aA
Alpinistui Vladui Vitkauskui šis mėnuo svarbus ne vien tuo, kad gegužės 7-ą jis mini savo 57-ąjį gimtadienį, bet pirmiausia tuo, jog prieš 17 metų gegužės 10-ą didelėmis jo pastangomis ant aukščiausio kalno – Džomolungmos (Everesto) – suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Tik šįkart tie šviesūs praeities prisiminimai persipina su giliu liūdesiu – šiemet Tatruose, sniego lavinoje, žuvo jo 27 m. sūnus Vaidotas.
Vladas Vitkauskas
Vladas Vitkauskas
© Nuotr. iš asmeninio albumo

Ką jums reiškė pirmasis pasaulyje įkopimas į aukščiausią kalną?

Pirmieji į Džomolungmą (nors pasaulį „užkariavo“ kalno angliškas pavadinimas Everestas, jis man netikras) 1953 metais gegužės 29 dieną įkopė Edmundas Hilaris iš Naujosios Zelandijos ir šerpas Tensingas Norgėjus iš Nepalo. Simboliška – aš kaip tik tais metais ir tą patį mėnesį gimiau. Dar vaikystėje atmintin įstrigo Tensingo knyga „Sniegynų tigras“, bet prie jos sugrįžau beveik po 30 metų, kai jau buvau apkeliavęs mums prieinamas tuometinės Sovietų Sąjungos viršukalnes, įkopęs į aukščiausią iš jų – Ismailo Samani (buvusi Komunizmo). Tensingo vaikystėje aš atradau savo vaikystę. Tik jis augo Himalajų apsuptyje, o aš Viduklės miestelio pakraštyje. Mano Himalajai – tai Žemaitijos kalneliai, slėniai, upeliai, miškai.

Ar iki jūsų kas nors iš lietuvių bandė užkopti į Džomolungmą?

Nebent svajonėse. Tik paskelbus nepriklausomybę Didysis kalnas šiek tiek priartėjo, nors atsikūrusi valstybė dar negalėjo duoti nei pinigų, nei suteikti narystės tarptautinėse organizacijose, kad būtume galėję kopti į aukščiausią pasaulio kalną. Tai pasiūlė Amerikos pilietis, aktyvus Amerikos alpinistų klubo narys Aleksas Bertulis, gyvenęs Sietle ir daug kopęs į kalnus. 1992 metais jo iniciatyva buvo surengta tarptautinė lietuvių ekspedicija į Džomolungmą iš Tibeto pusės. Kopimas buvo pavadintas „Laisvės žygiu į Everestą“. Puikiai menu, ką mums reiškė tas laikas nuo 1987 metų rugpjūčio mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo iki nepriklausomybės atkūrimo, pagaliau, iki vėliavos iškėlimo Vilniaus Aukštutinės pilies bokšte. Ne mažesnių emocijų buvo apimti ir užsieniečiai, kurie iki tol net negalėjo laisvai pasiekti tėvynės.

Ekspedicija į Džomolungmą buvo tik dalis komercinio projekto, pavadinto „Heli Everest“, kurio tikslas – sraigtasparnių rekordiniai skrydžiai bei ekologinė misija – surinkti ir išvežti nuo Everesto šiukšles.

Kaip vertinate šią ekspediciją?

Tuo metu Lietuvoje iš kopiančių į aukštus kalnus žmonių niekas už mane neturėjo didesnio kopimo į aukštas viršūnes ir kalnų kelionių organizavimo patyrimo. Tai sakau vien todėl, kad buvo aišku, jog ši ekspedicija pasmerkta. Mes daug rūpestingiau pasirengdavome į turistinį žygį nei čia buvo rengiamasi į aukščiausią pasaulio kalną. Todėl tikrai netikėjau, kad be bendrų treniruočių ar kopimų į didelius aukščius priartėsime prie kalno, ką jau kalbėti apie viršūnę. Vis dėlto man buvo labai svarbu, kad per ekspediciją galėjau prisiliesti prie Džomolungmos.

Gal tai buvo savotiška jūsų generalinė repeticija?

