71 metų Vitalius Stepulis – tikra vaikščiojanti Lietuvos alpinizmo enciklopedija. Statybų inžinierius – ekspertas pagal specialybę (tyrė ir aprašė Vilniaus, Kauno bei Panevėžio senamiesčius), o pagal pašaukimą – alpinistas.

Kaip pats prisimena, dar studijuodamas tuomečiame Kauno politechnikos instituto Vilniaus skyriuje, jis užsikrėtė noru pamatyti kalnus. Ir, aišku, įkopti į juos. Tai nebuvo kažkokia iš niekur atsiradusi idee fixe. Vitalių paskatino vienas tragiškas įvykis. 1959 metais Kaukazo kalnuose žuvo trys Lietuvos alpinizmo pradininkai – Feliksas Mieliauskas, Gediminas Akstinas bei Vytautas Vosylius. Tai buvo tarsi prieškaryje įvykusios tragedijos – St. Dariaus bei S. Girėno žūties – pasikartojimas.

Vitalius Stepulis
Po šios nelaimės Kaukaze visa mūsų lygumų šalis tarsi „atrado“ kalnus: kas jie tokie, dunksantys ten, už tūkstančių kilometrų, jei jie net pasiglemžia žmonių gyvybes? Tad kitais metais į Kirgiziją, tą patį Kaukazą, plūstelėjo ištisa banga naujokų alpinistų. Tarp jų buvo ir V. Stepulis.

Jo pirmoji įkopta viršūnė buvo Vakarų Kaukaze, Dombajaus rajone. Po to dar tris sezonus kopė ir treniravosi alpinistų stovyklose šiame kalnyne. Įkopė į aukščiausią jo kalną – Elbrusą, o tuomet pajuto, kad nori kopti dar aukščiau, į dar sudėtingesnius kalnynus. Tik reikėjo palaukti dar porą metų, kartu treniruojantis bei keliant alpinisto kvalifikaciją.

Ilgas kopimas į kalnus

1965 m. svajonė pagaliau išsipildė, ir alpinistas buvo pakviestas į aukštuminę ekspediciją Pamyre. Čia lietuviai pirmąkart pakilo aukščiau nei 7 km virš jūros lygio – įkopė į tuometę Lenino (dabar – Avicenos) 7 134 m viršūnę. Tai suveikė kaip dopingas: norėjosi kopti dar ir dar aukščiau. Po dvejų metų Vitalius atsidūrė vėl tame pačiame regione – Komunizmo (dabar – Ismailo Samani, 7 495 m) viršukalnės papėdėje.

Tai buvo aukščiausias kalnas tuometėje Sovietų Sąjungoje, tad ir kito pavadinimo jis, aišku, turėti negalėjo. Deja, daug lėšų ir fizinio pasirengimo pareikalavusi ekspedicija tąkart nepavyko: kaimynystėje kopusią kazachų alpinistų grupę (8 žmones) užklojo ledo ir sniego lavina. Lietuviai, aišku, puolė gelbėti kolegų (padėti vieni kitiems kalnuose – šventas reikalas). Deja, du alpinistai neišgyveno. O čia dar likusių atskridęs gelbėti sraigtasparnis pats sudužo. Tik po kelių dienų atskrido kitas ir nukėlė pagalbos laukusius vyrus. Lietuviams po to teko pasukti atgal, o išsigandusi mūsų alpinizmo federacija uždraudė kopti į tą „Komunizmą“ bijodama, kad aukų gali būti ir daugiau...

Vitalius su draugais į šį kalną įkopė tik po ketverių metų. Deja, ir tuomet greta kopę alpinistai iš Voronežo neišvengė aukų. Taip kalnai nuolat primena žmonėms, kad viršukalnės nusilenkia tik atsargiems, apdairiems bei profesionaliai pasirengusiems žmonėms. Dar būtina ir jos didenybė sėkmė – yra buvęs ne vienas atvejis, kai, regis, puikiai pasirengę žmonės žūdavo dėl smulkmenų. Pasirodo, kalnuose smulkmenų nėra.

Pašnekovas įsimintinais laiko ir 1969-uosius Tian Šanyje. Gražūs kalnai su vešliomis alpinėmis pievomis, lieknutėmis tenykštėmis eglėmis sužavėjo visą ekspediciją. Beje, Tian Šanyje lietuviai įkopė į niekieno neįveiktą viršukalnę ir pavadino ją Žalgirio vardu.

1971-aisiais jau pats Vitalius organizavo ekspediciją į Altyn Arašano slėnį prie Žalgirio pavadinimą turinčios viršukalnės. Tik šįkart kopta iš kitos pusės, labai sudėtingu maršrutu. Taip pat buvo įkopta dar į tris niekieno neįveiktas viršukalnes, o joms suteikti Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto bei Nemuno vardai.

Vėliau atėjo Nepriklausomybės metai, o su jais atsivėrė ir nauji kopimo horizontai. 1995 m., suburti žinomo alpinisto Vlado Vitkausko, Lietuvos entuziastai vyko į Afriką ir užkopė į aukščiausią jos viršukalnę – Kilimandžarą. Taip ten apsilankė pirmoji alpinistų grupė iš Lietuvos, o Vitalius įgyvendino savo seną svajonę. Tais pačiais metais dar pasidairyta ir nuo aukščiausios Prancūzijos viršukalnės – Monblano.

Iki tol iš lietuvių ten buvo tik žurnalistas Laimonas Tapinas, sovietmečiu dirbęs Prancūzijoje. O ant pastarojo kalno Vitalius ledkirtį įteikė savo sūnui Arūnui: manė, kad jau tėvui kopimą į kalnus pamiršti... Tačiau pašnekovas po to dar slidinėjo Atlaso kalnuose Afrikoje ir išbandė kalnų šlaitų statumą Austrijoje bei Šveicarijoje.

