Šiame interviu žodį „teatras“ perskaitysite 85 kartus. Nesistebėkite. Pasak O.Koršunovo, teatras įprasmina mūsų kasdienybę ir svaigina gyvenimu. Teatras yra gyvenimas.
Kas jums yra teatras?
Teatras yra gyvenimas, o kartu ir darbas, ir tai, kuo aš gyvenu. Teatras man instrumentas, kuriuo aš galiu pažinti save bei pasaulį ir komunikuoti su juo. Teatras yra toks multipleksiškas ir apimantis viską – literatūrą, muziką, vizualiuosius menus bei nuolatinį bendravimą su žmonėmis – aktoriais ir žiūrovais. Teatras gimsta iš bendravimo.
Teatras yra bendravimas... Ne šiaip kažkoks bendravimas, bet bendravimas apie tai, kas yra svarbu. Teatras yra reiškinys, per kurį galima pažinti ir atskleisti žmogaus prigimtį, kuri padeda suprasti save. Teatre aš radau visavertį gyvenimą. Man tai ne tik darbas. Tai – gyvenimo būdas ir būdas pažinti gyvenimą.
Sakote, jog teatras – tai gyvenimas. Kiek teatre gyvenimo ir gyvenime teatro?
Teatras yra kaip vynas, o gyvenimas – kaip vynuogės. Kaip atsiranda vynas? Vynuogės rūgsta, fermentuojasi. Atsiranda esmė. Jei gyvenimą tiesiog gyvename, tai teatras mus turi svaiginti gyvenimu.
Tai kokia yra teatro funkcija?
Ši funkcija nesikeičia jau kelis tūkstančius metų. Teatras atveria žmogaus prigimties ir likimo paslaptis. Teatro tėvynėje Graikijoje spektakliuose buvo kalbama apie žmogiškąją tragediją. Dabar mes to žodžio nebevartojame. Jis nebeteko graikiškosios prasmės. Manyčiau, kad teatro funkcija – kalbėti apie žmogiškumą.
Galbūt tuomet teatras turėtų tapti vieta, kur galima pamiršti kasdienybę?
Jokiu būdu. Teatras turi įprasminti kasdienybę. Ją mitologizuoti, herojizuoti ir jokiu būdu nuo kasdienybės nebėgti. Visi tie komerciniai teatrai, kurių kuriami spektakliai leidžia žiūrovams užsimiršti, iš tiesų neturi nieko bendra su tikruoju teatru.
Teatre turime pajusti savo kasdienybės vertę. Jis turi rasti kasdienybės prasmę ir pasakyti, kad likimas kažką reiškia.
Žiūrovas visuomet identifikuoja save su personažais, išgyvenančiais didžius jausmus, tragedijas. Jis jaučia, kad pats tai išgyvena kasdien.
Komercinis teatras bėga nuo kasdienybės, bet tokio teatro aš net nepavadinčiau teatru. Apskritai aktoriaus profesija yra šventa. Aktorius byloja savo siela. Chirurgas dirba skalpeliu, smuikininkas – smuiku, o aktoriaus įrankis yra jo siela. Ir tai yra tikroji aktorystės prigimtis.
O gal tiesiog šiandien mes bijome suvokti save?
Lietuvoje dabar atsiranda tokia nauja miesčioniškumo forma, kai teatras vertinamas ne galva, o pasturgaliu. Dažnai girdžiu sakant, kad per spektaklį „man nepaskaudo užpakalio“, vadinasi, buvo geras spektaklis, o jei paskaudo – blogas. Atsirado kažkoks „pasturgališkas“ vertės matas, kuo toliau, tuo labiau vešintis.
Dabar viską bandoma paversti pramoga. Tragedijos virsta komedijomis. Anksčiau to nebūdavo. Žmogus, pažiūrėjęs spektaklį, drovėdavosi pripažinti, kad spektaklio nesuprato, ir stengdavosi bandyti jį suprasti, o dabar visi kalba apie poilsį. Visos laidos – apie poilsį: kaip kas atostogavo, kur ilsėjosi. Visi galvoja, kaip pailsėti teatre, kaip pailsėti kine. Bet nuo ko čia ilsėtis?
O kodėl atsiranda tas „pasturgališkas“ miesčioniškumas?
