Ji padeda atrasti literatūrą, gydančią sielą ir suteikiančią viltį pakilti virš kasdienybės, atrasti kūrybiško skaitymo džiaugsmą.
Biblioterapiją galima vadinti netradicine medicina. Gydymas knyga – labai senas ir tradicinis sveikatos stiprinimo metodas. Eseistės, rašytojos, poezijos terapeutės Jūratės Sučylaitės žodžiais, jau pirmykštėje bendruomenėje žyniai giesmėmis, žodžiais stiprino atskirų individų ir visos genties dvasinę sveikatą: „Netradicinė medicina, kiti ją vadina neprofesine, yra toks pagalbos būdas, kai panaudojami natūralūs gamtos ir dvasiniai veiksniai, stiprinantys tai, kas žmoguje sveika, ir padedantys adaptuotis, išgyventi esamomis sąlygomis bei silpninantys neigiamą aplinkos poveikį.“
Šių laikų panacėja
„Taigi biblioterapija gali būti suprantama kaip vienas iš netradicinės medicinos metodų. Bet jeigu nėra sergančio žmogaus, tai nereikia ir gydymo, tai yra terapijos, o sveikatą stiprinti visada galima ir būtina. Biblioterapiją reikėtų daugiau sieti su sveikatos stiprinimu, o ne su ligų gydymu. Gydytojai dažnai juokiasi iš terapijų (kvapų, spalvų, akmenų, oro ir t.t.) gausos, o terapijų specialistai aiškina, kad terapijos sąvoka gali būti siejama su sergančiojo sveikatos priežiūra, rūpinimusi. Sergant žmogui, yra pažeistas jo kūnas, liga kelia psichologines problemas arba yra atsakas į neišvengiamus psichologinius sunkumus, kurie glaudžiai susieti su sudėtingu socialiniu gyvenimu“, – kalba terapeutė.
J. Sučylaitės žodžiais, gydydami geriausių rezultatų pasiekiame, kai kompleksiškai sprendžiame žmogaus problemas, deriname įvairius poveikio metodus: fizinės medicinos, medikamentinius, psichologinius: „Biblioterapijos technikas sėkmingai galima panaudoti psichoterapeuto arba ergoterapeuto darbe. Psichoterapeuto dėmesio centre – asmenybės psichikos procesai, gebėjimas suvokti savo jausmus, juos valdyti, įsisąmoninti patirtį, suvokti realią padėtį ir apsispręsti.
Ergoterapeutui svarbiausia įtraukti žmogų į prasmingą veiklą, padedančią adaptuotis. Įvairūs bendravimo su knyga būdai gali atrasti ir atranda savo vietą ligonių gydymo programose. Biblioterapija yra ne tik medicinos, bet ir humanitarinės kultūros bei jos ugdymo reiškinys.
Biblioterapijos dėka išmokstame atpažinti savo jausmus, kurie kyla skaitant, mokomės suprasti jų esmę, ieškome sąsajų tarp savo patirties ir kūrinyje glūdinčios egzistencijos tiesos, dvasinės išminties dalelę perkeliame į savo vidinį gyvenimą, paverčiame savasties dalimi. Bendraujame būties, o ne vienadienių reikalų kontekste, atrandame dvasinius ryšius su kitais žmonėmis. Tai labai svarbu susvetimėjimo amžiuje.“
Padeda pažinti save
Ką žmonės sužino apie save, skaitydami ir nagrinėdami knygos ištraukas?
Kaip pasikeičia jų gyvenimai? J. Sučylaitės žodžiais, biblioterapijos dalyviai paprasčiausiai dalijasi kūrinio pažadintais jausmais, prisiminimais. Atranda, kas žmogui neleidžia būti savimi, kas stabdo, išdrįsta žiūrėti šviesos kryptimi ir įvardyti tai, kas nušvinta: „Sėdėdami rate ir dalydamiesi jausmais mes atrandame, kad dvasingumas gyvas ir būdingas daugeliui.
Atrandame daugiau drąsos kalbėti ir apie sunkumus, ir apie vertybes, lengviau apsisprendžiame ir pasirenkame savo poziciją. Vilties įžiebimui užtenka vieno susitikimo, o jei žmogaus asmenybė buvo luošinta keliolika metų, stebuklas per keletą kartų neįvyks. Patikėjimas, kad galima stengtis išmokti laimingiau ir dvasingiau gyventi, jau yra vertybė. Didžiausias mano laimėjimas – jaunuolis, ne vienerius metus kas keletą mėnesių gydytas ligoninėje, dažnai galvodavęs apie savižudybę kaip apie išsigelbėjimą iš kančios, net su šeima nebendravęs, atrado gyvenimo džiaugsmą, pradėjo bendrauti, tapo pajėgus dirbti pilną darbo dieną.“
Poetės manymu, kūrinio suvokimas labai priklauso nuo mūsų išsimokslinimo, gyvenimo patirties, vidinio intelekto. Kiekvieno autoriaus kūriniai taip pat skiriasi savo menine galia.