Greičiau tai buvo žvilgsnis pro rakto skylutę iš lagerio, kuriame gyvenome, į kitą pasaulį. Į visiškai kitus kalnus, gamtą, žmones, tradicijas. Aš net 3 kartus įkopiau į 7800 m aukštį. Kadangi Himalajai yra kur kas piečiau, pastangos šiam aukščiui įveikti neprilygsta toms, kokių reikia kopiant į daug šiauresnę Ismailo Samani viršūnę (7495 m) Pamyre.

Ekspedicijos pamokos nenuėjo veltui – net pasirengimo bei kopimo klaidos buvo svarbios, ypač kai gebi iš jų pasimokyti. O, svarbiausia, priartėjau prie svajonės – Didžiojo kalno. Dar prieš šį žygį lankiausi Nepale, užmezgiau ryšį su žmonėmis, organizuojančiais turizmą.

Atsižvelgus į ekspedicijos organizacinius nesklandumus (net Vilniaus oro uoste nebuvo aišku, ar išskrisime, o nuvykę dėl lėšų stygiaus ilgai negalėjome gauti leidimo kopti), pasiekimas buvo tai, kad pakilome iki 7800 metrų aukščio.

Ar daug metrų skyrėsi jūsų iki tol pasiektas aukštis, palyginti su Džomolungmos aukščiu?

Apie 1150 m. Bet ne tai svarbu – kol nepasieki 8000 m ribos, apie pasaulio viršūnę ir svajoti nėra ko. O mano asmeninis pasiekimas – žygio metu aš sugebėjau net tris savaites išgyventi, nenusileisdamas žemiau 6500 m. Bet nei tada, nei kada nors vėliau nesakiau, kad įkopsiu į viršūnę, o sakiau – aš galiu ir turiu kopti. Tuo metu Lietuvoje pasiekusiuosius aukštesnę nei 6000 m viršūnę ant rankos pirštų skaičiuodavome, ir buvo nesvarbu, kiek žmogus užkopęs praleido laiko, gal tik pastovėjo.

Be ko nebūtų jūsų rezultato – Džomolungmos viršukalnės 1993 metais?

Be Lietuvos nepriklausomybės ir 40 metų gyvenimo. Taigi be vaikystės, kurioje išmokau savarankiškumo, be dėl sunkių darbų ankstyvoje jaunystėje ir sporto treniruočių pablogėjusios sveikatos (tik išėjęs į kalnus pasijusdavau geriau). Bet kuri kliūtis padeda, jei laiku suvoki, kad pats privėlei klaidų. Prireikė gal 15 metų, kol supratau, ką turiu pakeisti (ėmiau valgyti vegetarišką maistą, grūdinausi, saikingai sportavau, laikiausi griežto dienos režimo), kaip galiu geriau išnaudoti galimybes, kopdamas į aukščiausią kalną.

Ką laikote svarbiausiu dalyku, prisimindamas tą įkopimą?

Sąlygas, kokiomis vykau latviui Aivarui žuvus. Su juo planavome prisijungti prie kurios nors ekspedicijos. Likau vienas, be pinigų. Bilietai pirmyn ir atgal už skolintus pinigus ir savi 500 dolerių šildė kišenę. Su kuklia amunicija bei apranga. Su sveikatos problemomis – juk stebuklo neįvyko, aš tik išmokau valdyti situaciją. Tokiomis sąlygomis iš einančių į kalnus žmonių tikrai nė vienas į Džomolungmą neįkopė ir net iš namų kojos nekėlė. Ir aš, jei reikėtų pakartoti, to dabar nedaryčiau. Tuo metu, kad bent vienas kurios nors valstybės pilietis įkoptų į Everestą, buvo organizuojamos didžiulės ekspedicijos. Sovietų Sąjungoje, kad pirmasis pilietis įkoptų į aukščiausią pasaulio kalną, pirmiausia buvo priimtas Politinio biuro sprendimas. Dirbo tyrimų centrai, karinės gamyklos, ką jau kalbėti apie treniruotes bei sveikatos patikrinimus.

