūlė arba talkininkauti tuometinei valdžiai, arba vykti į Sibirą pas baltąsias meškas, jis pasirinko pastarąjį kelią. Kai paklausiau, kodėl, atsakė, kad jam kitaip elgtis neleido sąžinė. Ar reikia didesnio liudijimo apie žmogaus sąžiningumą? Šiomis savo savybėmis jis man buvo labai brangus. Žavėjo jo teisingumas, meilė Lietuvai ir pasišventimas, matymas ne tik savęs, bet ir kitų. Niekada nepastebėjau, kad jis pavydėtų savo žinių. Priešingai, jam buvo malonu, kad gali jas perteikti kitiems“, – prisimena moteris.

K. Galaunienė nebuvo tik žmona. Labiau – bendražygė, besistengianti užfiksuoti kiekvieną su jos vyru susijusį reikšmingą įvykį, mintį, pokalbį.

„Pragyvenome dvidešimt vienerius metus. Džiaugiuosi, kad galėjau užrašyti jo pasakojimus, prisiminimus. Vakarais labai dažnai pas jį ateidavo įvairūs interesantai meno, kultūros ar kitais svarbiais klausimais. Būdama kitame kambaryje ir girdėdama pokalbius ar diskusijas, užrašydavau reikšmingiausias mintis. Kitą dieną jam paskaitydavau, norėdama pasitikrinti, ar nepridariau klaidų, ar neiškreipiau pavardžių ar faktų.

Būdavo, kad mums kalbantis paliesdavome įdomesnę temą. Visada pasižymėdavau jo pasakojimus užrašuose. Juk visa tai vyko tuo laikotarpiu, kai daug kas buvo nutylima. Kadangi jis buvo prieškarinių įvykių liudytojas ir aktyvus dalyvis, man norėjosi bent trumpai užfiksuoti ir papasakoti tuos kultūros faktus, ryšius, žmones, tikrąją tiesą. Šiandien šie užrašai yra įvairių studentų tyrinėjimų šaltinis.“

Kur dingo moralinis klausimas „Ką žmonės pasakys?“

Buitinė pusė Galaunėms niekada neteikė didelės reikšmės. Kaip prisimena, buvo kur kas svarbesnių dalykų.

„Gyvenome paprastai. Profesorius mėgdavo paprastą valgį – barščius, kopūstų sriubą. Tiesa, taip skaniai, kaip jo mama, aš išvirti nesugebėdavau. Jeigu pasitaikydavo, kad reikia pirkti brangesnį leidinį ar eiti į brangesnį renginį, niekada nekildavo svarstymų, kad tam galbūt nėra pinigų. Galima atsisakyti buitinių dalykų, bet ne pačių esminių, būtiniausių žmogui ir jo sielai.

Vargo ar skurdo sąmoningai niekas neieško. Į kančią niekas netiesia rankų, bet jeigu su ja susiduri, galvok, ką gali geriausio padaryti. Šiandien esu laiminga, kad turime gražių ir darbingų žmonių, kurie dirba Lietuvos labui. Žinoma, yra ir kitokių. Juos pastebėti ir kritikuoti būtina, bet dar svarbiau kelti ir palaikyti tarnaujančius tiesai. Sunkumai praeis. Visada praeina. Tačiau kas lieka po to? Ar galime didžiuotis tuo, kaip juos išgyvenome? Jeigu į šiandieną žiūrėsime vien tik iš materialios pusės, visada bus labai sunku.

Seniau buvo svarbus klausimas „O ką žmonės pasakys?“ Būtent jis padėdavo eiti sąžiningu ir teisingu keliu. Ir tikėjimas. Tikintis žmogus niekada nesielgs nesąžiningai, nes tiki, kad turi atsiskaityti prieš aukštesnę jėgą. Pastaruoju metu vis labiau prarandamas atsakomybės jausmas už savo darbus, sureikšminamas savasis „aš“ – man nepatiko, ne taip pasakė.

Kai vykdavau į ekspedicijas, teko matyti tiek nuostabių žmonių, šviesių, gražių ir spindinčių veidų, kurie niekuo nesiskundė. Bendrauji ir jauti, kad tai yra tikras žmogus. Jeigu nėra moralės pagrindo, jokie universitetai, jokie moksliniai laipsniai nepadės. Viską žmogus turi pats pasiekti, pats save laužyti, formuoti savo asmenybę. Žinoma, jeigu tik jaučia tą didžiulį norą būti kitokiu, aukštesniu savo vidumi.

Ši vidinė laisvė suteikia pasitenkinimą tuo, ką tu turi, kad ir labai mažu. Kad gali kitam padaryti gera, savo kraštui, kitam žmogui, kurį galbūt pirmą kartą sutinki, bet sutinki jį šviesiu veidu. Kuriant žinių visuomenę buvo apleistas žmogaus, kaip asmenybės, kūrimas. Džiaugiuosi, kad turėjau laimės sutikti be galo daug puikių žmonių, iš kurių galėjau mokytis. O jeigu ko nors neperėmiau, tai čia jau mano problema. Būtent tokie sutikti žmonės yra didžiulė atrama“, – įsitikinusi K. Galaunienė.

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Žiauriausias skerdynes pokario Europoje matęs taikdarys: jie žiūrėjo į mus su viltimi ir baime, o mes negalėjome nieko padaryti

Liepos 12-osios vakare pirmieji autobusai kirto fronto liniją ir pasiekė Kladanji pabėgėlių...

Lietuvos įmonės įvertino britų planus dėl atvykstančių darbuotojų: sužlugdytų patys save (148)

„Legalus darbas Anglijoje (amžius iki 60 metų)! Dirbk sandėliuose bei fabrikuose! Užsidirbk...

Sukčių atakų tik daugėja: policija įvardijo naujausius būdus, kaip bandoma apgauti (36)

Kaip bebūtų liūdna, tačiau sukčiai „nemiega“ nei vienu sezonu, praneša policija . Jie...

Vilniuje, sankryžoje, susidūrė į grupines muštynes skubėjusių policininkų automobiliai (36)

Sekmadienio rytą Vilniaus senamiestyje kilo grupinės muštynės: susikovė baltieji su...

Ištyrė, kiek lietuvių viršija greitį ir kas priverčia pristabdyti

Nors greičio viršijimas yra dažniausia tragiškai pasibaigusių avarijų priežastis, adrenalino...

Gydymo įstaigoje – darbas baudžiavos sąlygomis: per mėnesį uždirba vos 195 eurus (227)

Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) – neeilinė situacija, primenanti...

Nevadoje demokratų pirminiuose prezidento rinkimuose pergalę iškovojo Sandersas (6)

Šeštadienį Nevados valstijoje per trečiąjį Demokratų partijos pirminių prezidento rinkimų...

Gyvai / Meistro dienoraštis. Kaip taisyti skilusias sienas bei išlūžusią rankeną

„Meistro dienoraštyje“ - trys temos. Aiškinsimės, kaip taisyti skilusias sienas bei taisysime...

Įvardijo gyvenimo be poros privalumus: yra būdas, kaip išbristi iš vienišumo jausmo (27)

Vis daugiau žmonių visame pasaulyje apsisprendžia gyventi vieni. JAV gyventojų surašymo biuro...

Dominavęs Fury privertė Wilderio trenerį mesti baltą rankšluostį (36)

Sekmadienio rytą Las Vegase įvyko ilgai laukta revanšinė bokso dvikova tarp amerikiečio Deontay...

|Maža didelių žinių kaina