aA
Po manimi plytėjo kaimas. Žalias, vešlus, panašus į žemiškąjį. Tai buvo žemė... o kartu ir ne. Tarsi tavo tėvai vėl būtų tave nusivedę į tą vietą, kur vaikystėje pragyvenai kelerius metus. Tokius prisiminimus apie pomirtinį gyvenimą savo knygoje „Gyvas dangaus įrodymas“ pateikia JAV neurochirurgas Ebenas Aleksanderis.
© Shutterstock nuotr.

Septynias dienas komos būsenoje praleidęs gydytojas patyrė ypatingus išgyvenimus, kuriuos prilygino pomirtiniam gyvenimui. Visus savo potyrius jis aprašė JAV bestseleriu tapusioje knygoje.

DELFI pateikia ištraukas iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Gyvas dangaus įrodymas“.

Ištrauka iš skyriaus „Besisukanti melodija ir Vartai“
Tamsoje kažkas pasirodė.

Lėtai sukdamasis, jis skleidė nuostabius balsvai auksinės šviesos siūlelius, ir tada tamsa aplink mane pradėjo skeldėti ir sklaidytis.

Tuomet aš išgirdau naują garsą: gyvą garsą, tarsi spalvingiausią, sodriausią, sudėtingiausią, gražiausią muzikos kūrinį, kokį tik esu girdėjęs. Grynai baltai šviesai silpstant, tas garsas vis stiprėjo, nustelbė monotonišką mechanišką kalimą, kuris iki šiol, regis, ištisą amžinybę buvo vienintelė mano kompanija.

Šviesa vis labiau artėjo, sukosi aplink ir skleidė tuos grynai baltus siūlelius, kuriuos aš dabar mačiau tai šen, tai ten su auksiniais atspalviais.

Paskui pačiame šviesos viduryje kažkas pasirodė. Aš sutelkiau visą savo dėmesį stengdamasis nuspręsti, kas tai.

Kiaurymė, ertmė. Žiūrėjau nebe į lėtai besisukančią šviesą, ber kiaurai pro ją. Vos tik tai supratau, pradėjau kilti aukštyn. Greitai. Pasigirdo švilpesys, aš akimirksniu pralėkiau pro tą ertmę ir atsidūriau visiškai kitame pasaulyje. Pačiame keisčiausiame, gražiausiame pasaulyje, kokį tik esu kada matęs.

Švytintis, vibruojantis, ekstatiškas, stulbinamas... Galėčiau vieną po kito vardyti epitetus, nusakančius, kaip tas pasaulis atrodė ir kaip aš jį išgyvenau, bet visi jie būtų nepakankami jam apibūdinti. Jaučiausi taip, lyg būčiau ką tik gimęs. Ne atgimęs ar gimęs iš naujo, o tiesiog... gimęs.

Po manimi plytėjo kaimas. Žalias, vešlus, panašus į žemiškąjį. Tai buvo Žemė... o kartu ir ne. Tarsi tavo tėvai vėl būtų tave nusivedę į tą vietą, kur vaikystėje pragyvenai kelerius metus. Tu tos vietos nepažįsti. Ar bent taip manai. Bet kai apsidairai, kažkas tave patraukia, ir tu supranti, kad dalis tavęs – gilioji dalis – vis dėlto tą vietą prisimena ir džiaugiasi, kad vėl yra čia.

Aš skridau, pralėkiau pro medžius ir laukus, upes ir krioklius, šen bei ten pasitaikančius žmones. Ten buvo ir vaikų, jie juokėsi ir žaidė. Žmonės dainavo ir šoko rateliais, kartais pamatydavau ir šunį, laigantį ir šokinėjantį greta jų, tokį pat linksmą kaip ir jie. Tie žmonės vilkėjo paprastais, bet gražiais drabužiais, ir man atrodė, kad tų drabužių spalvos yra tokios pat gyvos ir šiltos kaip medžiai ir gėlės, kurie žaliavo ir žydėjo aplinkui.

Gražus neįtikėtinas svajonių pasaulis...

Tik tai nebuvo svajonė. Nors aš nežinojau, kur esu ar netgi kas esu, buvau visiškai tikras dėl vieno: vieta, kurioje staiga atsidūriau, tikrai yra reali.Žodis „realus“ išreiškia kažką abstraktaus ir nelabai tinka perteikti tai, ką mėginu apibūdinti. Įsivaizduokite, kad esate vaikas ir vasaros dieną nueinate į kiną.

Gal kino filmas geras ir jums buvo įdomu visą jį pasižiūrėti. Bet paskui jis baigėsi, jūs išeinate iš kino teatro, vėl grįžtate į gyvą, ryškią, linksmą vasaros popietės šilumą. Ir kai jus apgaubia oras bei saulės šviesa, imate stebėtis, kodėl, po galais, praradote tokią gražią dieną sėdėdamas tamsiame kino teatre.

Sustiprinkite tą jausmą tūkstančius kartų ir vis tiek dar nė per nago juodymą nepriartėsite prie to, kaip aš jaučiausi tenai atsidūręs.

Nežinau, ar ilgai skridau. (Laikas šioje realybėje kitoks nei paprastas tiesinis laikas, kurį mes išgyvename Žemėje, ir jį nusakyti taip pat be galo sunku, kaip ir kiekvieną kitą anos realybės aspektą.) Bet vienu metu aš supratau, kad nesu ten vienas.

