aA
Vidsodyje, Kelmės rajone, gyvenantis žurnalistas ir rašytojas Kazimieras Alekna yra dviejų knygų autorius. „Rudens žydėjimas“ pasirodė 1998 m. ir buvo įvertintas anksti mirusios poetės Reginos Biržinytės literatūrine premija. Antroji apsakymų knyga „Širdies mauzoliejus“ skaitytojams buvo pristatyta prieš aštuonerius metus. Šiuo metu kūrybinių sumanymų nestokojantis literatas prie trečiosios knygos slenksčio, planuoja ją išleisti „Nemuno“ leidykloje.
© J.Sajenkienės nuotr.

Į Lietuvos rašytojų sąjungą ketinantis prasimušti apsakymų, apybraižų, eilėraščių, eilėraščių proza, pasakų, aforizmų, epigramų kūrėjas pastarosiomis dienomis stoviniuoja ir ant kitos ribos. Rugsėjo 15-ąją jam sukanka šešiasdešimt metų. Juos jubiliatas vadina aukštu slenksčiu, kurį, norime ar nenorime, turime perlipti.

Atkarpa, žyminti praėjusį jubiliejų ir šį, rodos, visai neilga. Vos dešimt metų, bet slenkstis nepalyginamai paaukštėjo... Nors metų ir nepajutau – nei dvasia, nei kūnu. Aišku, po sunkių darbų ryte kiek ir sunkiau atsikelti, kaulus gelia, bet šiaip jaučiuosi, lyg būčiau keturiasdešimtmetis. Tik mintys, kai toks gimtadienis, liūdnokos.

Kai nuvažiuoju į Kelmę, iš šalies mėgstu pasižiūrėti į buvusius draugus, savo vienmečius. Visokių yra. Vieni labai gerai atrodo, kiti – ne taip išvaizdžiai. Tuomet pagalvoju, įdomu, kokį jie mane, jei tik atpažino, mato, ir kaip aš jiems jų akimis atrodau. Bet tokie pamąstymai, manau, bet kokiame amžiuje užplūsta. Man buvo dvidešimt, taip mintydavau, trisdešimt...

Kad dabar tiek būtų. Dvidešimties galvojau, pagyvensiu iki septyniasdešimties. Tuomet penkiasdešimt metų buvo priešakyje. Baisus kapitalas. Dabar, geriausiu atveju, galiu gyventi iki šimto. Blogiausiu... kas čia žino. Tėvai, seneliai iki aštuoniasdešimties ištempė. Mano jau didesnioji dalis nueita.

Dažnokai pagalvoju apie mirtį. Prisimenu, po armijos (tarnavau Maskvoje) važiavau namo. Tytuvėnų geležinkelio stotyje prie manęs priėjo čigonė ir už rublį man pabūrė. Pasakė, jog mano brolis žuvo būdamas 26-erių. O aš, jei tų metų sugebėsiu sulaukti, gyvensiu ilgai. Tuomet man buvo dvidešimt vieni. Vėliau, namuose studentaudamas, nuolat prisimindavau čigonės žodžius, todėl galiu pasakyti, jog prie minties apie mirtį esu pripratęs.

Gyvenimo neišvengiamybę iš arti pirmą kartą pamačiau, kai mirė tėvas. Jis išėjo pavasarį, rudenį man suėjo keturiasdešimt. Sprogstant pumpurams pajutau – po pasaulį vaikšto mirtis. Iki to laiko kapinės man atrodė kaip akmenų muziejus po atviru dangumi. Netekus tėvo, kapus vadinu amžinaisiais namais. Kūnui, nes siela gyvena toliau.

Mirtis žmogaus gyvenimo, manau, neužbaigia. Ji yra gyvenimo tęsinys. Netikiu, kad tiek nedaug žmogui leista gyventi. Dievas tikrai neturėjo tokio niekingo tikslo. Jo užmojai didesni.

Pažiūrėkite, iki mūsų dienų išliko mamutų kaulai. Be to, žmogaus, gyvūno kaulai visiškai nesudega. Vadinasi, juose lieka kažkokios informacijos. Net ir pelenai visiškai nesubyra.

Žmogus, palikęs savo kūną, persikrausto į sielos kūną. Tik mes jo nematome, nes žmogus pernelyg menkas. Bet tuo pačiu ir didis. Jis žino, kad mirs, bet dirba, kruta, eina, stengiasi užsidirbti duonai, vaikams sukurti gerovę.

Manyje – daug tikėjimo. Jis man be galo svarbus, neturint jo, būtų sunku gyventi. Tikiu Dievu, nors jaunystėje kildavo ir eretiškų minčių. Dievas su amžiumi pradėjo traukti. Ir niekur nuo to nepabėgsi.
Atsimenu, 1971 m. laidojome močiutę. Visi bažnyčioje meldėsi, o aš – ne. Buvau jaunas, ne malda rūpėjo. Vaikštinėjau po bažnyčią, dairiausi, ir priėjo tokia senučiukė. Ji paklausė, kieno aš būsiu. Senas žmogus norėjo sužinoti, kokie tėvai savo vaiko bažnyčioje melstis neišmokė.