J. Sučylaitė pabrėžia, kad ypač vertingi yra eilėraščiai, perteikiantys žmogaus ir žemės dvasinius saitus: „Terapine galia pasižymi Vinco Mykolaičio-Putino, Henriko Nagio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno ir kitų poetų kūryba.
Paauglių terapinė literatūra
Nijolė Raiskienė, Birštono viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo aptarnavimo skyriaus vedėja, papasakojo, kad bibliotekininkams tenka pabūti ir psichologais, ir socialiniais darbuotojais: „Dažnai tenka taikyti susipykusius paauglius, konkuruojančius dėl vietos prie kompiuterio. Šiuo informacijos laikmečiu labai svarbu rasti laiko vaikams ir jaunimui išsipasakoti, pasiūlyti knygas, kuriose parodyta, kad ir kiti susiduria su tokiais pačiais sunkumais.
Gydomąjį poveikį turi knygos, kuriose kalbama apie gėrio ir blogio, švelnumo ir pykčio kovą. Tarp tokios literatūros – Ingridos Stankevičienės knygelė „Pati geriausia“, pasaka apie Grufą, Marios Molickos „Terapinės pasakos“, mokančios į baimes pažvelgti kitaip. Paaugliai dažnai ima „siaubo“ literatūrą ir noriai kalbasi apie įvairias baisenybes. Labai populiarios tarp jaunimo – „Gimtojo žodžio“ leidyklos knygos, ypač serija „Išpažintys“. Vertingi būna Aidi Vallik knygos „Kaip laikaisi, Ana?“ aptarimai.“
Pasakos tinka ir jaunam, ir senam
N. Raiskienės manymu, gydomąjį poveikį teikia tie kūriniai, kuriuos skaitant ugdomas nuoširdumas, gailestingumas, fantazija: „Nors, dirbant su psichologe, galima ir reikia skaityti skaudžiausiomis temomis, svarbu, perskaičius tekstą, aptarti grupėje, išanalizuoti. Svarbu jausmas tik perskaičius. Išsakius jį, išklausius kitų grupėje dalyvaujančių asmenų nuomonių, patirčių, išsiaiškinama daug svarbių vidinių dalykų. Daug reiškia ir tai, kad su tokia problema, pasirodo, būna susidūrę ir kiti grupės dalyviai.“
Įvairaus amžiaus žmonėms, N.Raiskienės teigimu, tinka pasakos, sakmės. Jose slypi daug prasmių, išgyvenimų: „Mažieji skaitytojai iki trečios klasės labai domisi siaubo pasakomis. Taip yra ugdomas jų atsparumas baimei. Svarbu, kad tokiose pasakose būtų ir humoro elementų.
Iš lietuvių vaikų rašytojų labai dažnai analizuojame Gendručio Morkūno knygų, pvz., „Grįžimo istorija“ ištraukas. Taip pat verta paminėti Kęstučio Kasparavičiaus, Vytauto Račicko, Kazio Sajos, Selemono Paltanavičiaus knygas. Dažnai skyriuje skaitome balsu eilėraščius. Man atrodo, jau vien tai, kad susėdame su vaikais prie apskritojo stalo, yra savotiška biblioterapija. Labai mėgstame skaityti Violetos Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės, Sigito Gedos, Valdemaro Kukulo, Juozo Erlicko, Renatos Šerelytės ir kt. autorių knygas.“
Brigitos Gelumbauskienės, „Tulpės sanatorijos“ psichologės, manymu, šiandienos žmogui galbūt patraukliau yra kitos gydymo formos. Tačiau tie, kurie renkasi biblioterapiją, gali patirti atsipalaidavimo ir relaksacijos momentą vos tik atsiverčia knygą: „Biblioterapija yra ypač veiksminga, kai yra galimybė pasikalbėti ir aptarti knygą su kitu žmogumi (psichologu, bibliotekininku).
Grupinė biblioterapija suteikia progą pamatyti, kaip tas pats tekstas gali sukelti skirtingų minčių, emocijų, patirti bendrumo jausmą, pamatyti savo sunkumus kitų žmonių rūpesčių kontekste.“