Tikriausiai kalti pramogų ar teatro veikėjai, kurie siūlo žiūrovui tą jovalą manydami, kad jam to reikia. Jie nuvertina publiką. Iš tikrųjų žiūrovui reikia visai kitokių dalykų. Mūsų teatras nėra komercinis. Jis sudėtingas, o jį lankantys žmonės labai įvairūs.
Atsimenu „Hamleto“ premjerą, į kurią susirinko studentai, verslininkai, politikai, vienuoliai. Žiūrovas tikrus dalykus visuomet pamato. Mes giliai širdyje, pasąmonėje esame vienodi. Kartais paprastas žiūrovas gali emociškai giliau suvokti spektaklį ir jį pakomentuoti nei koks teatro kritikas. Bet būtent tie, kurie savo rankose turi svertus reitinguoti ir siūlyti, nuvertina žiūrovą.
Paminėjote „Hamletą“. Kodėl renkatės Viljamą Šekspyrą?
Šekspyras yra įvairiapusiškas. Jis – kaip sluoksniuotis, jame yra visko nuo žemiausių iki aukščiausių dalykų, pačių giliausių būties slėpinių. Šekspyro įvairumas atitinka labai įvairią mūsų dabartį, kurioje daug visko vyksta, viskas keičiasi. Tokie buvo ir Šekspyro laikai. Kalbėti apie dabartį su Šekspyro pagalba yra prasmingiausia. Bet prasmė atsiranda tuomet, kai Šekspyras statomas šiuolaikiškai. Bandyti Šekspyrą paversti kostiumine drama nėra prasmės.
Šiuolaikiškai interpretuojamas Šekspyras atveria tas dimensijas, kurios labiausiai tinka dabarčiai. Todėl jis man yra šiuolaikiškiausias dramaturgas. Šiuolaikinė dramaturgija man nesuteikė tiek galimybių kalbėti apie save, apie laiką, kuriame gyvename, kaip tą suteikė Šekspyras. Tą jaučia ir žiūrovas. Jis į Šekspyrą nežiūri kaip į reliktą.
Sakėte, kad V.Šekspyras padeda atspindėti save. Kiek O.Koršunovo yra kiekviename spektaklyje?
Labai daug. „Hamletas“ yra savotiškas mano autoportretas. Įdomiausia, kad būtent per teatrą aš atrandu savo patirtį. Dažnai nesuvokiame savo patirčių. Gyvenime patiriame daug ką, bet patirtimi galime laikyti tai, ką suvokiame, apmąstome. Teatras man padeda suvokti savo patirtį. Tai – paradoksaliausias dalykas, dėl kurio aš sakau, kad teatras yra mano gyvenimas.
Kaip kyla mintis kurti spektaklį?
Tai yra ilgi alcheminiai procesai, kuriuos būtų sunku apsakyti. Pati mintis ir idėja gali bręsti labai ilgai. Pavyzdžiui „Hamletą“ aš norėjau statyti nuo pirmo kurso, o stačiau jį tada, kai pajutau, kad atėjo laikas.
Dažnai Hamletas suvokiamas kaip maištaujantis jaunuolis, tačiau taip nėra. Juk pagal pjesę Hamletas yra brandus trisdešimtis. Jis išgyvena vidutinio amžiaus krizę: jis turi tapti karaliumi, prisiimti atsakomybę, jis jau nebegali nieko atidėlioti ir suvokia, kad gali gyventi tik esamuoju laiku. Kai man artėjo 40-metis, aš supratau, kad to, ko nepadarysiu dabar, nepadarysiu niekada.
Sau kažkada esu pasakęs, kad reikia ne šiaip kurti, o kurti visą laiką. Turi vykti nuolatinis procesas. Kūryba gimdo kūrybą. Bedirbant gimsta mintys apie ateities darbus. Bestatant vieną spektaklį, jau dedi pamatus kitam. Taip nutiko kuriant „Ugnies veidą“. Aš supratau, kad atėjo laikas statyti „Romeo ir Džuljetą“. Dažnai pats darbas diktuoja ateities temas.
Užsiminėte apie savo teatrą. Jam jau trylika metų. Savotiška paauglystė...
