Šį rudenį Lietuvoje vėl lankosi aktorius, režisierius, žurnalistas, dzenbudistas vienuolis Kęstutis Marčiulynas–Bo Haengas Sunimas. Vienuolis – aktyvus visuomenininkas: ne tik skaitys paskaitas, rengs susitikimus, bet ir rodys spektaklius, kurių vieną – „Auksinė šventykla“ – režisavo Eglė Mikulionytė.
© V.Nosevičiaus nuotr.

„Laiškai iš vienuolyno“ – dar viena Kęstučio idėja, sulaukusi didžiulio žmonių susidomėjimo. Vienuolis rengia improvizacijos vakarus pagal savo autobiografinę knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“. Vienuolis nestokoja veiklos ir, atvykęs į Lietuvą iš Pietų Korėjos kalnų vienuolynų, padeda visoms gyvoms būtybėms, skuba ten, kur daugiausiai vargo bei kančios. Įsiterpiame į itin įtemptą vienuolio dienotvarkę ir prie pietų stalo užduodame kelis klausimus.

- Kava, mobilusis telefonas, kokybiška sportinė apranga... Kai kurie žmonės jūs mato būtent taip. Ar toks įvaizdis vienuoliškas?

- Mano mokytojo dzenmeistro Seungo Sahno sveikata pablogėjo ir dėl mūsų kaip ne itin gerų studentų, ir dėl valgymo skirtingose pasaulio vietose tą pačią dieną. Pusryčiai JAV, vakarienė Paryžiuje, kitos dienos pietūs Vietname... Skrandis sunkokai pakeldavo tokias permainas, todėl meistras dažniausiai užsisakydavo omletą ar kitokį kiaušinių patiekalą. Taip maitinamasi daugelyje restoranų. Mokytojas sirgo cukriniu diabetu.

Aš dabar sėdžiu „Green Cafe“ kavinėje Kaune, Laisvės alėjoje, mėgaudamasis kava, ruošiama įvairiais būdais, arbata, įdomiu interjeru. Gyvenu atvirai, būnu tarp žmonių. Štai prieš mums susitinkant šioje kavinėje prie manęs priėjo moteris ir padėkojo už įsimintiną spektaklį. Rugsėjo 14 d. Kauno nacionaliniame dramos teatre vaidinau monospektaklyje „Auksinė šventykla“.

Kartu su žmonėmis važiuoju autobusu, traukiniu. Buvimas kartu leidžia suvokti žmogų, rasti su juo bendrą kalbą. Vienuoliu tapau ne tam, kad užsidaryčiau nuo gyvenimo. Esu vienuolis, besistengiantis mokymo praktiniu suvokimu padėti žmonėms.

Pietų Korėjos vienuolyne po įšventinimo į vienuolius ceremonijos nusilenkęs dzenmeistrui Seungui Sahnui, išgirdau jo pamokymą žinoti, kodėl tapau vienuoliu. Ne dėl savęs... O tai vienuolystės pradžioje suvokti sunku, bet vėliau įsisąmoniname. Būtent todėl šiuo metu esu Lietuvoje.

K. Marčiulynas: vienuoliu tapau ne tam, kad užsidaryčiau nuo gyvenimo
© V.Nosevičiaus nuotr.

- Konferencijoje „Lūžio taškas“ skaitėte paskaitą sėkmingiems žmonėms – žinomų įmonių vadovams, verslininkams. Ko jiems nepasakėte?

- Girdėjote apie šį renginį? Iš tiesų neturėčiau būti Lietuvoje. Galėčiau gyventi Pietų Korėjoje. Pasirinkęs Lietuvoje ne per daug populiarų mokymą, su tuo ir likti. Tai būtų teisingiau, negu grįžus kalbėti ir sulaukti įvairiausių nuomonių. Tradicinė katalikų religija sekėjų turi daug. Jausčiausi laimingas siauriau išreikšdamas save. Mokymą turėtų skleisti Lietuvos dvasininkai. Tikiu, kad jie suaktyvės, ras kelią į žmonių širdis, neskirstys žmonių pagal jų tikėjimą ir pomėgius.

Kodėl Lietuvą pasiekia mokymai iš kitų šalių? Mūsų šalies dvasingume atsiranda spragų, kurias kažkas turi užpildyti. Jei nebūtų spragų, nereikėtų ir kitų mokymų. Kodėl vyksta toks procesas? Būtent dėl to aš esu čia. O visa kita... Teorija be praktikos – restorane skaityti valgiaraštį neužsisakant valgio...

- Spektaklis „Auksinė šventykla“ spalio 20 d. bus rodomas Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje. Kodėl vaidinsite ir klaipėdiškiams?

- Klaipėdoje lankysimės antrą kartą (pirmą kartą – prieš trejus metus Žvejų kultūros rūmuose). Susirinko pilna salė žiūrovų. Klaipėda – įdomus miestas. Jūreivių miestas. Šioje kavinėje sienos nukabintos nuotraukomis su Afrikos gyventojų veidais. Toks interjeras jau praplečia Laisvės alėjos sąmonę. O Klaipėdos jūreiviai senų senovėje, dar esant uždaroms valstybių sienoms, keliaudavo į tolimus kraštus.

