- Šiuo metu esate vieno muzikinio televizijos projekto komisijos narė. Dažnai tenka išgirsti žiūrovų komentarų, ką vienas ar kitas komisijos narys „nenusimanantis apie muziką“ ten veikia...
- Reikia suprasti, kad tai – ne profesionalios muzikos konkursas, o šou. Komercinės televizijos turi „žaidimo taisykles“. Tad negali visko priimti „už gryną pinigą“. Tačiau labai daug žmonių tai sureikšmina. Manau, kad visi komisijos nariai atlieka savo vaidmenis. Žinoma, man pačiai malonu, kai mane prisimena ir kviečia kaip vertintoją, tačiau to absoliučiai nesureikšminu. Visų pirma esu operos solistė.
- Kokių planų ir projektų be televizinių šiuo metu turite?
- Ateinančiam sezonui numatytas ir operos pastatymas, ir daug koncertinės veiklos. Organizuojame akademinės muzikos festivalį. Tai – naujas mūsų su Edmundu projektas. Iš tiesų, televizija tik dalis mūsų darbinės veiklos.
- Tad kryptingai dirbate, kad rimtosios muzikos žanras šalyje iškiltų į aukštumas?
- Tam, kad išpopuliarintume akademinę muziką, buvo sugalvotas pirmasis projektas „Triumfo arka“. Lietuvos radijas ir televizija prie tokios muzikos pristatymo visuomenei labai prisidėjo. Žinoma, šou projektuose negalima pristatyti vien tik klasikinio dainavimo. Žiūrovą pratinome po truputį, pateikdami ir miuziklo, operetės žanro kūrinių. Siekėme parodyti, kad opera nėra kažkas nuobodaus, skirto tik siauram žmonių ratui.
- Žinote, klausausi apie visą šią muzikinę veiklą ir natūraliai kyla klausimas, o kaip dukrelė? Ar nestokoja taip muziką mylinčių tėvų dėmesio?
- Mūsų vaikas visuomet su mumis. Nuo kūdikystės neturėjome nei auklių, nei močiučių, auginome Barborą patys. Kiek įmanoma visur ji važiuoja kartu, būna drauge koncertuose, užkulisiuose. Spėjame ją ir lavinti: ji lanko muzikos mokyklą, griežia smuiku, lanko sportinius šokius. Žinoma, būna visko, bet tai tikrai nėra tas vaikas, kuris nemato tėvų.
- Reiškia, nesate iš tų mamų, kurios įsitikinusios, jog vaikui būtina griežta dienotvarkė? Pavyzdžiui, vakarais renginiuose dukrelė būna kartu?
- Vakare vaikui renginiuose tikrai ne vieta. Ypač jei ne atostogų metas. Esu iš tų mamų, kurios įsitikinusios, jog vaikai turi pailsėti ir išsimiegoti, nes krūviai labai dideli. Tad vakarinių pasibuvimų Barbora neturi. Devintą valandą mokyklinio amžiaus vaikai jau turi miegoti, nes keliasi labai anksti, o diena – ilga, su daug užduočių.
- Į poilsį, suprantu, žiūrite rimtai. O kaip apskritai rūpinatės sveikata?
- Sportuoti nepavyksta patiems, o Barbora, kaip minėjau, lanko sportinius šokius, tad galima sakyti – sportuoja. Tačiau svarbiausias dalykas, iš tiesų, - poilsis. Pastebėjau jei patys peržengiame ribą ir pervargstame, niekas nepadeda: nei žolelių arbatos, nei cheminiai vaistai. Labai svarbi ir emocinė žmogaus būsena. Reikia savyje surasti psichologinės ramybės. Tiesiog reikia mokėti „išsijungti“ nuo įtampos.
- Jei jau užsiminėte apie ramybę ir stresą: vis dar jaučiate jaudulį prieš lipdama į sceną?
- Taip, vis dar jaučiu. Tikrai nėra taip paprasta, ypač kai reikia atlikti kokį nors itin sudėtingą kūrinį. Taip pat ir televizijoje, kai tiesioginis eteris. Tiesiog žinai, kad negali suklysti. Su patirtimi ir metais, atrodytų, turėtų darytis vis ramiau. Tačiau iš tiesų – jaudulys lieka, dėl to, kad nori išlaikyti tam tikrą lygį, jauti atsakomybę už tai, ką darai. O jei dar dainuojame dviese, pradedi jaudintis ir dėl kito. Iš šono galbūt atrodo viskas gražiai, tačiau „juodoji virtuvė“ nėra paprasta.
- Turbūt daugelis klausia, ar iš tiesų ir scenoje, ir namuose būdami kartu su vyru nepavargstate vienas nuo kito? Juk taip dažnai kalbama apie tai, kad menininkams reikia daug savos asmeninės erdvės...
- Tą pati klausimą mes vis išgirstame (juokiasi). Jau net esame kalbėję, kad galbūt iš tiesų esame kažkokie „nenormalūs“. Žinoma, kai eini dirbti, darai tai pats vienas, tačiau kai kalbama apie atostogas, pietus, vakarienes atskirai... Man tokia mintis net nešauna į galvą. Darbai darbais, bet vakare turi grįžti pas šeimą. Jei Edmundas išvyksta kuriam laikui, man jo trūksta. Negaliu sakyti, kad džiaugiuosi, nes dabar turiu laiko tik sau. Matyt, teisingai pasirinkau gyvenimo žmogų. Nors kai pradedi taip sakyti, vis atsiranda pagrūmojančių: „Nespjauk į vandenį“.
- Tačiau juk moteris turi turėti laiko sau, pavyzdžiui, grožiui puoselėti...
- Moteris visuomet pirmiausia turi pasirūpinti šeima. Aš lygiai taip pat – neatimu paskutinio duonos kąsnio iš šeimos ir nelekiu į kokią nors grožio procedūrą. Tačiau tikrai esu normali moteris. Vaikštau pasigražinti, kai turiu galimybių ir laiko. Nematau čia jokio pasipūtimo ar „pupytiškumo“. Tai – tas pats, kas lankytis pas odontologą ar gydytoją.
Nesu iš tų menininkių, kuri sako, kad nieko dabar nedarys ir leis gamtai viską sutvarkyti. Žinoma, nesiimu drastiškų priemonių, Tačiau elementariomis kaukėmis, veido masažais tikrai pasilepinu. Turiu puikius kaimynus, kuriems priklauso vienas grožio salonų ir estetikos centrų. Tad pasinaudoju jų paslaugomis. Tapau net jų platinamų produktų linijos veidu. Kai žmonės kokybiškai dirba, tikrai į tai „nespjaunu“.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