Ne, tai ne paauglystė. Vienas garsus režisierius yra pasakęs, kad teatrai gyvena tiek, kiek šunys. 10–13 metų. Mūsų teatras, jei jį laikytume gyvu organizmu, paauglystę jau seniai pragyveno. Tai buvo „Shopping and fucking“, „Vasarvidžio nakties sapno“ laikai, o brandą pasiekėme su „Meistru ir Margarita“.
Daug teatrų gyvuoja dešimtmetį, o paskui miršta ir gyvena tik iš inercijos. Taip gali egzistuoti ilgai, tačiau išlikti gyvam teatrui yra sunki užduotis. Mūsų teatras – jau tikrai ne paauglystėje. Šio teatro fenomenas tas, kad mes vis gebame atsinaujinti. Su „Hamletu“ žengėme į naują etapą. Susiformavo „hamletiška“ trupė, su kuria pastatėme ir spektaklį „Dugne“. Teatre gimsta naujas teatras, su nauja teatro kalba, nauju darbu. Kažkas mūsų teatre miršta ir atsiranda kažkas naujo.
Tai tikriausiai šuns amžiaus formulės Oskaro Koršuvono teatrui taikyti negalime. Jūsų teatras – kaip katė, turinti ne vieną gyvenimą.
Šiuo metu mūsų teatras pradeda jau nebe antrą ar trečią, o greičiausiai ketvirtą gyvenimą „Hamleto“ spektakliu, stipriai besiskiriančiu nuo kitų mūsų spektaklių. Kažkada „Romeo ir Džuljeta“ buvo vieno etapo apibendrinimas. Iš tiesų teatras turi gyventi katės gyvenimą. Prisiminčiau ištartus Kristaus žodžius: jeigu grūdas žemėje nemirs, iš jo neišaugs varpa su daug grūdų. Teatrui reikia mirti, kad jis vėl gimtų.
Taigi teatras keičiasi. Kartais atrodo, kad net nebelieka scenos, kuri skiria aktorius ir žiūrovus. Atsiranda tiesioginis bendravimas.
Taip. Tai akivaizdžiausiai matosi spektaklyje „Dugne“. Iš tiesų tas interaktyvumas yra šiuolaikinio teatro požymis ir jo ateitis. Teatras unikalus interaktyvumo galimybe – tiesioginiu bendravimu su žiūrovais. Ilgai, gal nuo XX a. pradžios, nuo garsiojo Stanislavskio laikų, teatras atsitvėrė ketvirta siena nuo žiūrovo, bet atsiradus kinui teatras su ketvirta siena pralošė savo unikalumą.
Tačiau teatrui pradėjus tiesiogiai bendrauti su žiūrovais, jis tapo unikaliu reiškiniu, kurio negali atkartoti jokios technologijos, nes tikrasis teatras vyksta ne scenoje, o žiūrovų vaizduotėje. Ji yra tikroji teatro erdvė.
Jei teatras patenka į vaizduotę, jis tampa beribių galimybių reiškiniu, nes nėra sukurta nieko daugiau negu tai, kas yra žmogaus viduje. Žmogaus vaizduotėje teatras tampa visagalis. Teatrą sukuria žiūrovas, o aktorius tik duoda pradžią. Teatras – ne poilsio, o kūrybos vieta pačiam žiūrovui. Tačiau tai galioja geram teatrui, kurio labai nedaug. Blogas teatras yra blogiau už blogą kiną, bet geras teatras yra geriau už gerą kiną. Tik blogai, kad to gero teatro tiek nedaug...
Kodėl atsiranda blogas teatras?
Taip atsitinka todėl, kad žiūrovas nuvertinamas, kai galvojama, kad būtent tai jam patiks. Čia suveikia rinkos dėsnis, kad pasiūla kuria paklausą. Kas yra rinkoje, ateina ir į kultūrą, o tai jau bėda. Bet tai nėra žiūrovų degradavimas, o siūlytojų cinizmas.
Bet anksčiau taip nebuvo...
Taip. Tarybiniais laikais teatras buvo tapęs savotiška rezistencijos vieta. Žmonės eidavo į teatrą, nes ten galėdavo laisvai mąstyti, laisvai jaustis. Galėjo kurti laisvę. Eidami į teatrą jie nenorėjo pailsėti, tačiau ir teatras į savo misiją nežiūrėjo ciniškai. Nesiūlė už tam tikrą sumą „atsijungti“.
