aA
„Aš nustojau žiūrėti į išgyvenimą apibrėžiančias medicinos kreives. Jos nieko nesako apie tavo gyvenimą, tik nurodo, kiek išplitusi liga. Kas nutiks su tavimi, tos kreivės nerodo. Kai man diagnozavo plaučių vėžį, dirbau dar apytiksliai metus: vedžiau mokymus, operavau ir nesuskaičiuojamai daug valandų lankiau pacientus“, – kalbėjo neurochirurgas Paulas Kalanithi likus vos keturiems mėnesiams iki mirties.
© Shutterstock nuotr.

Tris mėnesius Paului taikyta chemoterapija, pasireiškė bene visos galimos šios procedūros komplikacijos. Tačiau dar tris su puse mėnesio iki savo mirties jis galėjo pasidžiaugti naujagime dukrele.

Įprasta, kad rimtai susirgęs žmogus atsitraukia nuo darbų ir jam likusį laiką leidžia su šeima. Taip pataria gydytojai, taip paprastai mes patariame savo artimiesiems. Ir Paulas Kalanithi, išgirdęs savo ligos diagnozę – vėžys, kurį laiką manė paliksiąs visus darbus. Tačiau jis tvirtai žinojo, ko nori iš gyvenimo, kuo ir kodėl nori užsiimti, tad nutarė jam likusius kelerius metus toliau dirbti.

Nustebintiems tokiu sprendimu kolegoms neurochirurgas P. Kalanithi atsakydavo: „Pasirinkau padėti žmonėms, tai kodėl turėčiau užsisklęsti namuose, jei dar kelerius metus galiu atlikti šį šventą darbą.“

Chirurgija tiek fiziškai, tiek emociškai sunkus darbas. Ir Paulas svarstė kitas galimybes: dirbti laboratorinį darbą ar mokslinio patarėjo, dėstyti studentams, rašyti. Prieš medicinos mokslus jis baigė literatūros studijas, tad rašymas jam toli gražu nebuvo svetimas.

Paulas nesitikėjo, kad New York Times publikuotas jo straipsnis sukels tokį atgarsį. Beveik kasdien iki pat mirties jis gaudavo skaitytojų, sergančių depresija, širdies ar kita liga, elektroninius laiškus. Žmonės rašė, kad perskaitytas straipsnis padėjo jiems išgryninti situaciją bei save suprasti. Rašė ir gydytojai, sakė Paulo straipsnį duosiantys skaityti visiems sunkiems ligoniams ir įtrauksiantys jį į studentų privalomų skaitinių sąrašą, kad jaunieji medikai suprastų žmogaus santykį su liga.

Straipsnyje Paulas aprašė savo potyrius, nustačius mirtiną diagnozę, ir kaip gydytojas, ir kaip pacientas. Kertinis straipsnio klausimas – „kiek laiko man liko?“, į kurį tikslaus atsakymo nežino gydytojai, o pacientai ieško kuo detalesnio paaiškinimo. Negali iš tiesų suprasti, ką reiškia susirgti mirtina liga, rašė Paulas Kalanithi, kol pats to nepatiri, – lygiai kaip negali suprasti įsimylėjimo ar vaiko gimimo. Jeigu esi pasiryžęs neleisti vėžiui valdyti savo gyvenimo, privalai rūpintis kitais dalykais.

Paveiktas žmonių reakcijos į straipsnį, Paulas nusprendė parašyti knygą apie tai, ką reiškia būti kartu ir gydytoju, ir pacientu, kaip požiūris ir santykis į ligą pasikeičia, kai gali situaciją matyti ir gydytojo, ir paciento akimis. Deja, Paulas Kalanithi knygos pabaigti nespėjo, bet ji, atskleisdama vitališką žmogaus prigimtį ir stoišką laikyseną, pratęsia jo gyvenimą ir po mirties.

Paulo Kalanithi knyga „Įkvėpti tylą“ – tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net sergant mirtina liga ir begalinę meilę gyvenimui. Tai knyga ne tik apie darbą ir profesinį savęs realizavimą.

The Times knygą apibūdino kaip tikrą, stebinantį, meistriškai parašytą ir drąsų vieno gyvenimo liudijimą. 2016 m. „Goodreads Choice Awards“ Įkvėpti tylą išrinko geriausia metų knyga memuarų ir autobiografijų kategorijoje. 2016 m. knyga išversta ir į lietuvių kalbą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pažintis socialiniame tinkle: kaip vos iš kelių žinučių suprasti, kad viskas baigsis blogai (59)

„Tinder“, „Facebook“ ir kiti socialiniai jau kurį laiką yra kone populiariausia platforma...

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (13)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Nepaklausė medikų ir šiandien džiaugiasi dešimtmečiu sūnumi: nuvykus į klinikas, nėštumą siūlė nutraukti (13)

Ką reiškia rankose laikyti nė kilogramo nesveriantį kūdikį, niekaip nesupras tie, kas to...

Laukiantiems didžiųjų metų švenčių – puikios žinios: galite turėti 11 laisvadienių (9)

Kalėdos ir Naujųjų metų sutikimas šįmet gali tapti itin įsimintinas. Ypač tiems, kurie yra...

Gėrimo, šildžiusio Pirmojo pasaulinio karo karius, paskutinė stotelė – Indijoje (2)

Gerą šimtmetį šeimos savo vaikus Indijoje girdė salyklo skonio pieno gėrimais, kurie, kaip kad...

„Hugo Boss“ griebiasi šiaudo: taisys juos persekiojusias mados pasaulio klaidas

„ Hugo Boss AG“, sekdama Ispanijos drabužių parduotuvių tinklo „Zaros“ savininkės...

Reforma iš vidaus: prabilo apie ligoninėse apgyvendinamus paimtus vaikus, dėl kursų metamus darbus ir pareigūnų patyčias (490)

Iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų apgyvendinimas ligoninėse, budinčių globotojų trūkumas,...

Buto pirkimas miesto centre: ekspertė išvardijo didžiausius privalumus (22)

Mes gyvename amžiuje, kai informacijos srautai kasdien tik didėja ir tam, kad neatsiliktume, turime...

Ar iš tiesų kaime sunku rasti darbo? (17)

Skurdas, nedarbas, alkoholizmas – tokiais žodžiais dažnai apibūdinamas šiandieninis Lietuvos...

Po 30 metų į Lietuvą grįžusi moteris atvira: nuskurusiame sovietiniame mieste esama šio to nauja (171)

„Iš Lietuvos su meile“. Taip savo straipsnį, publikuotą svetainėje „Roads &Kingdoms“,...