aA
Tadui – septyniolika, jis – Kėdainių vaikų namų „Saulutė“ auklėtinis. Vaikinas visą laiką šypsosi, tačiau jo akys liūdnos, už jų, kaip ir už kiekvieno vaikų namų gyventojo, slepiasi skaudi šeimos istorija, kurios vaikinas sako niekam, net ir didžiausiam priešui, nelinkėtų.
Tadas Jankūnas ir Julija Lukoševičienė
© A. Barzdžiaus nuotr.

Kiek Tadas save pamena, tėvo jo gyvenime buvo mažai, daugiausia juo ir dar dviem savo vaikais rūpinosi stikliuko nevengianti mama –„nuo mažų dienų badas, šaltis ir mamos girtavimai, savarankiškais aš ir mano sesuo tapome labai anksti, dar net mokyklos nelankydami supratome, kad mumis niekas, o juolab mama, nepasirūpins, priešingai, kai ji negrįždavo namo dieną, dvi, tada tris, o kartais ir savaitę, o mes su mažesne sesute nebesugebėdavome rasti maisto likučių namuose, eidavome jos ieškoti.

Sesei šešeri metai, man – aštuoneri, einame dviese susikabinę, prie kurio kaimo namo randame mamos dviratį, ten beldžiamės, ir dažniausiai rasdavome ją ten girtą ir tebegeriančią, maldaudavome eiti namo ir mumis pasirūpinti, išvirti valgyti.

Dažniausiai įkalbėdavome, tačiau vėl bėda – ji retai kada sugebėdavo pareiti pati. Vesdavome – sesė už vienos parankės, aš – už kitos. Kelio per ašaras nematome, bet einame, žinome – mama bent namuose bus, išsimiegos ir gal prisimins, kad mumis pasirūpinti reikia. Tada mano sesutei tebuvo šešeri, man– aštuoneri. Ir tai ryškiausi mano vaikystės prisiminimai...“, – su liūdna šypsena veide ir įtartinai blizgančiomis akimis kone dešimtmečio senumo įvykius prisimena Tadas.

Tadas Jankūnas
Tadas Jankūnas
© A. Barzdžiaus nuotr.

Išsigelbėjimas – vaikų namai

Tadas sako, jog žmonės – paprasti kaimynai ir socialiniai darbuotojai - neliko abejingi ir jau labai greitai, po dar kelių tokių mamos ilgai užtrukusių išgerinėjimų, jiedu su sesute buvo perkelti į vaikų globos namus.

„Viena vertus, ten buvo gerai – niekada netrūko maisto, miegojau švarioje lovoje, turėjau drabužių“, – prisimena Tadas, – tačiau iš kitos pusės, mama, kad ir kokia ji bebūtų, visuomet išliks mama. Ilgai verkdavau ir visuomet iki pat dabar jaučiu, jog trūksta man mamos šilumos, jos apkabinimo. Tegu ir girtos mamos meilės, tačiau man jos trūko. Ir tebetrūksta“ – sako vaikinas.

Gal todėl jis paaugęs nenukeliavo šunkeliais, o priešingai, prisidėjo prie savanorių, taip pat be jokio užmokesčio savanoriauja Kėdainių ligoninėje ir... iki šiol nepamiršta savo mamos. Neseniai ji namuose nugriuvusi susižalojo, o iš ligoninės grįžti pinigų neturėjo, Tadas net nesudvejojęs surinko paskutinius savo pinigus ir juos nuvežė mamai. Autobuso bilietėliams pakako ir gimdytoja saugiai sugrįžo namo.

„Nepykstu ant jos ir nejaučiu jokios neapykantos“, – sako vaikinas ir pripažįsta, kad toks jo požiūris ir rūpestis prasigėrusia mama aplinkinius stebina.

„Ne kartą ir ne du sulaukiau kritikos, kodėl ja, mane ir sesę bei dar tris vaikus pragėrusia motina, rūpinuosi, bet aš negaliu kitaip, ji mane pagimdė ir vis tiek yra mano mama“, – ryžtingai sako septyniolikmetis, vis dažniau laiką leidžiantis su garbingo amžiaus moterimi – karą išgyvenusia ir pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną savomis akimis mačiusią 85-erių Julija Lukoševičiene.

Julija Lukoševičienė
Julija Lukoševičienė
© A. Barzdžiaus nuotr.

Karą išgyvenusi širdis kupina meilės

Guvi garbaus amžiaus moteris, kepanti skaniausius pasaulyje žagarėlius, savo širdyje rado vietos ir tėvo pamirštam, o motinos pragertam vaikui – Tadui. Vaikinas žino – šios, karą išgyvenusios ir žydų tautybės vaikus nuo bado ir mirties gelbėjusios moters globa – nuoširdi, rūpestis – tikras.