Vienuolika metų gyvenu priešais bažnyčią, visai netoli kapinių. Neretai tenka matyti išėjusiajam kasant duobę. Nepastebiu, kai atslenka mintis – ir man tokia diena ateis. Ne, negali būti, – tuoj pagalvoju. Aš nemirsiu. Jeigu mirsiu, tai nors kūryba nemirs. Joje būsiu gyvas.

Pirmąjį eilėraštį išspausdino, kai man buvo dvidešimt. Jau keturis dešimtmečius nesiskiriu su rašymu. Kūryba – didelis džiaugsmas, bet, kaip ir meilė, didelis skausmas. Kartais naktį mėnulis pažvelgia pro langą ir aš pabundu. Ilgai neužmiegu, visokių apgalvojimų kyla. Jie gali gimti pro langą pamačius žvaigždę. Kai kuriais atvejais gimsta ir be jokio žiūrėjimo.

Mintims nebetelpant galvoje, turiu eiti rašyti. Trečią ar ketvirtą nakties. Beprotybė, bet tokiais momentais eilėraštį parašai labai greitai. Jį kuri tiek, kiek reikia laiko užrašyti. Penki posmai – penkios minutės. Su apsakymais kitaip. Naktį užgimsta tik idėja.

Tamsiuoju paros metu mane aplanko ir sapnai. Net neįsivaizduojate, kokie jie. Tokių net Amerikoje nerasi. Spalvoti, daugiasluoksniai. Kaip tikras gyvenimas.

Ir jus sapnavau auštant rugsėjo antrajai. Važiuoju automobiliu nuo Švilpiškės kalno. Po kiek laiko mano „Fordas“ virsta dviračiu ir pakalnėje pamatau moterį. Ji mane pasitinka sakydama: atsargiai, čia daug duobių. Staigiai dviratį sustabdžiau ir puikiai tarp duobių išvairavau.

Gyvenime visokių duobių būta. Porą kartų esu įkritęs ir į tikrą duobę. Kaip dabar atsimenu: tiesė kanalizaciją ir buvo iškastas gilus griovys. Šokau per jį, batai paslydo, o aš smegau ant galvos. Laimė, viskas baigėsi gerai. Per gyvenimą buvo lūžęs tik vienas pirštas.

Dėl daugelio padarytų klaidų galiu kaltinti savo naivumą. Jaunystėje buvau naivus, toks esu ir dabar.

Visos klaidos atnešė daug nuostolių, tiek sielos, tiek finansinių. Bet žmonėmis tikiu iki šiol. Nors man labai gera būti su gyvuliais, ypač su šuniu ir karve. Beprotiškai patinka. Gal dėl to kaime ir sėdžiu. Laikome karvę, kiaulių, veršį, turime savo javų, užsiauginame bulvių, daržovių.

Ne vienas gyvenime pasitaikė sunkus momentas. Buvo, neturėjau valdiško darbo, pinigų. Bet ir elgetauti nėjau, nė vieno kąsnio neprašiau, ir pas gimines nevažiavau. Kažkada pusseserė pasakė – tu išdidus. Tikrai toks nesu. Aš ne pompastiškas. Jei pakelėje pamatau nuvirtusį girtuoklį, jį pakeliu ir parvedu namo. Stambesnis ūkininkas į jį dėmesio neatkreipia, pamačiusi davatka nusispjauna.
Man jau nebesvarbu, kaip mane kiti žmonės vertina. Man svarbu, kaip pats į save žiūriu. Tuo ir skiriasi jaunystės žvilgsnis nuo brandos.

Vasarą kaime sunku. Mes dar ir dabar gyvename jos ritmu. Darbai, darbai. Bulvės nekastos, malkos neskaldytos. Nugriovėme seną malkinę, o naujos nespėjome pastatyti. Neturime kur malkų dėti.
Tik žiemą čia gerai. Bet ne dėl to, kaip sako per televiziją, kad būna Kalėdos. Atšalus gyvuliai būna tvarte, ryte užsikuri krosnį, išsiverdi valgyti ir gali rašyti, perrašyti.

Turiu kompiuterį, kurį padovanojo mano Birutės dukra Tarutė su vyru, spausdintuvą. Kitaip sakant, yra nuosava spaustuvė.

Kompiuteriu nelabai mėgstu rašyti. Man geriau rašikliu. Ne tas mąstymas. Atrodo, kompiuteriu parašei ir nebeišbrauksi. Bloknote gali ir visą puslapį perbraukti. Savo kūrybos nesu tik plėšęs.

