Robertas Ščesnavičius – Lietuvoje gerai žinomas profesionalus kulinaras, televizijos laidų vedėjas, knygos apie skonio psichologiją ir filosofiją „Gurmano užrašai“ autorius. Ir ne mažiau svarbu – žmogus, nestokojantis sveiko humoro jausmo, gyvenimiškos patirties ir išminties, gebantis maisto gaminimą paversti kūryba, menu, šou.
Robertas Ščesnavičius (kairėje)

- Jums nestinga gebėjimų ir pasiūlymų kurti verslą užsienyje. Ne paslaptis, dauguma Lietuvos verslininkų dabar bando verslą plėtoti svetur, mat jiems, jau išvargintiems ekonominės krizės ir dar bauginamiems sugrįšiančio sunkmečio, mūsų šalyje darosi nesaugu. O jūs nusprendėte likti Lietuvoje ir čia kurti savo gerovę, kodėl?

Aš tiesiog noriu būti Lietuvoje. Aštuonerius metus teko gyventi ir dirbti svetur: Rusijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Vadovavau 6 restoranams, mano komandoje dirbo 150 žmonių. Be to, privačioje Olandijos kulinarijos mokykloje mokiau studentus virtuvės meno, restoranuose rengdavome šou, ir labdarai pinigų užtekdavo...

Norint būti sėkmingam Lietuvoje, reikia labai pasistengti ir šiek tiek daugiau dirbti. Dar sėkmė priklauso nuo žmogaus mentaliteto, mąstymo. Ką man daryti, kad čia gyventi būtų gera? Jei visi taip galvotų, Lietuva greičiau ant kojų atsistotų. Čia tas pat, kas ir dėl santuokos: pagyvena kiek ir, susidūrę su problemėlėmis, pasuka vienas kairėn, kitas – dešinėn. Aš ne prieš emigraciją – tegu žmonės pabando laimę svetur. Aš turiu daug draugų, kurie ten uždarbiauja ar net savo verslo imasi, vieniems geriau, o kiti didelės laimės taip ir neatranda. Aš labai norėčiau, kad mūsų daugiau liktų Lietuvoje.

Dabar Lietuvoje ne tik kulinarinių knygų bumas, bet ir restoranai, restoranėliai dygsta kaip grybai po sodraus lietaus. Ir „pasaulinio garso” reklama atsiranda, bet paragauji vienur kitur, kad ir kiaušinienės, o ji anei šiokia, anei tokia… Ar Jūsų neapninka pyktis dėl tokių „konkurentų“?

Aš nebijau konkurentų ir, tiesą pasakius, jais mažai domiuosi. Ne paslaptis, kartais nueinu į kokį restoraną, mat norisi paragauti kažką nauja. Beje, net paklaustas restorano darbuotojų, ar maistas patiko, jokių pastabų ar grimasų nerodau – viskas gerai! Patiekalų aš ten neanalizuoju ir nekonsultuoju. Ne dėl to čia užsukau, be to, konsultacijos yra paslauga, už kurią mokama. Man, nebijau pasikartoti, maistas yra kūryba. Žmonės geba atsirinkti. Pradėjęs verslą Lietuvoje, aš žinojau, kad galiu reklamuotis, kiek noriu (beje, tos reklamos turiu sočiai), bet savo klientams iš naujo turėsiu įrodyti, jog verta manimi pasitikėti.

- Niekam ne paslaptis, kad kiekvienas verslininkas, nesvarbu, kuo užsiimtų, orientuojasi į savo paslaugų pirkėją. Jūsų restorane netrūksta ir studentų, nes kainos nesikandžioja, o vakarėliai – jau aukščiausios klasės ir skirti turtingiems žmonėms. Gal toks universalumas ir lemia verslo sėkmę?

Man neabejotinas autoritetas yra verslo magnatas, garsusis prancūzų virtuvės šefas Alenas Diukasas, vienintelis pasaulyje, turintis net 27 vadinamąsias Mišelino (Michelin) žvaigždes. Greta prabangių restoranų Paryžiuje, Tokijuje Niujorke, jis atidaręs greito maitinimo tinklą. Mano verslo planas ir mąstymas primena žemėlapį, o ne griežtos hierarchijos laiptus.

- Jūsų šeima – „kulinarinė“. Žmona – profesionali kulinarė, o ir sūnus neseniai įsitraukė į sėkmingą Jūsų verslą. Taigi galėsite savo žinias ir patirtį perduoti jam. Kas lėmė tokį Tomo pasirinkimą?