Iš viso aktyviam alpinizmui Vitalius paskyrė 35 metus. Tai daug ar mažai? Vyras svarsto filosofiškai: na, šis skaičius šiek tiek mažesnis, nei pusė jo gyvenimo metų...

Tačiau ir likusio laiko statybų inžinierius tuščiai neeikvojo: vedė, su žmona Vitalija užaugino du sūnus, pasistatė namą, sodino Ąžuolyną. Jo idėja gimė 1988 m., keliems vilniečiams besvarstant, kaip įamžinti visuotinį tautos pakilimą ir atgimimą. Prieš akis iškilo ąžuolas – nuo senovės žinomas kaip vienybės ir dvasios stiprybės simbolis.

Susibūrusi iniciatyvinė grupė (Vitalius Stepulis, Kęstutis Labanauskas, Romualdas Survila, Vygandas Čaplikas, Algimantas Kepežėnas, Vladas Markauskas, Rimantas Krupickas) 1988 m. pabaigoje sumanytą Ąžuolyną nusprendė pasodinti Ožkabaliuose, Jono Basanavičiaus gimtinėje.

Simboliškai būsimam Ąžuolynui pritiko ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno vardas. Per keletą 1989 m. savaitgalių iš visur atvykę žmonės ir apsodino 30 hektarų plotą. Šiandien jau 40 hektarų plote ant vaizdingų Ožkabalių kalvų žaliuoja daugiau kaip 8 400 medelių.

Kada lietuviai pradėjo kopti į kalnus?

Lietuvos alpinistai į kalnus kopia jau daugiau kaip pusšimtį metų. Pirmieji sportinio alpinizmo žingsniai Lietuvoje pagaliau buvo žengti, kai 1956 m. Kaune Vytautas Vosylius įkūrė alpinizmo sekciją. Šios sporto šakos entuziastai Gediminas Akstinas, Feliksas Mieliauskas bei Vytautas Vosylius prieš tai pabuvojo alpinistų stovyklose Kaukaze.

Susipažino su šio ekstremalaus sporto specifika, įgavo pirmųjų įgūdžių, belaipiodami kalnais bei ledynais. O po jų žūties, kaip jau minėjo pašnekovas, alpinizmas mūsų šalyje labai išpopuliarėjo.

Kasmet į kalnus išvykdavo per 100 naujokų alpinistų ir dar tiek pat – kalnų turistų. Tuomečiai jų maršrutai driekės tik Rytuose: Kaukazo, Altajaus, Kirgizijos bei Tadžikistano kalnynuose. Apie Andus, Himalajus, Kordiljerus ar net „nedideles“ Alpes tebuvo galima pasvajoti. Dar kalnų turistams buvo įdomūs Kamčiatkos vulkanai (tik labai retos grupelės juos pasiekdavo), Putoranų prie Jenisejaus ir Byrango kalnai Taimyro pusiasalyje. O dar Chibinų kalnagūbris Kolos pusiasalyje, Rytų Sibiro kalnų juosta, Užbaikalė, Uralas, Sajanai ir net Karpatai. Visuose šiuose kalnynuose lankėsi lietuviai. Visoje Sovietų Sąjungoje jie buvo vertinami kaip drausmingi, gerai fiziškai pasirengę keliautojai.

Dabar alpinistų geografija gerokai išsiplėtė. Pasak pašnekovo, šiandien tikriausiai neliko Žemės rutulyje kalnyno, kur nebūtų įkopę mūsų tautiečiai. Afrika, Australija, Tasmanija, Islandija, Grenlandija, Norvegija ar Škotija – visur būta.

Kalnai – jaunų žmonių pašaukimas

Vitalius, kalnams skyręs daugiau kaip tris dešimtmečius. Įsitikinęs, kad kalnai – jaunų žmonių pašaukimas. Pasak alpinisto, žmogus į kalnus eina savo žydėjimo metu (20–40 metų), ten ieškodamas ir naujų pojūčių, ir netgi gyvenimo prasmės. Išskyrus labai retas išimtis, tai negali tęstis ilgus dešimtmečius. Todėl alpinistų kartos nuolat atsinaujina.

Kas 15 metų subręsta nauji kopėjai, kurie skiriasi savo požiūriu į kalnus, kopimo būdu, tikslais. Pagaliau maršrutus lemia ir finansinės, ir politinės situacijos. Štai Tadžikistane vos ne 10 metų vyko pilietinis karas, o Kaukaze partizanų karas tęsiasi iki šiol.

Pašnekovas, lygindamas sovietinio laikotarpio bei dabar kopiančių į kalnus žmonių kartas, pastebi, kad dauguma šiandienių alpinistų yra gerai pasirengę fiziškai. Tačiau to maža. Kalnuose svarbu mokėti orientuotis staiga besikeičiančiomis oro sąlygomis, kai saulėtą dangų per 2–3 valandas pakeičia audra ar pūga. Daug gyvybių pareikalauja sniego lavinos. Tik patirtis padeda susiorientuoti, kaip pagal sniego būklę ar vėjų kryptį suvokti, kada gali atitrūkti sniego masė, sukelianti laviną.

Galbūt reikėtų steigti mokymo centrus, kuriuose patyrę alpinistai perteiktų sukauptas žinias norintiems keliauti į kalnus. Tuo pačiu būtų išvengta skaudžių aukų, o patiriamas įkopimo džiaugsmas atpirktų visus sunkumus.