Sako, kartą į Žarėnų valsčių užsuko aukštas, lieknas enkavedisto uniformą vilkintis kapitonas ir rusiškai pasiteiravo „Kak dela?“ Tada, pirmaisiais pokario metais, enkavedistai ir stribai dažnai landė po namus ir įstaigas, todėl valsčiaus darbuotojų jo pasirodymas nenustebino. Svečias patikrino visų dokumentus, pasidomėjo, kokios žmonių nuotaikos, kaip ūkininkai vykdo prievoles, ar valsčiuje nesiautėja banditai. Valandėlę pasikalbėjęs, iš pirmų lūpų sužinojęs apie padėtį valsčiuje, karininkas išėjo ir, sėdęs į lauke paliktą brikelę, nuvažiavo Varnių link.
Po kurio laiko vienas valsčiaus darbuotojas, tvarkydamas ant stalo buvusius popierius, kuriuos neseniai vartė tas kapitonas, po jais pamatė nedidelę popieriaus skiautelę. Perskaičius joje užrašytus žodžius, jam akys ant kaktos iššoko.
– Žiūrėkit, – baugiai atkišo jis lapelį savo bendradarbiams.