Vaikystėje sūnui gaminti tiesiog neleisdavome – viską atlikdavome mudu su žmona. Bet Tomas nuo mažens buvo gurmanas, jau aštuonerių jis papriekaištaudavo mamai: „Kodėl ne alyvų aliejus ant salotų?“ Bet iš jo kulinaro tikrai nesitikėjau. Jis yra baigęs turizmo vadybą, pabandė įsitvirtinti šioje srityje, nepritapo ir pasuko į mūsų verslą. Apskritai tai daugelio jaunų žmonių problema: „Mes baigę aukštuosius mokslus, mes negalim įsidarbinti, neturim patirties, mūsų niekas nemoko...“ Aš savo sūnui ir sakau: „Čia ne darbdavio, o tavo problema. Tam, kad įgytum patirties, turi 1–2 metelius dirbti nulenkęs nugarą, vos ne už grašius ir darbdavio patarimų klausyti, ir iš kitų specialistų mokytis. Niekas neprivalo tavęs mokyti, mat mokymas pinigus kainuoja.“

Sūnus iš pradžių padirbo vadybininku, bet pats panoro dirbti virtuvėje – ir darbuojasi gana sėkmingai. Ne tik kruopščiai atlieka užduotis, bet ir pats eksperimentuoja, turi savo „darbo kodeksą“. Čia aš matau savo atvaizdą ir rimtą požiūrį į darbą.

- Daugelis moterų svajoja apie maistą gaminantį vyrą. Grįžti namo, o čia viliojantys kvapai iš virtuvės sklinda. O kas gamina jūsų šeimoje?

Namuose gaminu aš, nors žmona taip pat puiki kulinarė. Paprastai virtuvėje šeimininkaujame po vieną, bet pastabas vienas kitam nuolat sakome, ypač žmona mėgsta perspėti, kad per daug pipirų neįdėčiau... Mes šiuolaikiška šeima, todėl už namų ūkį atsakingi abu. Man labiau prie širdies virtuvė, žmonai – tvarkyti namus.

- Ar egzistuoja mitas, kad tik vyrai yra geriausi virtuvės šefai? Jei restoranas garsus ir jo šefas vyras, – super! O jei moteris – hmm...

Yra daug tiesos dėl tokio vyrų pranašumo. Moteris, aišku, gali būti labai gera šefė, jei pati šito nori. Bet dažniausiai ji nenori. Toks požiūris susiklostė per šimtmečius. Kiek bekalbėtume apie feminizmą, bet esminės moters funkcijos išliko: gimdyti ir auklėti vaikus, kurti jaukią namų aplinką, pamaloninti vaikus ir vyrą ne „supermarketų“, o naminiu maistu.

Moteris ilgą laiką buvo tarsi įkalinta virtuvėje, todėl šis darbas jai tapo rutina. Ji dažniausiai gamina ekonominius pietus, be fazanų ar žąsies kepenėlių. Taip aptingsta ir fantazija, noras eksperimentuoti. O vyrams maisto gaminimas buvo tarsi pramoga, jie mėgdavo gaminti tik per šventes. O vėliau pamąstė: „O kodėl mums netapti kulinarais?“ Darbas virtuvėje reikalauja daug jėgų ir ištvermės, todėl ir aš, dirbdamas šeimos restorane, stengiuosi žmonai pasiūlyti daugiau adminstratorės darbų.

- Prisipažinote, kad kulinarijos srityje išdirbote 40 metų, bet vis dar esate imlus naujovėms ir turite planų padirbėti su studentais, kurie turi daug idėjų, bet neturi galimybės jų realizuoti Lietuvoje, todėl neretai išsiveža svetur.

Aš vertinu jaunus, veržlius žmones ir jų norą tobulėti. Tam, kad mano metų žmogus išliktų šiuolaikiškas, jis taip pat privalo labai stengtis. Jis darosi stagnatorius, nepaisant profesionalumo ir patirties. Ir požiūris į jauną žmogų tarpais per daug kritiškas, nors ir pats buvo kadaise jaunas ir „žalias“. Aš ne tik daliju savo patirtį, bet ir stengiuosi mokytis iš sūnaus, marčios. Nenoriu būti pensininkas, dienų dienas leidžiantis garaže, ir sukinėti varžtelius.

