Aš sekiau ją kelias pastarąsias dienas. Žinau, kur ji apsiperka, kur neša valyti drabužius, kur dirba. Nežinau, kokios spalvos jos akys ir kaip jos atrodo, kai ji bijo. Bet sužinosiu.
Mija Denet savo šeimoje visada buvo balta varna. Užuot sekusi tėvo, garsaus teisėjo, pėdomis, ji dirba paprasta dailės mokytoja neprestižinėje mokykloje.
Vieną vakarą Mija turi susitikti su savo vaikinu bare. Kai šis nepasirodo, ji spjauna į proto balsą ir išeina kartu su nepažįstamuoju. Burnos veltui neaušinantis Kolinas Tečeris puikiai tinka vienos nakties nuotykiui. Tačiau nusprendusi užsukti į Kolino namus Mija padaro siaubingą klaidą.
Kolino užduotis – pagrobti Miją. Bet planas netikėtai pasikeičia – dabar jųdviejų pėdsakais leidžiasi ne vien policija. Mijos motina ir detektyvas Geibas Hofmanas pasiryžę žūtbūt išgelbėti merginą. Jie nežino, kur ji yra nei kas dedasi Mijos galvoje. Deja, neįmanoma nuspėti sudėtingų jausmų, kurie grasina sudaužyti šeimos gyvenimą į šipulius.
************************
Publikuojame leidyklos „Svajonių knygos“ išleisto Mary Kubicos romano „Gera mergaitė“ ištrauką.
***********************
KOLINAS
PRIEŠ
Daug neprireikia. Sumoku vienam vyrukui, kad šis užsibūtų darbe porą valandų ilgiau, nei norėtųsi. Nuseku ją į barą ir atsisėdu ten, iš kur galiu stebėti, pats likdamas nematomas. Laukiu skambučio; kai ji sužino buvusi apgauta, pasirodau aš.
Nedaug apie ją težinau. Mačiau nuotrauką. Jos, einančios iš metro stotelės, atvaizdas išplaukęs, fotografuota iš automobilio, stovinčio už trijų ar keturių metrų. Į nuotrauką pateko dar apie dešimt žmonių, todėl merginos veidas apibrauktas raudonu parkeriu. Kitoje pusėje užrašyta „Mija Denet“ ir adresas. Nuotrauką man įdavė maždaug prieš savaitę. Lig šiol nieko panašaus nesu daręs. Teko kai kam grasinti. Žmogaus nesu pagrobęs. Tačiau man reikia pinigų.
Seku ją kelias pastarąsias dienas. Žinau, kur ji apsiperka, kur neša valyti drabužius, kur dirba. Nesu su ja kalbėjęs. Nepažinčiau balso. Nežinau, kokios spalvos jos akys ar kaip ji atrodo išsigandusi. Bet sužinosiu. Pasiimu alaus, nors neketinu jo gerti. Negaliu apgirsti. Ne šįvakar. Tačiau nenoriu atkreipti į save dėmesio, todėl užsisakau alaus, kad nebūčiau tuščiomis rankomis. Kai suskamba telefonas, ji jau netekusi kantrybės. Atsiliepti išeina į lauką, grįžta suirzusi. Svarsto, gal išeiti, bet nusprendžia užbaigti gėrimą. Išsitraukia iš rankinės rašiklį ir ima paišinėti ant servetėlės klausydamasi, kaip kažkoks asilas ant scenos deklamuoja poeziją.
Stengiuosi apie tai negalvoti. Stengiuosi negalvoti apie tai, kad ji graži. Primenu sau apie pinigus. Man reikia pinigų. Nebus labai sunku. Po poros valandų viskas bus baigta.
– Geras, – sakau linktelėjęs į servetėlę. Nieko tinkamesnio nesugalvoju. Nenusimanau apie meną.
Mergina nekreipia į mane dėmesio. Nenori turėti su manimi nieko bendro. Man dėl to tik lengviau. Kai pagiriu jos nupieštą žvakę, ji vos kilsteli akis nuo servetėlės. Nori, kad palikčiau ją ramybėje.
– Ačiū. – Ji į mane nežiūri.
– Abstraktoka.