Neestetiškai atrodo. Sudeginęs esu. Senus, nereikalingus juodraščius. Visi kiti, nors ir sunkiai įskaitomi, suguldyti stalčiuje. Kas skaitys, vargs, bet ne mano problema. O gal niekas neskaitys pavėlavusio rašytojo darbų. Kiti mano amžiaus rašytojai savo jau padarė, kiti net spėjo numirti. Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas. Saulius Tomas Kondrotas visai neberašo, nors ir gyvas. O aš dar krebždu.

Buvau nusprendęs neberašyti. Bet praėjo mėnuo, ir mane pradėjo traukti. Kitaip negaliu. Galbūt su laiku užges tas noras.

Ačiū likimui, kad jis dar yra. Tai mano laimė. Paprasta paprasto žmogaus laimė.
Man nepatinka, kad dabar visus valdo pinigai. Sėkmės žmonės rodomi žurnaluose, per televiziją, jie pompastiškai giriasi savo gyvenimu. Tokie žmonės ne prie širdies. Priimtinesnis varguolis, kaimo žmogelis.

Neatsitiktinai pats rinkausi darbininkiškus darbus. Patinka matyti savo rankų darbo rezultatą. Kelmės kepykloje dirbau ne tik dėl to, kad neblogai mokėjo. Čia kasdien turėjau galimybę matyti iškeptos duonos, batono kepaliukus, ant savo pečių suneštus miltų maišus. Fizinis darbas man patinka, tada jaučiuosi labai gerai, naktį gerai miegu. Manęs, matyt, nepaleidžia giminės genai.

Mano senelis – Juozapas Strujis – dieną naktį galėjo dirbti. Sunkiai dirbo, rovė kelmus, arė žemę. Man jis buvo pavyzdys. Vien sėdėti prie rašomojo stalo man sunku. Patinka kastuvu, šake, kirviu pamojuoti. Malkų skaldymas prilygsta rojui. Kai po mamos mirties likau gyventi vienas, Tytuvėnuose ėjau per žmones medžius skaldydamas. Turiu tėvo paliktą Smetonos laikų kirvį, sveriantį tris kilogramus. Per valandą suskaldydavau kubinį metrą malkų. Niekas manęs neaplenkdavo.

Rašytoją išklausė ir mintis užrašė Jurga Sajenkienė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Egzotines keliones mėgstanti mokytoja Veronika atvira: gyventi tik iš atlyginimo būtų sunku (378)

Jau daugiau nei dvi savaites Švietimo ir mokslo ministerijoje ( ŠMM ) budinti mokytoja Veronika...

„Amerikietiškas“ Putino oligarchas po JAV sprendimo kraujuoja milijardais (69)

Netrukus po to, kai Michaelas Cohenas pasišalino nuo Donaldo Trumpo patvirtinto nekilnojamojo turto...

Žaidimu nusivylęs Jasikevičius: Eurolyga negailestinga, o mes kažkodėl nesiginame specialiai Krepšinis.lt iš Miuncheno (33)

Pratęsti pergalių serijos iki trijų Lietuvos čempionams Eurolygoje nepavyko. Kauno „Žalgirio“...

Savaitgalis atneš pūgą ir pusnis sniego (16)

Penktadienį Lietuva atsidurs pietiniame anticiklono pakraštyje. Negausiai pasnyguriuos nebent...

Pagal bavarišką muziką šokęs „Žalgiris“ pralaimėjo Vokietijos čempionams (429)

Kauno „Žalgiris“ (5/7) penktadienio vakarą laikė svarbų egzaminą Vokietijoje. Žalgiriečiai...

14 brangiausiai atsiėjusių klaidų per visą žmonijos istoriją (70)

Nė vienas nesame tobulas, todėl natūralu, kad kartkartėmis darome klaidų, dėl kurių vėliau...

Anglijoje nužudyta ir išniekinta 14-metė lietuvė dar spėjo atsiprašyti tėvų už susidėjimą su netinkama kompanija (127)

Vulverhamptone, Anglijoje , išžagintos, nužudytos ir išniekintos keturiolikmetės iš Lietuvos...

Teisėsaugai – smūgis: teisėjai suabejojo, ar dėl 6 žmonių žūties nuteisė kaltą asmenį (127)

Net šešias gyvybes nusinešio gaisro sostinės Žirmūnų mikrorajono daugiabutyje byla pakrypo...

Miunchene – itin gausios „Žalgirio“ gerbėjų gretos specialiai Krepšinis.lt iš Miuncheno (76)

Penktadienio vakaro Eurolygos rungtynėse Miuncheno „Audi Dome“ arenoje tikrai ryškiai bus galima...

Po visų negandų – Elle ir Žilvinas Grigaičiai švyti drauge: prasitarė apie ateities planus (125)

Penktadienio vakarą būrys pramogų pasaulio garsenybių traukė į Vilniuje trankiai paminėtą...