- O kokia jūsų nuomonė apie visokius baubus E? Gal tai ekologijų eskaluojama psichozė?

Kalbėkime realiai. Be visų „E“, pavyzdžiui, natrio gliutamato, vargiai išsiverstume. Milžiniškas gyvenimo tempas, ekologiškam maistui gaminti lieka vis mažiau laiko. Pasižiūrėkim į Japonijos situaciją. Žmonės pergyveno Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Hirosimos ir Nagasakio tragediją, mirtiną radiacijos poveikį. Ir dabar žmogaus gyvenimo trukmė ten ilgiausia. Jie vartoja ne mūsiškę druską, valgo daug įvairiausių jūros žolių, vaisių, daržovių, sojos produktų, maistas kokybiškas ir nėra perdėtos baimės. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, žmogus per dieną turėtų suvartoti ne daugiau kaip 6 g druskos, o lietuviai sumuša rekordus – prisūdo net 18 g! Apskritai žmogui būdinga sugerti neigiamą informaciją ir gyventi baimėje.

- Ką Jums reiškia žodis „Lietuva“?

Liūdna, bet pastaruoju metu mes ją keikiame, priekaištaujame, dėl visko kaltiname. Ir valdžia visąlaik nepatenkinti. O ką mes darome, kad ta valdžia mums tarnautų, ne vien mokesčiais grūmotų ar krizes skelbtų. Aš niekada netikėjau, kad, atgavę Nepriklausomybę, nusikratę sovietinio palikimo, daugelis gyvens ne valstybėje, o tarsi pelkėje.

O ką mes kiekvienas padarėme, kad Lietuvoje būtų gera? Nuoširdžiai paklauskime kiekvienas savęs... Ir dar apie dvasinius dalykus. Anot filosofų, pasaulyje brangiausia tai, kas natūralu: augantis medis, žydinti pieva, dangus, jūra, visata... Daiktai, kuriais mes apaugame, neturi dvasios. Kas natūralu, yra šventa. Transcendencija gali atsiverti tik iki horizonto, t.y. ten, kur tu gimei.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dirbančiųjų viltis dėl naujų mokesčių – didesnės algos (38)

Premjerui Sauliui Skverneliui tikinant, kad Vyriausybė pavasarį pateiks mokesčių reformos...

Amerikiečių smūgis privačiai Putino armijai: kas ji tokia ir kodėl pavojinga Rusijos kaimynams? (465)

Jų ten nėra. Ši sparnuota, tiesa, ne visai tiksli Vladimirui Putinui priskiriama frazė apie...

Rimvydas Valatka. Žmogus už valstybės borto (418)

Vienas šimtmetis baigėsi. Kitas prasideda. Su ta pačia gramatine žalvalstiečių klaida. Tais...

Kaip užuot verkę prie griuvėsių ir panirę į depresiją, japonai visus aplenkė (1)

Andrius Kleiva – Paryžiaus politinių mokslų instituto studentas, metus gyvenęs Japonijoje. Ten...

Su aukščiausia kvalifikacija ir daugiau nei 10 metų darbo stažu moka vos 460 eurų (146)

Į kovą dėl didesnių atlyginimų kyla ne tik medikai, bet ir socialiniai darbuotojai. Uostamiestyje...

NEM vadovas: Lietuva gali pirmauti kurdama revoliucinę naujovę (79)

Lietuva gali imtis lyderystės vystant blokų grandinės (angl. „blockchain“) technologiją,...

Klausimas, kurį siūlo užduoti visiems išgeriantiems: jį supras tik alkoholikas (62)

Kone kaskart po sunkios darbo dienos pakeliate taurę vyno ar bokalą alaus, o dažną savaitgalį...

Kurtinaitis neapsikentė „Žalgirio“ šventimo: tai pradedam ar važiuoti namo? (87)

Vilniaus „Lietuvos ryto“ strategas Rimas Kurtinaitis po SIL- Karaliaus Mindaugo taurės turnyro...

Tirpstantys Antarktidos ledynai atveria savo paslaptis (3)

Jūros dugnas, kurį atidengė atitrūkęs ledynas, gali būti iki šiol neatrastų organizmų namai....

„Žalgiris“ parodė „Lietuvos rytui“ savo jėgą ir iškovojo Karaliaus Mindaugo taurę MVP – Ulanovas (542)

Sekmadienio vakarą Klaipėdos „Švyturio“ arenoje paaiškėjo pirmojo šio sezono Lietuvos...