Aiškiai pasakiau ne tai, ką reikia.
– Tau atrodo visiškas mėšlas?
Kitas vyras nusijuoktų. Pasakytų, jog pajuokavo, ir apipiltų ją komplimentais. Tik ne aš. Ne ją.
Sėduosi prie staliuko. Jei tai būtų kita mergina, kita diena, nueičiau šalin. Bet kurią kitą dieną išvis nebūčiau prisiartinęs prie jos staliuko, prie tokios piktos, suirzusios merginos stalelio. Nereikšmingi pokalbiai, flirtas ir panašios nesąmonės – ne man.
– Nesakiau, kad atrodo blogai.
Ji uždeda ranką ant palto.
– Jau ruošiausi išeiti. – Mergina ištuština taurę ir pastato ant stalo. – Vieta tavo.
– Kaip Monė, – pareiškiu. – Monė juk piešė abstrakcijas, tiesa?
Tyčia taip sakau.
Ji pažvelgia į mane. Neabejotinai pirmą kartą. Spėlioju, ar tai, ką pamatys, paskatins atitraukti ranką nuo palto. Merginos tonas sušvelnėja, ji supranta kalbėjusi atžariai. Galbūt ne tokia ji ir pikta. Tik suirzusi.
– Monė impresionistas, – paaiškina ji. – Abstrakčiojo meno atstovas Pikasas. Kandinskis. Džeksonas Polokas. – Nesu apie juos girdėjęs. Ji vis dar ketina išeiti. Man tai tinka. Jeigu nuspręs išeiti, paseksiu ją iki namų. Žinau, kur gyvena. Ir turiu marias laiko.
Tačiau vis tiek pamėginu ją suturėti.
Paimu servetėlę, kurią ji ką tik suglamžė ir įmetė į peleninę. Nupurtęs pelenus išlankstau.
– Visai neblogai, – sakau ir sulankstęs servetėlę įsikišu į užpakalinę džinsų kišenę.
To pakanka, kad ji akimis imtų ieškoti padavėjos prie baro – greičiausiai išgers dar taurę.
– Pasiliksi piešinį? – klausia.
– Taip.
Mergina nusijuokia.
– Jei kartais vieną dieną išgarsėčiau?
Žmonėms patinka jaustis svarbiems. Ji pasiduoda šiam jausmui.
Pasisako esanti Mija. Aš prisistatau Ovenu. Jai paklausus, koks mano vardas, neskubu atsakyti, ji prataria:
– Nemaniau, kad šis klausimas toks sudėtingas.
Pasakau jai, neva mano tėvai gyvena Tolede, o aš esu banko kasininkas. Visa tai netiesa. Ji apie save nieko nepasakoja. Mes kalbamės apie neasmeniškus dalykus: automobilio avariją prie Den Rajano, nuo bėgių nuvažiavusį krovininį traukinį, artėjantį pasaulio čempionatą. Mija siūlo pasirinkti kokią nors smagesnę temą. Sunku. Ji užsisako gėrimą, paskui dar vieną. Kuo daugiau geria, tuo atviresnė tampa. Prisipažįsta, kad ją apgavo vaikinas. Papasakoja man apie jį, kaip jie susitikinėja nuo rugpjūčio pabaigos, tačiau galėtų ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų jis atėjo į pasimatymą. Tikisi užuojautos, bet aš jos nesiūlau. Aš ne toks.
Pasislenku arčiau jos. Kartais mudu susiliečiame, kojos netyčia brūkšteli viena į kitą po stalu.
Stengiuosi apie tai negalvoti. Apie tai, kas bus vėliau. Kaip prievarta įsodinsiu ją į automobilį ir perduosiu Dalmarui. Klausausi jos išsiblaškęs, nes mintys sukasi apie pinigus. Kiek laiko man užteks grynųjų. Visa tai – sėdėti su nepažįstama panele bare, į kurį šiaip kojos nekelčiau, grobti įkaitus ir reikalauti išpirkos – man nėra įprasta. Tačiau kai ji pažvelgia į mane, nusišypsau, o kai jos ranka paliečia manąją, leidžiu jai ten ir likti, nes žinau: ši mergina gali pakeisti mano gyvenimą.