„Nuo mažų dienų, kiek save pamenu, aš esu tokia, vis bėgu, darau, einu, man reikia kažką veikti. Negaliu sukritusi gulėti ir dejuoti, ne man tai“, – po mažą, bet jaukią virtuvę sukdamasi pasakoja ponia Julė. Moteris bemat pasineria į kone aštuonių dešimčių metų senumo įvykius, kai į Lietuvą tankai važiavo, žydus tvoromis tvėrė, o nespėjusius pabėgti ar pasislėpti – šaudė.

„Viską pamenu kaip šiandien, tą kraują stingdančią baimę ir ašaras, kai girdėjome šūvius ir žinojome, kad vokiečiai gyvus žmones – žydų vyrus ir moteris šaudo. Kai bet kuriuo metu į namus galėjo ateiti vokietis ir išsivesti tamsaus gymio, į žydaitę labai panašią mamytę“, – prisimena garbaus amžiaus moteris, pati turinti trys vaikus, aštuonis anūkus ir šešis proanūkius.

Gėriu būtina dalintis

„Daug esu patyrusi, dviejų vyrų mirtis išgyvenusi ir puikiai suprantu tą vargšę vienišą sielą – Tadas neturi, kas jį paguodžia, noriu ir galiu visą savo motinišką meilę atiduoti jam“, – sako ryškiai raudonais karoliais pasipuošusi moteris, rinkdamasi aprangą vienam iš daugelio renginių, kuriuos Kalėdų laikotarpiu ji aplankys – labdaros ir paramos fondo „Viltis-Vikonda“ rengiamame senjorų vakare ji susitiko su savo širdies draugu, globotiniu Tadu.

„Žinau, kiek tas vaikas išgyvenęs, daug esu išgyvenusi ir aš, tačiau žinau, kad sunkumams pasibaigus reikia praeitį pamiršti ir semti gyvenimo džiaugsmą pilnomis rieškutėmis, kol Dievulis mums dar pagyventi leidžia. Niekas juk nežinome, kada jis mus pasišauks, o kol esame čia, džiaukimės ir mylėkime, paguoskime vienišą ir apleistą širdį“, – sako ponia Julė, įsikibdama į parankę savo vakaro kavalieriui Tadui.

Ir abu tokie skirtingi, tačiau tokie panašūs, likimo vėjų mėtyti ir puikiai vienas kitą suprantantys bičiuliai, į dar vieną, aukščiausiojo jiems dovanotą šventę, nukeliauja kartu. Pagaliau nebe vieniši.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dar vienas skandalas Kaune: medikus šokiravo motinos elgesys su mažyliu – skubiai iškvietė vaikų teises (105)

Motina meta kaltinimus Kauno klinikų medikams . Anot jos, šie galimai per stipriai suspaudė vaiką.

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (38)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Negailestingą onkologinės ligos kirtį patyrusiam Stano – jautrios kolegų emocijos (2)

Dainininkas Stanislavas Stavickis -Stano patvirtino jau gerą pusmetį pramogų pasaulio...

Pažintis socialiniame tinkle: kaip vos iš kelių žinučių suprasti, kad viskas baigsis blogai (114)

„Tinder“, „Facebook“ ir kiti socialiniai jau kurį laiką yra kone populiariausia platforma...

Betoninės sienos po žeme slėpė neregėtos prabangos rūmus ir didžiausią LSD fabriką istorijoje (7)

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje praktiškai visos LSD siuntos atkeliaudavo iš...

Nepaklausė medikų ir šiandien džiaugiasi dešimtmečiu sūnumi: nuvykus į klinikas, nėštumą siūlė nutraukti (16)

Ką reiškia rankose laikyti nė kilogramo nesveriantį kūdikį, niekaip nesupras tie, kas to...

Albumą pristačiusi Monika Pundziūtė-Monique scenoje išgirdo asmeninį prisipažinimą (4)

Atlikėja Monika Pundziūtė- Monique iš jaudulio žibančiomis akimis pristato antrąjį solinį...

Gyvai / „Hero's & KOK World series 2018“ turnyre Vilniuje – iššūkis Maslobojevui ir Vikšraičiui (tiesiogiai)

Šiandien, lapkričio 17 dieną, 19 valandą Vilniaus „Siemens“ arenoje startuoja tradiciniu...

Kodėl vyrai neveda meilužių

Pirmiausia turiu pasakyt, kad nesu nei meilužė, nei kažkurio meilužio žmona, jei netyčia turit...

Gėrimo, šildžiusio Pirmojo pasaulinio karo karius, paskutinė stotelė – Indijoje (6)

Gerą šimtmetį šeimos savo vaikus Indijoje girdė salyklo skonio pieno gėrimais, kurie, kaip kad...