Aš vykau net neapsidraudęs, nes 50 dolerių tais laikais buvo brangus malonumas. Man svarbiau šiltesnės pirštinės ar apšiltinta gertuvė, kurios taip ir nenusipirkau. Vakare išgertas atšalusios arbatos gurkšnis dideliame aukštyje gali būti mirties priežastis. Statistika negailestinga – iki to meto iš keturių pasiekusių viršūnę – vienas žuvęs. 1993 m. žuvo aštuoni žmonės, įskaitant du iš Nepalo moterų ekspedicijos, kurioje, kad gaučiau leidimą kopti į Everestą, simboliškai „įsidarbinau“ fotografu.

Kas jums padėjo įkopti, o paskui sugrįžti?

Profesionalumas, patyrimas, bet ne tiek alpinistinis, kiek kalnų kelionių, savęs pažinimas, grūdinimasis. Pagaliau, gamtos paslapčių pažinimas. Svarbu buvo ir nepriklausomybės dvelksmas, supratimas, kad tai yra svarbiausias darbas, kurį aš galėčiau padaryti, nes tik po 10 metų į šį kalną įkopė kitas lietuvis, ką jau kalbėti apie tai, jog niekas nebandė organizuoti ekspedicijų, nors ekonominė situacija Lietuvoje gerėjo. Visa tai sujungė tikėjimas – aš tą turiu padaryti. Be to, keli procentai Dievo dovanos.
Žinoma, įtampa buvo nežmoniška nuo pat Aivaro žūties 1993 metų vasario 10-osios iki nusileidimo nuo aukščiausio kalno, iki žuvusios Nepalo moterų ekspedicijos vadovės Pasang Lamu pargabenimo gegužės 15-ąją.

Ar išsaugojote vėliavą, kurią garbingai užnešėte į visų žemynų aukščiausias viršukalnes?

Žinoma. Neseniai mane smarkiai sukritikavo žinomas žmogus, kai aš viename susitikime parodžiau tą vėliavą. Paklausė: „Kaip drįsti tokią relikviją visur vežiotis, pagaliau, ar ji apdrausta, kodėl neapdrausta?“ Kai pagalvoji, iš tiesų... Bet jei aš pats drįsau į kalną kopti neapsidraudęs...

Ar jaučiatės perdavęs kelionių lazdelę savo vaikams?

Iš žmogaus galima atimti, bet negalima įduoti. Kam ko reikia, tą pasiima. Pavyzdžių vaikams tikrai netrūko. Vaikystėje esame kartu keliavę po Lietuvą, slidinėjome Lenkijos Tatruose, bet rimtai kalnais sūnus Vaidotas su dukra Dalia susidomėjo jau subrendę. Sūnus jau mokslus baigęs, dukra bebaigianti studijas. Man svarbu, kad jie pasirinko kalnus ne dėl kokių nors draugų, ne dėl blizgesio ar mados, o jau galėdami įvertinti, kas yra kalnai.

Kokių naujų minčių jums sukėlė netikėta nelaimė – sūnaus Vaidoto žūtis?

Patvirtino mintį, kurią suvokiau stovėdamas 5 km aukštyje prie žuvusio bičiulio Aivaro kūno. Toji mintis tada išvadavo mane iš nevilties: ne nugyventas metų, dienų skaičius yra svarbu, bet tai, kaip žmogus gyveno. Žinoma, kai šią žiemą mane patį tai palietė tiesiogiai, tas liūdesys, jausmai šį suvokimą tarsi užgožė... Ir 33 metų Aivaro, ir mano sūnaus Vaidoto gyvenimas buvo gražus, prasmingas. Ne tik jam pačiam, bet ir visiems, kurie su juo susidūrė. Tai ir palaiko. Man toji savaitė iki laidotuvių, kol pavyko sūnų parvežti, ir savaitė po to, kol tvarkiau jo palikimo reikalus, buvo šviesiausios, prasmingiausios per keletą pastarųjų metų. Vaidoto gyvenimas buvo šviesus, žūtis taip pat šviesi – aukštai kalnuose. Ne ant grindinio, ne po vikšrais, ne prijungtas prie aparato...

