Vietoje to, kad raškytų saldžius mokslo vaisius, jaunuoliai ima abejoti savo pasirinkimais ir pradeda jausti, kad kažkas yra ne taip. Žadėtoji laisvė - panaši į kalėjimą, o kadaise atrodęs svajonių darbas – nedžiugina.
Sovietmečiu mūsų tėvams per daug galvos sukti nereikėjo: mokykla, universitetas ar kokia kita įstaiga, darbas pagal paskyrimą, vedybos, vaikai, butas, mašina – ir end of story. Šiais laikais niekas neverčia prisirišti prie šito modelio. Na, gerai, gal šiek tiek verčia visuomenė, kuriai labiau patinka, kai žmonės nieko per daug negalvoja ir gyvena kaip visi. Bet formaliai, niekas su bizūnu už nugaros nestovi. Taigi turime gerokai daugiau galimybių gyventi tą gyvenimą, kurio norime.
2014 m. jaučiausi, kad esu kažkur įstrigęs. Studijos buvo baigtos ir aukštojo mokslo diplomai palikti dūlėti stalčiuje. Integracija į suaugusių pasaulį, iš pažiūros, visai sėkminga: darbas ir laiku mokamas atlyginimas, kuris leido komfortabiliai gyventi Vilniuje dėl nieko per daug nesukant galvos.
Stebėdavau daugybę tokių pačių zombių, nieko nematančiomis akimis, seniai nebetikinčių, kad kažkas gali būti kitaip. Labiau už viską laukdavau darbo dienos pabaigos. Po pietų laikrodis, rodosi, sustodavo. Stengdavausi į jį nežiūrėti, bet, kai pažiūrėdavau, su siaubu pamatydavau, kad praėjo vos keliolika minučių. Kiekvienas gautas el. laiškas ar skambutis išsyk suerzindavo. Užplūsdavo begalinis palengvėjimas, kai ateidavo laikas eiti namo.
Tuo pat metu pradėjau ryti knygas apie keliavimą, vaikščioti į pristatymus apie tolimas šalis, o nuotaika buvo ne stabilesnė nei vėjo kryptis. Tuo pačiu pykau ant savęs, kad nieko nedarau, jog ši situacija pasikeistų. Kreivai žiūrėjau į bendraamžius, savanoriškai įsispraudusius į kostiumus ir lyg automatai kartojančius, kad „svarbiausia prasimušti“. Tačiau ir pavydėjau, kad jiems viskas gyvenime taip aišku.
Kol galiausiai išdrįsau išbandyti savo gyvenime kažką naujo, buvau prasikankinęs ilgas valandas, mintydamas, o kas bus, jei kažkas nepasiseks, ar susirasiu gerą darbą, jei mesiu šitą, ar užteks pinigų ir kas bus po to. Nei mokykloje, nei universitete niekas spręsti tokių klausimų nemokė. 12 mokyklos ir 6 studijų metus mūsų gyvenimas būna griežtai suplanuotas: pasakyta kada keltis ar kurią dieną egzaminas. Jei buvai antrame kurse, žinojai, kad kitąmet būsi trečiame. Viskas aišku ir tvarkingai sudėta į lentynas.
Filme „Up in the air“, George Clooney vaidinamas herojus pinigus uždirba atleidinėdamas įvairių įmonių darbuotojus. Šiems tai būna nemenkas šokas, kartais palydimas keiksmų, ašarų ir klausimų „ką aš dabar darysiu“. Pagrindinis žmones nemylimame darbe laikantis veiksnys yra baimė. Ir įveikti tą baimę nėra lengva. Ypatingai, kai aplinkui visi dedasi gražiais, sėkmingais, kylančiais karjeros laiptais ir šviečia plačiausia šypsena iš Facebooko paskyros. Rodosi, tik užsižiopsosi akimirkai – ir pravažiuos pro šalį traukinys su visais tais „sėkmingaisiais“. Tik be tavęs.
Prasėdėjus ilgas valandas biuro kėdėje, atrodė, kad geriausią savo naują gyvenimo etapą pradėti nuo ėjimo. Taip pasirinkau Šv. Jokūbo kelią, 800 kilometrų ilgio piligriminį pasivaikščiojimą. Iš viso kelyje praleidau trisdešimt dienų. Nušvitimo nepatyriau, apsiribojau viso labo dvejomis nuospaudomis, bet galvos pravėdinimas buvo puikus. Dauguma grįžusių šį kelią mitologizuoja, tariasi atradę ten save. Man atrodo viskas gerokai paprasčiau – išrovus save iš įprastinių aplinkybių ir įmetus į tokį iššūkį, kuris visiškai priešingas tam, ką iki tol darei – viskas ima atrodyti kitaip.
Iš Ispanijos persikrausčiau į Portugaliją, kurioje savanoriavau ekologiškame ūkyje. Šėriau karves, kiaules ir kalakutus, karpiau vynuoges ir dariau kitus darbus. Viskas už maistą ir stogą virš galvos. Nors portugališka saulė buvo kaitri, o darbas ne sykį privertė nubraukti prakaituotą kaktą – džiaugiausi, kad nereikia veikti nieko intelektualaus. Po savanorystės dar šiek tiek paklajojau po Portugaliją ir pirmąkart grįžau namo.