Šios stiprios dvasinės patirtys suteikia bendrumo, tolerancijos, leidžia susipažinti su savo ribotumu. Tad Klaipėda – natūraliai tolerantiškas miestas. Jūra taip pat galvas prapučia... Klaipėdiškiai teatrą suvokia šiek tiek kitaip. Ir jų reakcija ypač vertinga. Nuostabią dramos teatro aurą prisimenu nuo 1984 m. vykusių Kauno pantomimos teatro gastrolių...

K. Marčiulynas: vienuoliu tapau ne tam, kad užsidaryčiau nuo gyvenimo
© V.Nosevičiaus nuotr.

- Spektaklyje „Auksinė šventykla“ prisimenama tikra istorija, kai 1950 m. budistų vienuolis sudegino garsiausią Japonijos šventyklą, vadinamą Auksiniu paviljonu. Kaune rodytas spektaklis sulaukė didžiulio susidomėjimo, šįkart rodomas Klaipėdoje įgaus dar daugiau naujų niuansų, kokių?

- Kiekvieną kartą spektaklis keičiasi. Šį kartą bus daugiau pauzių, nutylėjimų, spektaklis taps aktualesnis. Kelsiu klausimus, kas yra agresija, iš kur ji kyla. Ar galima agresiją nugalėti agresija? Čia tinka veidrodinis metodas, ar yra kitas kelias? Išmintingesnis, kai priešiškai nusistatęs asmuo vietoj kito tariamo priešo pamato tik savo atvaizdą veidrodyje.

Pavasarį ir rudenį, kai nemedituoju atsiskyręs, keliauju po pasaulį – aiškinu žmonėms, kas yra dzenas. Sakau vadinamąsias dharmos, arba mokymo, kalbas, diskutuoju. Spektaklyje „Auksinė šventykla“ šią kalbą perkėliau į sceną. Gintaras Sodeika parašė muziką, kitas draugas Eugenijus Sabaliauskas sukūrė apšvietimą, aktorė Eglė Mikulionytė pasižiūrėjo iš šalies – parežisavo. Iš prigimties esu komedinio žanro aktorius, tad ir šiame spektaklyje kartais prajuokinu žmones.

Bet tema – rimta, labai svarbi man. Tai istorija apie kačiuką, patekusį į vienuolyną. Labai sena istorija, nutikusi Kinijoje. Ir kažkas su tuo kačiuku atsitinka... Istoriją taip suvyniojau, kad būtų sunkiau išvynioti. Šiame spektaklyje žiūrovas turi įveikti tam tikrą testą, kuris parodo, kiek meilės ir gailestingumo jis turi. Tai nėra paprastas, lengvas spektaklis – po jo žiūrovas parsineša namų darbų, kuriuos būtina atlikti.

Pats baisiausias mano skaitytas kūrinys – Franco Kafkos „Procesas“. To paties pavadinimo pantomimos spektaklyje teko ir pačiam vaidinti. Kilo klausimų: kaip pasipriešinti tam, kas tave seka, atima tavo laisvę būti savimi? Kaip, esant tokiai situacijai, išlikti nepriklausomam? Tai man buvo didžiausias klausimas. Šiandien jau lyg ir suvokiu tokią galimybę. Tai didelis mano trumpo gyvenimo laimėjimas. Tuo ir noriu pasidalyti su žmonėmis.

- Spektaklyje remiatės Yukyo Mishimos knyga „Auksinė šventykla“, kurioje rašytojas interpretuoja tikrą įvykį 1950 m., kai vienuolis sudegino garsiausią Japonijos budistų šventyklą. Esate minėjęs, kad noras sudeginti šventyklą, kurioje gyveni, kyla daugeliui.

- Skaičiau Y. Mishimos knygą, bet spektaklis visai ne pagal ją. Tiesa, knyga sudomino aprašoma tikra istorija. Perskaitęs ją, pradėjau domėtis, kas iš tiesų nutiko 1950 m. Y. Mishima savaip tai pamatė, aš – savaip. Knygoje rašytojas aprašo minėtą kačiuko istoriją. Kai perskaičiau tą vietą knygoje, net pliaukštelėjau delnais: toks garsus rašytojas ir va tau – nelabai suvokia dzeną. Aš pats vargau su ta istorija keletą metų.

Sudeginti šventyklą, kuri išorėje, nusivilti tuo, kuo norisi tikėti? Bet kaip žmogui norisi tikėti! Ne visi gali turėti tokią prabangą, didžiulį turtą – tikėjimą. Ne ten žiūri, nusivilia, ir štai – dar vienas demono karys mūsų visuomenėje. Nusivylimas – ne žmogiškas dalykas. Nusivylimas Dievu, Amžinybe, Tikėjimu. Dėl to parduodama siela, su pasitenkinimu griaunamos bažnyčios, žudomi dvasininkai.