Tas teatras ir lėmė tai, kad pasirinkote režisieriaus kelią?
Aš stojau į aktorinį Dalios Tamulevičiūtės kursą, tačiau vykstant trečiajam stojamųjų egzaminų turui ji pasikvietė mane ir pasakė, kad turėčiau stoti į režisūrą. Iš esmės stojau į aktorinį todėl, kad nebuvo galimybės rinktis režisūros studijų. Aš pats jaučiau, kad noriu kurti teatrą. Nors vaidinti man patiko. Lankiau Violetos Tapinienės teatro būrelį, kuriame pajutau vaidinimo stebuklą.
Įsivaizduokite jausmą, kai stovi prieš nuleistą uždangą ir žinai, kad ji tuoj pakils, o tave apima panika ir baimė, kad nieko nepadarysi, nepaeisi, kad pamiršai tekstą ir, pakilus uždangai, kažkas atsitinka. Tarytum nuo kūno atsiskiria siela ir pradedi valdyti save kaip lėlę... Supranti, kad gali viską. Valdai intonaciją, kūną. Akimirką. Viskas liejasi kaip sapne. Aš tai patyriau. Šis jausmas atperka visas kitas kančias, kurias aktoriai turi patirti.
Eidamas režisieriaus keliu jaučiatės savo vėžėse? Jūsų darbas įvertintas ne vienu apdovanojimu. Paskutinysis – Auksinis scenos kryžius.
Jeigu savo kelią vertinčiau apdovanojimais, tai tikrai einu tinkama linkme. Gauti Auksinį scenos kryžių malonu. Esu gavęs ir Nacionalinę premiją, o svarbiausias apdovanojimas – Naujosios teatro realybės prizas. Tai – europinio masto apdovanojimas, kurį yra gavę tik apie 15 režisierių, tarp jų ir Eimuntas Nekrošius. Tačiau apdovanojimai neatpalaiduoja, nes negali liautis abejojęs pasirinkimu. Apdovanojimai neatpalaiduoja nuo kančių, nes kiekvieną spektaklį pradedi kaip naują, nors esu pastatęs jų apie 50.
Ar žiūrite savo spektaklius?
Buvo laikas, kai žiūrėdavau kiekvieną savo spektaklį. Teatrą įkūriau, kad galėčiau nuolat repetuoti savo spektaklius. Tam, kad spektaklis gyventų, reikia jį nuolat kurti. Tai tragiškoji teatro pusė: jis, skirtingai nei kinas, neturi išliekamosios vertės.
Teatras gyvena čia ir dabar, o rytoj jau jo nebėra, jį reikia kurti iš naujo. Todėl mes visuomet repetuojame prieš spektaklį, o jam pasibaigus rengiame aptarimą. Mano teatro aktoriai, vaidinantys „Hamlete“, „Dugne“, „Mirandoje“, tai jau gali daryti be manęs. Yra susiformavusios bendros mąstymo schemos. Mes nuolat kuriame. Man nepatinka spektaklių statyti kitur, nes sukūręs spektaklį jį palieki. Mano „vaikas“ auga be manęs.
Kas būtų, jei nebūtų teatro?
Matyčiau save pedagoginėje veikloje. 19-os metų pastačiau pirmą savo spektaklį, teko dirbti žymiuose įvairių šalių teatruose su garsiais aktoriais. Stačiau daug įvairių autorių kūrinių, tad esu sukaupęs didžiulį patirties bagažą. Ateityje galvoju rinkti kursą ir dirbti pedagoginį darbą. Visuomet svajojau ir apie kiną. Tikriausiai ši svajonė dar išsipildys.
Prakalbote apie svajones. O kokie artimiausi planai?
Norvegijoje, Oslo teatre, rengiuosi statyti Henriko Ibseno „Perą Giuntą“. Norvegams tai labai artima medžiaga, bus labai įdomu dirbti, nes turėsiu daug laisvės interpretuoti. Bręsta ir naujas spektaklis su Juozu Budraičiu pagal Samuelio Beketo „Paskutinę krepo juostą“. Tai idėja, atsiradusi dar prieš 17 metų. Matyt, ji taps kito sezono premjera. Kitą sezoną žiūrovų laukia siurprizas, apie kurį dar nenoriu kalbėti.