Ar tai, ką atidavėte savo pomėgiui (kalnams) pasiteisino?

Kalnams neatidaviau jokių aukų, tai jie man atnešė gyvenimo prasmę, kuria aš dalijuosi su kitais įvairiais būdais: ir paskaitomis apie keliones bei sveiką gyvenimo būdą, ir nuotraukų parodomis, ir savo parašytomis bei išleistomis knygomis, ir filmais, ir mokslinėmis ekspedicijomis (turiu galvoje suorganizuotą kelionę pasaulinio garso lietuvio, „mokslo apaštalu“ Čilėje vadinto Ignoto Domeikos keliais). Kalnai – tai rimti išbandymai, kentėjimai ir gili prasmė. Net kasdieniame gyvenime galiu pasidalyti tuo, ką pats išmėginau, kas padėjo išgyventi nežmoniškomis sąlygomis, prisitaikyti ir pasiekti aukščiausią viršūnę, ne numirti, o sugrįžti...

Tos pačios kalnų pamokos, nuolatos ieškant prasmės, padėjo susivokti ir rengiantis sūnaus laidotuvėms. Pamąsčiau, kad vietoje gėlių, kurios perkamos mirusiajam, ar ne geriau būtų tuos pinigėlius panaudoti kokiam nors prasmingesniam tikslui? Taip gimė mintis pasiūlyti žmonėms, kad jie gėlėms skiriamomis lėšomis paremtų sunkiai materialiai besiverčiantį studentą.

Greičiausiai tai bus Viduklės gimnazijos (joje mokiausi) mokinys, kuriam bus mokama Vaidoto vardu pavadinta studijų stipendija.

„Valstiečių laikraštis“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Oficialu: Klaipėdoje nuo COVID-19 pasveiko šeši pacientai papildyta 20:44 val.  (313)

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas socialiniame tinkle Facebook pasidalino džiugia...

Koronavirusu susirgusi Seimo darbuotoja atsisako pateikti savo kontaktus ir maršrutus papildyta Gaižausko komentaru (1257)

Karantino sąlygomis gyvenančioje Lietuvoje – precedento neturintis skandalas. Nors įstatymas...

Pirmadienį šalyje nustatyti dar 7 užsikrėtimo atvejai iš viso šalyje užfiksuotas 491 atvejis (187)

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šiandien, atlikus tyrimus, Lietuvoje patvirtinti...

Traukiantis šilumai sulauksime sniego ir plikledžio (3)

Antradienio naktį Lietuvos padangėje praplauks nedidelis debesų sūkurys. Vietomis, daugiausia...

Vyrui diagnozavo COVID-19, bet pakartotinai netiria: už kelių dienų į darbą, bet virusą dar gali nešioti (117)

40-metis Andrius (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – aut. past.) iš Austrijos, į kurią buvo...

Generalinis komisaras: nubausti už saviizoliacijos pažeidimus patys dar negalime (117)

Šalyje prasidėjus trečiajai karantino savaitei, Lietuvos policija vis dar neturi įstatyminio...

Baltarusiai valdžios sprendimų dėl koronaviruso nelaukia – patys imasi veiksmų (69)

Medikai iš viso pasaulio, įskaitant ir sveikatos priežiūros profesionalus iš Baltarusijos, dėl...

Profesorius papasakojo, kokios apsaugos nuo virusų priemonės yra efektyviausios (77)

COVID-19 pandemijos akivaizdoje susiduriame su asmens apsauginių priemonių trūkumu. Jų...

Italijoje auga nuo koronaviruso mirusių žmonių skaičius, bet užsikrečia vis mažiau pasaulyje jau mirė daugiau nei 35 tūkst. žmonių (93)

Italijoje per pastarąją parą nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19) mirė dar 812 žmonių, o...

Malinauskas: buvau asmeniškai Verygos patikintas, kad reagentų nepritrūks (227)

Buvęs premjero patarėjas bei Visuomenės informavimo grupės vadovas dėl koronaviruso Skirmantas...

|Maža didelių žinių kaina