Kiekvienas, eidamas dvasiniu keliu, pereina tam tikrą nusivylimo stadiją. Tai skausminga, bet būtina išgyventi. O toliau – visai kitokie žingsniai. Prasideda suvokimas, kad tai, ko ieškai, visuomet tavyje. Gali ir aukso kambaryje sėdėti, ir miške ant akmens. Meditacijos kokybė priklausys nuo tavo vidinio sąžiningumo, o ne nuo blizgučių išorėje. Jau per pirmą dešimt metų tampa aišku, ar žmogus sąžiningai medituoja, ar ne.

- Lietuvoje praleidote septynis mėnesius – ilgiausiai per savo praktikos istoriją. Ar turite daugiau planų, projektų gimtinėje?

- Anksčiau atsirasdavo idėjų, planų. Šiuo metu kasdien būnu čia. Negalvoju. Tik esu. Pakviečia – ateinu. Nesvarstau, ką kalbėsiu. Pamatęs žmones, pradedu plėtoti temą. Gavęs klausimą, stengiuosi atsakyti.

Jaučiuosi ne itin savas svetimoje šalyje, kaip ir daugelis emigrantų. Sunkumai, ekonomika, nesugebėjimas tokią pareigą turint padėti žmonėms. O čia norisi būti, gyventi kartu ir nelaimėse, ir džiaugsme... Padėti. Ir galbūt numirti šioje žemėje, kurioje palaidoti mano tėvai.

Renkuosi gimtinę iš įvairių galimybių praktikai ir mokymams. Budistas, vienuolis, išdavikas... Pats savo akimis mačiau ir matau, kaip šis mokymas padėjo ir padeda žmonėms. Padėjo man. Nesu išskirtinis, tačiau pakeičiau savo gyvenimo būdą šimtu procentų. Manau, kad tiek yra daug. Galbūt ir kitam galėčiau padėti. Tam kitam žmogui ir skiriu susitikimus, spektaklius, praktiką. Ar paprasčiausią buvimą kartu...

Visa tai giliau atskleisiu ir improvizacijų vakare „Laiškai iš vienuolyno“ pagal savo autobiografinę knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“ Kaune spalio 14 d. Jei turėsite klausimų, sulauksite ir atsakymo...

Spektakliai bus rodomi:

„Laiškai iš vienuolyno“ Kaune, spalio 14 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre

„Auksinė šventykla“ Klaipėdoje, spalio 20 d. 19 val. Klaipėdos dramos teatre

„Auksinė šventykla“ Vilniuje, spalio 29 d. 19 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Amžius – svarbus rodiklis imant būsto paskolą (53)

Jei esate vyresnio amžiaus ir norite pasiimti paskolą, bankai jos gali ir nesuteikti.

Iš kuklios sumos išgyvenantis daugiavaikis tėtis prisipažino: ne finansiniai sunkumai yra didžiausias iššūkis (96)

800-1100 eurų – iš tokių mėnesinių pajamų Mažeikiuose gyvena Juozo daugiavaikė šeima ....

Ekspertai juokauja: jei toks bus Karbauskio pasirinkimas, tai Vilniau, laikykis (363)

Europarlamentaro Antano Guogos vis dažnesni pasirodymai valstiečių-žaliųjų draugijoje ėmė...

Pajuokauti sumanę Laisvės alėją rekonstruojantys darbininkai netikėtai pateko į kadrą (12)

Karštą vasaros dieną rekonstruojamoje kauniečių pamėgtos Laisvės alėjos dalyje vyko...

Trumpas priėmė Putino iššūkį: šių ginklavimosi varžybų Kremlius tęsti tiesiog nepajėgs (1611)

Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur. Taip dar 2016-ųjų gruodį sakė tuomet...

Įrengė 22 kv. metrų butą Vilniaus senamiestyje: čia tikrai galima gyventi ir dviese (126)

Mažas butas, jeigu yra tinkamai įrengtas, gali būti puiki erdvė gyventi jaunam žmogui arba net...

Mažai purinų turinti dieta: naudinga sergantiems kai kuriomis ligomis ir sveikiems (1)

Sveikatos priežiūros profesionalai dažnai rekomenduoja mažai purinų turinčią dietą...

Kontraversiškiausias Italijos miestas: čia aistringas ir nepagražintas gyvenimas žada nepamirštamas atostogas (9)

Neapolis – miestas su daugybe epitetų. Jį vadina pačiu kontraversiškiausiu, spalvingiausiu,...

Charleso žmona Camilla ruošiasi tapti karaliene: nepaisant intrigų bei veidmainiavimo, jai skrieja ir komplimentai (24)

Kai princas Charlesas paveldės sostą, šalia jo, kaip ir dabar, bus mylima žmona Kornvalio...

Atostogos Lenkijos pajūryje: ar tikrai pasijausite kaip ponai? (152)

Lenkijos pajūris yra tiek daug aprašytas ir prigirtas, kad kartais darosi sunku atskirti realią...