Kažkas buvo greta manęs: graži mergina aukštais skruostikauliais ir giliomis mėlynomis akimis. Ji vilkėjo tokiais pat valstietiškais drabužiais, kaip ir kiti žmonės kaime, – ten, apačioje. Mielą jos veidą įrėmino rusvai auksinės garbanos. Mes lėkėme kartu ant įmantraus raštuoto paviršiaus, pagyvinto nenusakomomis ryškiomis spalvomis – ant drugelio sparno.

Iš tiesų aplink mus buvo milijonai drugelių – didžiulės plasnojančios bangos drugelių, besileidžiančių atgal į žalumą ir vėl sugrįžtančių prie mūsų. Tai nebuvo vienas atskiras drugelis, sušmėžavęs šalia, bet visi drauge, lyg jie būtų gyva ir spalvinga upė, judanti oru. Mes skriejome išsidėstę kilpomis pro žydinčias gėles ir medžių pumpurus, kurie išsiskleisdavo, vos tik mums priskridus arčiau.

Merginos apranga buvo paprasta, bet spalvos – žydra, tamsiai mėlyna ir pastelinė oranžinė – persiko spalva – buvo tokios pat viską nustelbiančios ir labai gyvos, ryškios, kaip ir visa aplinka. Ji pasižiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, kad jei jūs jį atlaikytumėte kelias akimirkas, tas žvilgsnis apverstų aukštyn kojomis visą jūsų gyvenimą, kurį būtų tikrai verta gyventi, nesvarbu, kas buvo iki šiol nutikę.

Tai nebuvo romantiškas žvilgsnis. Ir ne draugo žvilgsnis. Tai buvo žvilgsnis, kuris pranoko visus anuos... pranoko įvairiausias meiles, kurias mes išgyvename čia, Žemėje. Jis buvo tauresnis, apėmė visas meiles, o kartu atrodė nuoširdesnis, tikresnis ir tyresnis už jas.

Ji kalbėjo man be žodžių. Ta žinia perskverbė mane tarsi vėjas ir aš akimirksniu supratau, kad ji teisinga. Žinojau tai lygiai taip pat, kaip ir tai, kad pasaulis aplink mus realus – ne kokia nors fantazija, šmėstelinti, nemateriali.

Ta žinia buvo iš trijų dalių. Jei turėčiau išversti ją į anglų kalbą, pasakyčiau, kad tos dalys būtų tokios:

„Tu esi labai mylimas ir saugomas, branginamas amžinai.“
„Tau nėra ko bijoti.“
„Tu nieko negali padaryti blogai.“

Ta žinia užliejo mane kartu su didžiulio ir beprotiško palengvėjimo jausmu. Lyg man būtų įteiktos taisyklės žaidimo, kurį žaidžiau visą gyvenimą, iki galo to net nesuprasdamas.

Bus tęsinys

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Patenkintas Jasikevičius „gražuolių“ matyti „Žalgiryje“ nenori: turime iš naujo tapti žvėrimis specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (6)

Kauno „Žalgiris“ pademonstravo įspūdingą žaidimą puolime bei atidarė pergalių sąskaitą...

Sostinės pakraštyje – garsių prekių ženklų išparduotuvė, apie kurią nenorėtumėte niekam prasitarti (156)

Pasakoti ar nepasakoti – štai kur klausimas, kai kalba nukrypsta apie neseniai duris pravėrusias...

Orai: anticiklono įtaka Lietuvoje menks (1)

Ruduo mūsų norų nepaiso, teks susitaikyti, jog ketvirtadienis – paskutinė spalio diena, kai...

Mistinė vieta, apie kurią žino retas vilnietis: užsieniečiai čia plūsta tūkstančiais (76)

Retas vilnietis žino apie namą, stovintį Antakalnio V. Grybo gatvės Vaikų namų teritorijoje,...

Šaro rimbas padėjo: „Žalgiris“ Stambule parodė tikrąjį savo veidą (243)

Kauno „Žalgiris“ trečiadienio vakarą Stambulo „Sinan Erdem Dome“ arenoje ieškojo pirmos...

Spekuliantai pelnosi krentant Džeimso Bondo automobilio gamintojo akcijoms (14)

Galbūt investuotojams Džeimso Bondo automobilis ir patinka, bet gamintojo akcijomis jie spekuliuoja...

Draugystes pamiršę, bet Šaro pamokas įsiminę žalgiriečiai: norėjosi atsikratyti įtampos specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (1)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai neslepia – pergalė prieš Stambulo „Anadolu Efes“ komandą...

Liberalai panaikino Šimašiui palankų sprendimą narystė partijoje gali būti sustabdyta (160)

Remigijui Šimašiui paskelbus, kad antrosios kadencijos Vilniaus miesto mero kėdėje jis sieks su...

Metė siaubingus kaltinimus medžiotojo pašautam dviratininkui – mama vadina monstru ir gailisi, kad tiek mažai kankinosi buvusi mergina kaltina žvėrišku elgesiu (31)

Netekties palaužta dviratininko iš Didžiosios Britanijos Marco Suttono, kurį per klaidą Alpės...

Adomaitis: pametame kažkur galvas – nežinau, kaip paaiškinti (62)

Vilniaus „Ryto“ sirgaliai likus pusei minutės iki ketvirto kėlinio pabaigos traukė ne pergalės...