Grįžau tam, kad vėl išvažiuočiau. Šįsyk su devyniais kitais entuziastais patraukiau į aukščiausią Europos kalną Elbrusą. Pamenu viršūnės šturmo dieną, kai išėjome trečią nakties ir tapome vingiuojančia švieselių eile. Vėliau užklupo pūga, nesimatė visiškai nieko – balta balta aplink. Apšerkšnijo drabužiai ir akiniai, o kur dar apsunkęs kvėpavimas nuo išretėjusio oro. Tai buvo turbūt sunkiausias iki šiol patirtas fizinis iššūkis. Nusileidus žemyn, kritau į lovą kaip lapas.
O tada sekė Indija. Apipinta dvasinių ieškojimų ištroškusių vakariečių mitais ir žadanti visiškai kitokį pasaulį. Ir tikrai - Indija smogė iš peties. Teko ne tik išmokti pereiti gatvę, kai niekas nestoja, priprasti prie smalsių vietinių žvilgsnių, aštraus maisto, šiukšlių ir milijonų gyventojų, bet ir sugebėti valdyti savo emocijas, kurios kartais trykšte trykšdavo.
Vėliau palikęs mokyklą du mėnesius keliavau po Indiją. Autobusais ir traukiniais įveikiau beveik 10 tūkst. kilometrų – nuo Arabijos jūros iki Taro dykumos ir Himalajų. Derėjausi su autorikšų vairuotojais, gėriau indišką čiajų, maklinėjau po hinduistų šventyklas, Taj Mahalą, plaukiojau Ganga – Indija buvo lyg kaleidoskopas, kuriame kiekviena vieta skirtinga, o nauja diena atnešdavo naujus nuotykius. Keliauti ten kartais buvo velniškai sunku dėl nuolatinių apgaudinėjimų ir dėmesio. Tačiau jau palikdamas Indiją, žinojau, kad kažkada grįšiu.
Tada praleidau mėnesį Nepale, per kurį tris savaites trekinau kalnuose. Klampojau per sniegą, kilometrinėms viršūnėms šalimais draskant dangų. Nepalas po Indijos buvo rami užuovėja. Mažose kalnų trobelėse gyvenantys žmonės augina ožkas, vaikai į mokyklą keliauja per kalnus po kelis ir daugiau kilometrų, o pro šalį kicenantys kuprinėti keliautojai, atrodo, lyg įsibrovėliai šioje harmonijoje. Atrodo, likęs pasaulis tik miglota vizija. Praleidęs septynis mėnesius Azijoje, grįžau į Lietuvą.
Po Indijos, svaigau nuo tvarkingų Lietuvos pakelių, žalių peizažų ir švaraus oro. Tada bene ryškiausiai pajutau visus privalumus, kuriuos turime šitoje mažoje, keistoje Rytų Europos valstybėje. Lietuvoje dar spėjau pasavanoriauti neįgalių vaikų stovyklose, kurios atvėrė platesnį požiūrį į neįgalumą ir problemas, su kuriomis šie žmonės susiduria kiekvieną dieną.
Tada išdūmiau į Kroatiją, kur keletą mėnesių savanoriavau nedideliame kaime, turinčiame gal 50 gyventojų. Teko ir su šake padirbėti, ir prisiminti kas yra kauptukas. Išmokau pamelžti ožką ir sužinojau kaip užauginti pomidorą. Taip pat keliavau po Balkanus: aplankiau Bosniją ir Herzegoviną, Serbiją, Juodkalniją ir Slovėniją.
Europą ištikus pabėgėlių krizei, dvi savaites praleidau savanoriaudamas pabėgėlių stovykloje Kroatijoje. Dalinau jiems drabužius, batus, dantų pastą ir kitus dalykus – kad tik tie pirmi žingsniai Europoje lengvesni būtų. Ir tai buvo paskutinis štrichas mano pusantrų metų trukusių klajonių istorijoje. Atėjo metas, kai pajutau, kad užtenka ir norisi gyvenime išsikelti sau naujus iššūkius. Šis pajautimas neatėjo per vieną dieną – manau, kad visus pusantrus metus nuoseklia į jį ėjau.
Per tą laiką, kol buvau išvykęs, kai kurie mano draugai susituokė, kai kurie susilaukė vaikų, kažkas persikraustė į naują butą ar pakilo karjeros laiptais. Bet iš esmės viskas Lietuvoje liko taip, kaip ir palikau. Grįžimas yra pati blogiausia kelionių dalis. Vieną dieną tu esi keliautojas, nugairintu veidu ir nušepusia barzda, o kitą – sėdi savo vaikystės kambaryje ir galvoji kas po velnių įvyko. Ir yra tik vienas žmogus, žinantis visą istoriją nuo pradžių iki pabaigos – tu pats. Kartais, atrodo, kad tiek daug išgyvenau, tačiau sunku surasti tinkamus žodžius ir apsakyti visus dalykus, kurie pasikeitė mano mąstyme per tą laiką.
O dabar viską reikia pradėti iš naujo: susirasti darbą, prisiminti seniai nematytus pažįstamus, iš naujo atrasti primirštus dviračių takus ar autobuso maršrutus. Per šituos pusantrų metų mano galvoje persivertė tūkstančiai dalykų. Kad ir kaip banaliai skamba, dabar daug labiau esu tas žmogus, kuriuo noriu būti. Jaučiu kaip išmečiau pakelėje tuos pančius, kuriuos užnėrė mokykla, universitetas, darbas ir visuomenė. Kvėpuoti tapo lengviau.
